Vienos iš tokių baisių minčių yra mintys, susijusios su žodžiais „atominis“, „branduolinis“ ir „radioaktyvus“. Kas gali būti baisiau už branduolinį karą? Kas gali būti nemaloniau, negu Hirošimos ir Nagasakio aukų vaizdai? Ar yra didesnės pastarųjų metų tragedijos nei Černobylio ir Fukušimos? Atsakymai į visus šios klausimus yra greičiau nepalankūs branduolinei energetikai. Tačiau, pasižvalgę po statistiką, galime savęs paklausti, ar tik vėl neužimame „stručio pozicijos“?
Nesenai teko pasidomėti paskutiniais duomenimis apie oro taršą bei energetinius išteklius pasaulyje. Skaičiai palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės – Kinija, kuri viena degina savo jėgainėse beveik tiek pat anglies (52 proc.), kiek visas likęs pasaulis.
Nereiktų pamiršti ir Indijos (12 proc.), Jungtinių Tautų organizacijos ekspertai žada Indijai milžinišką deginamos anglies augimą.
O kur dar Afrika, kurioje kinai ir indai skuba statyti gamyklas, kurioms taip pat būtina pigi elektros energija? Tokia jau yra globalizacijos kaina – kuo didesnei pasaulio daliai tampa prieinamos aukštos technologijos, tuo labiau auga trečio pasaulio šalių energijos poreikiai. Ir pagalvokite apie tai, kaip dabar atrodytų mūsų atmosfera, jei prieš šimtą metų toje pačioje Afrikoje būtų įvykusi pramoninė revoliucija, o kontinentas taptų ne trečio, o pirmo arba bent jau antro pasaulio šalių kontinentu. Apie kokius taršos lygius kalbėtume dabar?
Iš kitos pusės turime Europą, JAV ir dar keletą šalių, kurias galime pavadinti (ir, žinoma, vadiname) išsivysčiusiomis. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) ir jai priklausančios šalys tampa vis mažesniu ir mažesniu žaidėju pasaulinėje energijos suvartojimo rinkoje.
Dėl žaliųjų technologijų tarša nuosekliai mažėja, kas turėtų mus iš vienos pusės džiuginti. Tačiau tai yra apgaulingas džiaugsmo jausmas. Apgaulingas, nes šių šalių tarša tampa vis mažiau ir mažiau svarbi. Būtent todėl man juokinga skaityti ataskaitas apie tai, kad Vokietija sumažino taršą beveik du kartus, nes jos įtaka bendrai taršai smuko nuo kelių procentų iki procento ar dvejų. Kas yra vienas arba du procentai pasauliniu mastu? Ką tai lemia, kuomet Kinijai tenka virš 50 procentų?
Būtina suvokti, kad trečiojo pasaulio šalių gyventojai taip pat nori turėti „iPhone“ (kai kurie net savo organus parduoda, kad tik galėtų pasipuikuoti „Apple“ žaisliuku), jie taip pat nori maistą šildyti mikrobanginėje krosnelėje, savo produktus laikyti „protingame“ šaldytuve, o namuose turėti bent porą kompiuterių. Nekalbu apie automobilį, kuris dažnoje trečiojo pasaulio šalyje yra imidžo reikalas.
Ir, jei Europa su JAV nori suvaldyti taršą, būtina suvokti, kad toms šalims pigi elektra yra tokia pat žmogaus teisė, kaip yra sveikatos apsauga arba vandentiekis. Jei nesame pasiruošę toleruoti oro taršos, su kuria yra susijusi pigi iš anglies išgaunama elektra, tuomet elgiamės ciniškai ir savanaudiškai, kadangi neturime teisės reikalauti iš dvejų tankiausiai apgyvendintų šalių atsisakyti visų Vakaruose įprastų patogumų, kurie mums būtent todėl yra tokie įprasti, nes ilgą laiką buvome tas menkas planetos gyventojų procentas, kuris tai galėjo sau leisti. Niekas tose šalyse nesiruošia toliau gyventi kaip viduramžių valstiečiai vien tam, kad „išsaugoti pasaulį“.
Be abejo, nereiktų galvoti, kad Kinijos komunistų partija nesuvokia su anglies deginimu susijusių problemų.
