Abchazija – ši apsišaukėlišką nepriklausomybę nuo Gruzijos paskelbusi Kaukazo atogrąžų respublika – tampa vienu aktyviausių darinių visoje konfliktuose paskendusioje posovietinėje grandinėje, besitęsiančioje nuo Vidurio Azijos iki Moldovos. Nė perpus tiek kaip, sakykime, Vilnius gyventojų neturintis prie Juodosios jūros prisišliejęs kraštas bene uoliausiai deklaruoja ištikimybę Maskvai. Gruodžio 12 d. įvykę prezidento rinkimai – dar vienas to lojalumo įrodymas.
Daugumą balsų (beveik 60 proc.) juose gavusio dabartinio respublikos vadovo Sergejaus Bagapšo pergalė, kaip pažymi Vokietijos laikraštis „Frankfurter Allgemeine“, tenkina nebent jį patį ir Rusiją. O JAV ir ES pareiškė, kad rinkimų rezultatų visas demokratinis pasaulis negali pripažinti, nes remia Gruzijos teritorinį vientisumą. Kad Abchazija yra Gruzijos regionas, savo pareiškime priminė JAV prezidentas Barackas Obama. Šį pareiškimą išplatino Valstybės departamentas. ES pirmininkaujanti Švedija taip pat pareiškė apie paramą Gruzijai „tarptautiniu mastu pripažintomis sienomis“.
Žinoma, Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komitetas atmetė šiuos kaltinimus ir išplatino pareiškimą, kad rinkimų rezultatų nepripažinimas yra mėginimas atimti abchazų teisę į laisvę ir demokratiją. Maskvos poziciją apsunkina tai, kad pasaulis neskuba pripažinti pernai nuo Gruzijos atsiskyrusių Pietų Osetijos ir Abchazijos.
Kaip pasityčiojimas iš šio proceso nuskambėjo naujienų agentūros „Interfax“ pranešimas. Ramiajame vandenyne esančios Nauru salos, kurioje gyvena vos apie 14 tūkst. žmonių, užsienio reikalų, prekybos ir finansų ministras apsilankęs Pietų Osetijoje pažadėjo, kad Nauru rengiasi pripažinti šias separatistines respublikas. Žinoma, ne už dyką: dar rudenį ministras paprašė, kad Rusija salos „socialiniams ekonominiams projektams“ skirtų 50 mln. JAV dolerių. Mažiausiai pasaulyje polineziečių apgyventai respublikai (jos plotas tik 21 kv. km) tai nemaži pinigai, o Rusijai – pigiai įsigytas dar vienas, nors ir simbolinis, satelitinių respublikų pripažinimas. Jas kol kas pripažino tik trys šalys – Rusija, Venesuela ir Nikaragva.
Bet grįžkime į Abchaziją. Svari S. Bagapšo pergalė atėmė iš opozicijos kandidatų galimybę kautis antrajame ture. Jiems beliko protestuoti rinkimų rezultatus ir tikėtis tokių neramumų, kokie kilo prieš ketverius metus. Tuomet pagrindinis S. Bagapšo varžovas Raulis Chadžimba gavo net 35 proc. rinkėjų balsų, tačiau jo komanda, kurioje buvo ir pirmasis respublikos vadovas Vladislovas Ardzimba, ir Rusijos vadovybė, užginčijo rezultatus, ir 2005 m. sausio 12 d. įvyko nauji rinkimai. Savo artimiausią oponentą S. Bagapšas tuomet pakvietė būti viceprezidentu, bet po metų jų keliai vėl išsiskyrė. Prezidentas liko vienas savo šlovės zenite ir, pasikliaudamas didžiule Maskvos globa, šildėsi jos spinduliuose.
