Vietos, arba teritorinė savivalda demokratinėje valstybėje yra vienas pamatinių viso valdžios rūmo ir politikos proceso elementų. Tačiau Lietuvoje visavertės vietos savivaldos nėra. Tai, kas mūsuose vadinama vietos savivalda, faktiškai tėra vietinis valdymas. Su demokratija jį sieja tik konkurenciniai vadinamųjų savivaldybių tarybų rinkimai. Bet jie vyksta pagal partijų sąrašus, savivaldybės teritoriją laikant viena daugiamandate rinkimų apygarda. Gi savivaldybės Lietuvoje yra per didelės, kad jų teritoriją žmonių interesų, susijusių su gyvenimu konkrečioje vietovėje, atstovavimo požiūriu galima būtų laikyti viena vientisa teritorija.
Todėl nenuostabu, kad dauguma žmonių ir nejaučia, jog jų interesus, susijusius su gyvenimu konkrečioje vietovėje, kas nors bandytų išsiaiškinti ir atstovauti savivaldybės lygmenyje. Išrinktoji vietos valdžia – dauguma savivaldybių tarybų narių - vietos politikos formavime ir realizavime dalyvauja daugiausia kaip partijų vietinių padalinių veikėjai ir įtakingesnių verslo bei interesų grupių neformalūs atstovai. Pastaruoju metu gausios, kaimynystės pagrindu susikūrusios, vietos bendruomenės, kurios brandžiose demokratijose yra pirminis vietos savivaldos elementas, Lietuvos vietos savivaldos sistemoje tėra, metaforiškai kalbant, „penktas ratas“ vežime. Jo sukimasis, tiksliau vaidmuo vietos savivaldoje, priklauso nuo vietos valdžios valios.
Darosi vis labiau akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuojantis vietos savivaldos modelis su vieno lygmens formalia savivalda (Lietuva, berods, vienintelė valstybė ES, turinti tik vieno lygmens vietos savivaldą) ir vienomis iš stambiausių ES savivaldybių, kaip ir šalies administracinis teritorinis suskirstymas apskritai, ne tik netarnauja demokratijos ir visavertės savivaldos bei pilietinės visuomenės stiprėjimui, atsakomybės už vietą, kurioje gyveni, bei patriotizmo, įskaitant ir vietinį, ugdymui, bet kuria palankias sąlygas valdžios biurokratėjimui ir korupcijos klestėjimui, griovio tarp valdžios ir paprastų piliečių gilėjimui ir platėjimui, trukdo formuoti ir realizuoti tautos gyvastingumą stiprinti galinčią teritorinę ir regioninę politiką. Visa tai liudija Lietuvos savasties nykimo procesą.
Galima tik apgailestauti, kad Lietuva liko viena iš nedaugelio pokomunistinių valstybių ES (kartu su Latvija), kuri savo laiku neįvykdė visavertei vietos savivaldai ir gyvybingam teritoriniam valdymui įvesti reikalingos administracinės teritorinės reformos. Nors tokia reforma praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo suprojektuota, bet liko neįgyvendinta. Pasitenkinta iš sovietmečio paveldėtos administracinio teritorinio suskirstymo sistemos modifikacija, kuriai ir buvo pritaikytas aukščiau aprašytas vietos savivaldos modelis, užkirtęs kelius visavertei savivaldai ir demokratijai vietinio valdymo lygmenyje stiprėti, sudaręs gana palankias sąlygas vietos valdžios nepriklausomybei nuo vietos žmonių.
Deja, šiuo metu nepalankus metas imtis administracinio teritorinio suskirstymo reformos, tačiau vietos savivaldą įmanoma stiprinti ir esamo administracinio teritorinio suskirstymo rėmuose. Juolab, kad keisti rinkimų į savivaldybių tarybas tvarką reikalauja prieš pat praėjusius savivaldos rinkimus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Jau ne vieni metai Lietuvos politinio gyvenimo darbotvarkėje figūruoja ir merų bei seniūnų tiesioginių rinkimų klausimas.