Atvirkščiai, smogas senai jau yra tapęs Kinijos didmiesčių problema, nieko Kinijoje nebestebina žmonės su kaukėmis. Dar daugiau, pernai Kinija prisijungė prie JAV ir kitų šalių, pasirašydama oro taršos reguliavimo sutartį. Bet tai nėra problemos sprendimas. Problemą išspręstų arba švarių energijos šaltinių atsiradimas, arba būdas sumažinti dabartinių elektros gavybos būdų kuriamą taršą.
Antru keliu mūsų civilizacija yra senokai pasukusi: mažais žingsneliais yra tobulinamos anglies jėgainės, įvairūs katalitiniai filtrai, kuro valymas prieš degimą ir po degimo. Tik ar to pakanka? Jei pasižvalgyti po duomenų bazes, nesunku pamatyti, kad arba teršiančių medžiagų kiekis sumažinamas nepakankamai, arba technologija yra per brangi ir neefektyvi.
Laikas nuo laiko pasirodo straipsniai apie technologijas, kurios anglies dvideginį verčia kreida, ir daro tai tūkstančius kartų pigiau, nes kopijuoja gyvus organizmus gyvenančius kriauklėse.
Tokios technologijos galėtų būt potencialiai lengvai pritaikytos anglies jėgainėse. Bet… Lieka klausimas, o ką daryt su kitais nuodingais junginiais? Ir, net jei apsiimtume masiškai diegt šią technologiją, daugiau nei pusė viso pasaulio naujų anglies jėgainių naudoja senas ir neefektyvias technologijas. Įvertinus naujų jėgainių augantį poreikį, senų modelių tarša greičiausiai persvers naujų jėgainių efektyvumą ir švarą.
Jei kalbėti apie dabartinę kovą su oro tarša, man į galvą ateina toks palyginimas: elgiamės kaip daktaras, kuris kovoja ne su ligos priežastimi, o su simptomais. Anglies dvideginis nėra vienintelė anglies, dujų ir naftos problema, nes didžiausia dalis tenka kitiems degimo produktams, dalis kurių yra kieti kūnai, dalis – dujos.
Vieni yra nežalingi, kiti yra nuodingi. Ir didžioji dalis turimų sprendimų yra laikini ir galimai net pavojingi. Tarkime, egzistuoja bandymai pumpuoti CO2 dujas į planetos gelmes, kol, pasiekus didelį slėgį, dujos nevirs skysčiu ir prasibraus į mažus tarpus tarp uolienų. Bet šis būdas atsikratyti CO2 yra pavojingas todėl, kad uolienos gali virst kalkakmeniu, kuris nėra toks atsparūs slėgiui. Ne ką protingesni yra bandymai atsikratyti anglies dvideginio palaidojant dujas vandenyno gelmėse.
O kur dar išmetami pelenai? O kur anglies suspensijos? Šios medžiagos dažnai būna radioaktyvesnės negu atominių elektrinių atliekos! Ir jas gaminame milijardais tonų. Nekalbu apie randus, kuriuos palieka anglies kasyklos. Gan geras pavyzdys būtų įvykęs nelaimingas atsitikimas Anglijoje, Aberfan miestelyje, kuomet žuvo 116 vaikų ir 28 suaugę. Nuošliauža, kurios tūris buvo virš 40 tūkst. kubinių metrų, per keletą minučių palaidojo mokyklą.
Kitas pavyzdys yra nelaimingas atsitikimas JAV, kuomet buvo palaiduoti ištisi miesteliai.
Virš 4,2 mln. kubinių metrų toksiškų anglies jėgainės atliekų pateko į aplinką. Buvo užteršta apie 4 mln. kvadratinių metrų paviršiaus, iš kurių net 1,3 mln. buvo palaidoti po 1,8 m aukščio purvu. 42 namai buvo paliesti, buvo pažeistas magistralinis dujotiekis, federalinė magistralė, nuniokotas geležinkelis, elektros perdavimo linijos. Žuvo milžiniškas kiekis žuvies, augmenijos bei gyvūnijos.
Ir būtent ties šia vieta noriu paklausti: ar tikrai žmonija neturi pigios ir švarios elektros energijos šaltinio? Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra branduolinė jėgainė. Šitoje vietoje įsivaizduoju atsinaujinančios energetikos šalininkų traukulius. Kodėl ne Saulės, o branduolinė? Nereikia pergyventi, tuoj viską paaiškinsiu.