Apžvalgininkai sutaria, kad S. Bagapšo pozicijos stiprios tol, kol jį remia Rusija. Nors jo populiarumas krinta (respublikoje didėja korupcija, nesutarimai partijos viduje, koją kiša ir pernelyg didelė meilė Maskvai), nuolatinė didžiojo šeimininko parama lemia jo politinį svorį. Analitikai mano, kad stiprės viceprezidento, buvusio premjero Aleksandro Ankvabos įtaka. Nors viceprezidento įgaliojimai nedideli (2005 m. juos bandyta išplėsti), senas ir ištikimas respublikos vadovo šalininkas yra ambicingas, energingas ir, jeigu nesušlubuos jo sveikata, gali išstumti šešiasdešimtmetį ir pernelyg susibičiuliavusį su Maskva savo vadovą.
Tuo metu Rusija didina savo karinį dalyvavimą Abchazijoje. Kaip rašo laikraštis „The Wall Street Journal“, dieną prieš rinkimus į Suchumį atplaukė du Rusijos kranto apsaugos laivai, kurie, kaip pranešama, neleis Gruzijos kateriams priartėti prie Očamčiro uosto. Šiuo metu už 37 km į šiaurės vakarus nuo Suchumio Gudautos stovykloje yra maždaug tūkstantis Rusijos pasieniečių ir 2000 rusų kareivių. Pagal bendradarbiavimo karinėje srityje susitarimą per kitus metus šis kontinentas turėtų padidėti 1800 kareivių.
Gruodžio pabaigoje į Očamčirą atvyks dar du kranto apsaugos laivai, o Gudautos stovykla per dvejus trejus metus taps nuolatine Rusijos karine baze.
Šiaip jau Abchazijoje galioja Rusijos valiuta rublis. Gyventojai daugiausia kalba ne abchaziškai, o rusiškai. Neseniai visi telefono numerių prefiksai iš gruziniškų buvo pakeisti į rusiškus, dėl to Tbilisis pareiškė protesto notą. Rusijos finansinė ir ekonominė parama didėja. Šiemet buvo skirta 66,5 mln. dolerių pagalba, o tai sudaro net 57 proc. Abchazijos biudžeto. 2010 m. iš Maskvos laukiama maždaug tokios pat pagalbos, taigi ir jos dalis, palyginti su biudžetu, išliks tokia pati, –laikraščiui „Novyje izvestija“ pranešė Abchazijos ekonomikos ministrė Kristina Ozgan.
Praūžęs karas Kaukaze labai pakeitė demografinę situaciją regione. Per 1992–1993 m. karą Abchaziją paliko apie 200 tūkst. žmonių. 2003 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, respublikoje buvo 215 tūkst. gyventojų (90 tūkst. abchazų, kiti – armėnai, gruzinai, rusai). Pernykštis Rusijos karas Gruzijoje išvijo dar apie 200 tūkst. žmonių, dalis jų (vyriausybės duomenimis, 2 tūkstančiai) sugrįžo, tačiau respublikoje pastaruoju metų gyventojų prieaugis labai mažas. Kaimyninėje Turkijoje abchazų yra daugiau negu tėvynėje – apie pusę milijono. Tai dar XIX aamžiuje iš Rusijos emigravę žmonės. Tikimasi, kad stiprėjant ekonomikai (o ji negali augti be Rusijos pagalbos) demografinė situacija gerės.
S. Bagapšo laukia dar viena nelengva lojalumo Rusijai kadencija. „Frankfurter Allgemeine“ ironizuoja, kad jo vadovaujama partija netrukus vadinsis pagal V. Putino modelį – „Vieningoji Abchazija“. Gali būti, kad prezidentui, sprendžiant iš jo pozicijos, teks dar viena kilni misija – pasiprašyti Abchazijai priimamai į Rusijos Federacijos sudėtį. Buvusiam KGB agentui (taip šešiasdešimtmetį S. Bagapšą vadina vokiečių laikraštis) tai būtų tikrai garbinga misija, o Rusijai – oficialus ir toks reikalingas išėjimas į geopolitiškai svarbų Juodosios jūros arealą.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