Savaime suprantama, kad visais šiais klausimais visuomenėje ir tarp politikų sutarimo nėra. Nemažai daliai profesionalių politikų labiausiai rūpi ne visavertės savivaldos ir demokratijos plėtra, o efektyvi valdžia, ypač kai ją turi, ar į ją pretenduoja jie patys. Jiems atrodo, kad savivaldos plėtra, įstatymu aiškiai reglamentuota tvarka į vietos politikos formavimo ir gyvendinimo procesą įtraukiant vietos bendruomenes, tik trukdys efektyviam valdymui, nes lėtins politinių sprendimų priėmimą. Juolab, kad, kaip mano daugelis profesionalių politikų ir vadinamųjų savivaldybininkų, paprastiems žmonėms, ypač provincijoje, trūksta kompetencijos. Deja, net jei tai tiesa, ji neturi tapti argumentu stabdant vietos savivaldos plėtrą. Lietuvoje visi mato, ką pridirba „efektyvi“ valdžia, kai jos efektyviai kontroliuoti negali visuomenė ir vietos bendruomenės.
Demaskuotinas ir dar vienas mitas, kurį plėtoja kai kurie politikai ir savivaldybininkai. Esą vietos savivaldos lygmenyje politikos bemaž nėra,- tik ūkinių ir kitokių reikalų tvarkymas. Jei kas mano kitaip, jie neva politikuoja. Bet viešųjų reikalų tvarkymas demokratinėje visuomenėje negali neturėti politinio matmens. Šis mitas liudija, jog jo propaguotojai gal ir nesąmoningai laikosi ne demokratinio, o technokratinio ir paternalistinio požiūrio į vietos valdžią, kuris, savaime suprantama, yra nepalankus savivaldos plėtrai.
Kaip ten bebūtų, iki būsimų savivaldos rinkimų, tų rinkimų tvarka, o gal ir savivaldos modelis keisis.
Šiuo metu Seime yra užregistruotas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas. Jo autorius Tėvynės Sąjungai – krikščionims demokratams atstovaujantis Kęstutis Masiulis – žinomas politologas ir viešojo administravimo specialistas, patyręs savivaldybininkas. Jo parengtame projekte numatoma kiekvienam savivaldybės tarybos rinkėjui suteikti „dešimt balsų balsuoti už kandidatus, nepriklausomai kokios partijos sąraše jie įrašyti“. Tokia savivaldybių tarybų rinkimų tvarka, kaip nurodo projekto autorius, egzistuojanti kai kuriose Vokietijos žemėse, atlieptų daugelio rinkėjų lūkesčius, paskatintų daugiau rinkėjų dalyvauti rinkimuose, išplėstų rinkėjų pasirinkimo galimybes, nes rinkėjas galėtų balsuoti už dešimt jam patinkančių kandidatų į savivaldybės tarybą, nepriklausomai nuo to, kurios partijos ar kitaip sudarytame kandidatų sąraše jam patinkantis kandidatas įrašytas, padidintų pasitikėjimą išrinktais politikais, paskatintų partijas atidžiau ir atsakingiau formuoti savo rinkiminius sąrašus.
Su šiais argumentais reikia sutikti, bet projektas vis dėl to neeliminuoja vieno esminio Lietuvos vietos savivaldos trūkumo: palieka neatstovaujamus interesus, susijusius su gyvenimu tam tikroje geografinę specifiką turinčioje erdvėje, kurios gyventojai sudaro, ar gali sudaryti fizinės kaimynystės ryšių siejamą bendruomenę. Juk niekas turbūt nesiginčys, kad gyventi savivaldybės centre ir nuo jo daugiau ar mažiau nutolusiose dalyse nėra vienas ir tas pats.
Vietos interesų, jeigu taip galima sakyti, atstovavimo trūkumą galima pašalinti įvedus mišrią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą: dalį tarybos narių būtų galima rinkti taip, kaip siūlo Kęstutis Masiulis, dalį mažoritarinėse apygardose. Šios apygardos dabartinėmis sąlygomis gali būti sudaromos seniūnijų ar miesto mikrorajonų pagrindu. Beje, šiuo atveju rinkėjas daugiamandatėje apygardoje galėtų gauti tiek balsų, kiek joje renkama deputatų į konkrečios savivaldybės tarybą.