Saulės energetikos fanų gretose lyg virusas plinta šis tyrimas. Jame teigiama, kad Saharos dykumoje esantis 254 x 254 km plotas pilnai padengtų viso pasaulio energijos poreikius. Skamba gražiai, kol nepaskaitome atlikto tyrimo. Darbe nėra jokios nuosavo ekonominės situacijos analizės, o yra tiesiog paimami 2005 metų skaičiai.
Kalbėti apie milžinišką socialinę nelygybę tarp Vakarų pasaulio gyventojų ir Afrikos bei Indijos gyventojų galima ilgai ir nuobodžiai. Tačiau kalba tampa trumpesnė, kuomet pažiūrime į elektros suvartojimo skaičius.
Vidutinis pasaulio gyventojas (7 mlrd. gyventojų) suvartoja 6,5 karto mažiau elektros energijos nei vienas Kanados gyventojas. Šalys, kuriose gyventojų daugiausia – Indija, Kinija – gyvena praktiškai be elektros energijos! Ir nors ta nelygybė vargu, ar greitu laiku išnyks, galime paskaičiuoti, kiek kartų reiktų padidinti Indijos gyventojo elektros energijos poreikius tam, kad jo gyvenimo lygis atitiktų Kanados arba JAV rezidentą. Tai – net 36 kartai!
Jei pramonės, transporto ir kitų šakų poreikiai augs proporcingai gyventojų poreikiams, plotas jau bus 1560 x 1560 km, o tai yra ketvirtadalis Sacharos! O kas bus, jei paskaičiuosime elektros energijos suvartojimą kitose srityse?
Pramonėje, žemės ūkyje, paslaugų sektoriuje, transporte? Galu gale, Indijai reikia pasistatyti būstus, vystyti infrastruktūra, gaminti cementą, betoną, plieną. Tuomet elektros energijos suvartojimas augs pagal ekonominius dėsnius netiesiškai, o Saulės jėgainėms reikalingas plotas bus 9 360 x 9 360 km, o tai jau 87,6 mln. kvadratinių kilometrų arba 9 Sacharos dykumų dydis. Vietoje mažo lopinėlio Saharos dykumoje turime elektros energijos poreikius, kuriems patenkint prireiktų 59 procentų kontinentų paviršiaus!
Lyg to būtų maža, dažnai yra pamirštame apie paslėptus technologijų kaštus. Anot „Scientific American“ pranešimo, saulės elementams reikia milžiniškų kiekių sidabro, alavo, aliuminio, cinko, vario. Šių resursų išteklių kasyba dažnai yra susijusi su etiniais klausimais: žmonių darbo neturtingose šalyse eksploatacija, aplinkos tarša bei pavojais gamtai. Branduolinei energetikai reikalingi palyginus maži kiekiai radioaktyvių medžiagų.
Iš vienos pusės, atominės jėgainės buvo kuriamos kaip branduolinio ginklo gamyklos, galima net pasakyti, jog pigi elektros energija yra atominio ginklo šalutinis produktas. Būtent dėl šio ryšio su atominiais ginklais, branduolinės jėgainės yra persekiojamos blogos karmos. Publikos akyse jos stipriai asocijuojasi su karo žiaurumais, nusikaltimais žmoniškumui, per keletą kartų siekiančiu radioaktyviu poveikiu ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams ir gamtai.
Iš kitos pusės branduolinės jėgainės yra stebėtinai saugios: visos nelaimės susijusios su vienokiomis arba kitokiomis katastrofomis. Fukušimos tragedija nusinešė tik dvejų žmonių gyvenimus (abu nuskendo). Jėgainė atlaikė 9 balų žemės drebėjimą, atlaikė 14 metrų aukščio vandens sieną ir būdama nepritaikyta tokiems iššūkiams, ją pavyko suvaldyti bei išvengti didesnės katastrofos. Nereikia pamiršt ir to, kad jėgainė buvo 45 metų senumo ir jos projektas nebuvo pritaikytas nei žemės drebėjimams, nei cunamiams.
Ir kai po tiek laiko galvoju apie tai, man vis sunkiau suvokti, kodėl Vokietijoje buvo pulta stabdyti savas atomines jėgaines. Man atvykus į Vokietiją 2008 metais elektra kainavo beveik 50 procentų pigiau, nei ji kainuoja dabar. Be abejo galima kalbėti apie Černobylį. Tai buvo tikra katastrofa. Bet ir šiuo atveju, pradinės projekcijos buvo šimtai tūkstančių nukentėjusių, kurios vėliau nukrito iki šimto.
Žinoma, dabartiniai skaičiai jau nebe tokie grėsmingi ir artimesni realybei. Jei tikėti Jungtinių Tautų reportu, katastrofa nusinešė apie 4 tūkst. gyvenimų. Kalbant apie Fukušimos katastrofą, jėgainėje stovėjo seni, nepritaikyti ir neturėję ten stovėti reaktoriai.
Tačiau jie buvo pažangesni negu tie, kurios TSRS turėjo Černobylio jėgainėje. Ir to senyvo pažangumo dėka turime mažesnio masto žmogišką katastrofą. Ar Jums neatrodo, kad vertiname branduolinę energetiką per griežtai? Niekas neskraido 45 metų senumo lėktuvais tiems lėktuvams nepritaikytame aukštyje ir netinkamomis sąlygomis! Jei kas nors būtent taip daro, tuomet kaltininkas yra lėktuvo savininkas, o ne pati technologija. Logiška?
Ir kalbant su skeptikais, man be galo sunku paaiškinti žmonėms, kad dabartiniai reaktoriai turi pasyvias apsaugos sistemas. Fukušimos reaktoriaus apsauga reikalavo dyzelinių generatorių, jiems sugedus apsauga tapdavo neveiksminga. Būtent todėl ir įvyko katastrofa, nes gamta sunaikino elektros tiekimą elektrinės apsaugai. Pasižvalgius po „Westinghouse AP1000“ reaktoriaus aprašymą, darosi aišku, kad tokia katastrofa būtų neįmanoma šiame reaktoriuje.
Ir nors viešoje opinijoje branduolinė energetika yra viena pavojingiausių, tačiau, jei paimtume mirčių skaičių, susijusį su elektros energijos šaltiniais, staiga paaiškėtų nemaloni tiesa. Nemaloni, nes atominė jėgaine yra viena saugiausių pasaulyje jėgainių. Nežiūrint į skandalingas ir visiems žinomas katastrofas.
Nors kiekvienas lėktuvo kritimas yra plačiai nušviečiamas, lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė, net tikimybė susilaukt ryklio atakos ir keturis kartus didesnė!
Žiūrėdamas į abu grafikus, sau tyliai užduodu klausimą: lodėl mes taip nekenčiame branduolinių jėgainių? Ar tai yra objektyvu, ar tai tėra mūsų saviįtaiga? Mes turėtume uždraust motociklus, o bijome lėktuvų. Turėtume uždaryt anglies jėgaines, tačiau uždarome atomines, o pritrūkus elektros energijai paleidžiame nesaugiausias anglies jėgaines!
Paskutinis kritikos punktas bet kokiame pokalbyje su žaliaisiais yra radioaktyvių atliekų klausimas. Ir vėl yra pamirštama, jog tos atliekos yra sausa, granulių pavidalą turintį medžiagą, anglies jėgainių suspensijos yra dažniausiai chemiškai aktyvios, nekalbu apie nuodingas dujas! Palyginimui, mums įprastų anglies jėgainių atliekos yra gerokai radioaktyvesnės, negu atominių jėgainių atliekos!
Kalbant apie jėgainės atliekas, yra pamirštama, jog tai yra kuras, turintis apie 97–98proc. pradinės energijos. Šį kurą vis dar galima perdirbti (ką daro prancūzai), ir tai gerokai sumažina būtinybę kasti naują kurą. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad uranui atsiranda alternatyva – torio reaktoriai, kurie yra dar saugesni, negu modernūs urano reaktoriai (bet apie torio reaktorius kalbėsiu kitame įraše).
Mes neturėtume aklai versti kaltės kažkam abstrakčiam objektui – technologijai. Technologija nėra kalta nei dėl Fukušimos, nei dėl Černobylio, nei dėl Hirošimos. Bet kur pažvelgtume, kalti yra žmonės, kuriems nerūpėjo saugumas, o rūpėjo atominės bombos. Ir būtent todėl „stovi“ klaustukas: ar gali būt ši technologija saugi ir žalia?
Ar viską teisingai padarėme ir ar galime šią technologiją pataisyti? Ar nebūtų protinga gelbėti planetą nuo globalinio atšilimo diegiant saugias ir žalias atomines jėgaines? Saulės, vėjo, vandens jėgainės vargu, ar galės patenkint artimiausiu metu augančius planetos energijos poreikius. Bent jau kol kas nesimato jokių technologinių revoliucijų.