Manau, kad tokia tvarka leistų plėsti ir demokratijos veikimą žemesniame savivaldybės teritorinės valdymo struktūros lygmenyje - būtų prasmė rinkti ir apygardos (ar seniūnijos) tarybą, kuri kontroliuotų seniūno veiklą, ir kuriai pirmininkautų apygardoje išrinktas savivaldybės tarybos narys. Beje, į tokią tarybą turėtų įeiti ir visų realiai veikiančių kaimyninių bendruomenių atstovai.
Pridursiu, kad tebesilaikau nuostatos, jog, jei seniūnija lieka savivaldybės teritoriniu padaliniu, tai tiesioginiai seniūno – politiškai savarankiškų funkcijų nevykdančio pareigūno - rinkimai nėra reikalingi. Toks siūlymas laikytinas populizmu ir pataikavimu tiems, kurių valdžios ir demokratijos samprata paternalistinė. Be to tiesioginiais tokio pareigūno rinkimais būtų ardoma vientisa savivaldybės vykdomosios valdžios sistema, bet neužtikrinama seniūno veiklos seniūnijoje veiksminga kontrolė iš seniūnijos gyventojų pusės. Tokią funkciją tegali atlikti tik seniūnijos gyventojams ir vietos bendruomenėms atstovaujanti taryba.
Kitas reikalas, jei seniūnijos taptų savarankiškomis žemutinio lygmens savivaldybėmis, t.y., jei būtų grįžta į padėtį, buvusią iki 1995 m. Tačiau, nors laikausi nuostatos, jog Lietuvai reikia bent dviejų lygių vietos savivaldos, nemanau, kad pirmojo lygmens savivaldą dabar yra prasmė kurti seniūnijų pagrindu. Bent jau dabartinės kaimiškosios seniūnijos yra per mažos, ir daugeliu atžvilgių per silpnos, kad galėtų tinkamai atlikti pirmojo lygmens savivaldybių funkcijas. Žinoma, pirmojo lygmens savivaldybėmis galėtų būti didžiųjų miestų seniūnijos ir kai kurie seniūnijų statusą teturintys miestai. Bet dviejų lygmenų vietos savivaldos kūrimas būtų atskiro svarstymo ir atskirų diskusijų klausimas, kuris šiuo metu, atrodo, nėra praktiškai aktualus.
Be abejo, daugiausia diskusijų ir aistrų kelia tiesioginių mero rinkimų idėja. Ji atitinka didesnės visuomenės dalies, į valdžią žiūrinčios populistiškai, lūkesčius: norima vietos valdžios lygmeniu turėti vieną žmonių išrinktą „viršininką“, tikintis, kad jis užtikrins reikiamą tvarką savivaldybėje, ir nesukant galvos dėl jo statuso.
Savo ruožtu kai kurie įtakingi Lietuvoje vietos savivaldos politikai norėtų, kad tiesiogiai renkamas meras turėtų kuo didesnę valdžią ir galią. Tad siekia, kad jis būtų ir savivaldybės administracijos galva, ir savivaldybės tarybos pirmininkas, t.y. tiesiogiai vadovautų abiems valdžios šakoms: ir vykdomajai, ir šią prižiūrėti bei kontroliuoti turinčiai atstovaujamajai valdžiai. Kadangi to neleidžia Konstitucija, tai bandoma įtikinti Seimą, jog reikia joje padaryti atitinkamą pataisą. Tokios nuostatos šalininkams nė motais, kad tose demokratinėse valstybėse, kur meras renkamas tiesiogiai, jis paprastai vadovauja tik savivaldybės administracijai, yra laikomas savivaldybės galva, t.y. pirmuoju pareigūnu, bet nėra savivaldybės atstovaujamosios valdžios vadovas. Taip, beje, esti ir kaimyninėje Lenkijoje.
Kad ir kaip būtų bandoma grįsti vietos kunigaikščio statusui prilygstančio mero tiesioginių rinkimų įteisinimo reikalą, toks žingsnis tereikštų viena – demokratijos ir savivaldos siaurinimą.
