Pokalbio temą padiktavo skaudi kelių tragedija, per kurią žuvo du žymūs Kauno medikai. Avarijos kaltininkas – nors ir ne darbo metu automobilį vairavęs – policijos pareigūnas. Po šio įvykio atsistatydino policijos generalinis komisaras. Kadangi tai jau ne pirmas atvejis, kai tokiomis aplinkybėmis pasitraukia aukščiausi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, klausiame, ar tokie dalykai prisideda prie įstatyminės tvarkos didinimo ir svarbiausia Lietuvos žmonių saugumo? Ką tokia praktika vis dėlto duoda? O jeigu nieko – ar verta jos ir toliau laikytis?
Apie tai šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas ANUŠAUSKAS, buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas GRIGARAVIČIUS ir buvęs LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas SADECKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Galbūt pirmas klausimas ir būtų gerb. Arvydui. Kaip jūs, būdamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, vertinate pačią situaciją ir veiksmus, lėmusius policijos generalinio komisaro atsistatydinimą?
A.ANUŠAUSKAS: Pirmiausia turiu pasakyti, kad pas mus policijos vadovai vieni pirmųjų įvedė vakarietišką tradiciją, kai, atsitikus rezonansiniams įvykiams, kurie galbūt nuo jų tiesiogiai nepriklauso, prisiimama asmeninė atsakomybė. Tai yra tradicija, kuri Vakaruose nieko nestebina, visiems žinoma ir visų palaikoma. Kitas dalykas - atsistatydinimai juk yra priimami arba nepriimami. Šiuo atveju tai yra tiesiog atsakomybės pripažinimo faktas.
G.JAKAVONIS: Vakarų demokratija, tradicijos yra susiformavusios per ilgą laiką. Mes esame paauglystės stadijoje – mūsų valstybei 20 metų, ar galime automatiškai perimti aukštų pareigūnų atsistatydinimo tradiciją iš Vakarų vien dėlto, kad Vakaruose, mūsų požiūriu, viskas daroma teisingai? Ar šiuo konkrečiu atveju tai adekvatu?
A.ANUŠAUSKAS: Manyčiau, kad būtent adekvatu. Esame Vakarų valstybė. Visada veikia praeitis, bet jeigu norime tapti demokratiški iki galo, perimti visas tradicijas, nuo kurių buvome atskirti, be abejonės, veiksmai adekvatūs. Tačiau kartais tuos dalykus labai sureikšminame. Kitose šalyse, jūs teisingai paminėjote, tai yra per ilgą laiką susiformavusi tradicija, kuri niekam nekelia nei abejonių, nei didelių klausimų. Pas mus daugelį dalykų linkstama suasmeninti. Jeigu įvyksta kas nors gera - suasmeninama, jeigu įvyksta kas nors bloga - taip pat suasmeninama, kad konkrečiai tas žmogus yra atsakingas. Policija yra didžiulė sistema, didelė hierarchinė vadovų sistema, kur generalinis komisaras - galva, kuri prisiima visą atsakomybę už tai, kas vyksta policijos sistemoje. Bet vis tiek viskas priklauso ne nuo vieno žmogaus. Negalime nuvertinti vadovo indėlio, bet vis dėlto turime žiūrėti, kaip funkcionuoja visa policijos sistema.
G.JAKAVONIS: Gerb. Vytautai, jūs, pats buvęs policijos generalinis komisaras, buvote priverstas atsistatydinti iš pareigų panašioje situacijoje. Tik tuo atveju nelaimė Aleksandrijoje įvyko darbo metu, pareigūnas važiavo tarnybiniu automobiliu, su apranga. Kaip dabar iš savo pozicijų vertinate šią situaciją?
V.GRIGARAVIČIUS: Manyčiau, panašiose situacijose policijos vadovo atsistatydinimas - tai labiau politinis aktas. Norėčiau pabrėžti, kad policijos vadovas nėra politikas, jis yra statutinis pareigūnas. Todėl būčiau linkęs manyti, kad šioje situacijoje turėtų atsistatydinti ar bent jau imtis atsakomybės politinis asmuo, politinė figūra, t.y. vidaus reikalų ministras. Policijos vadovas privalo spręsti problemas, kurias jam nurodo įstatymas. Šiandien bus treji metai, mėnuo ir, atrodo, trys dienos, kai atsistatydinau, ir per tą laiką iš esmės padėtis nelabai pasikeitė, skaudžių eismo įvykių ir kitų nelaimingų atsitikimų per tą laikotarpį buvo ne vienas. Tai rodo, kad einama ne tuo keliu. Ir kaitalioti vadovus, manau, nėra gerai. Suprasčiau, jeigu policijos vadovas pats arba jo artimiausia aplinka, jo pavaduotojai padarė ką negero - tuomet gal ir reikėtų žengti šį žingsnį.
G.JAKAVONIS: Tuo metu, kai atsistatydino, Vytautas Grigaravičius pagal reitingus buvo vienas populiariausių visuomenės veikėjų. Vertinant Vizgirdo Telyčėno veiklą, pastaruosius kelerius metus yra žymiai sumažėję eismo įvykiuose žuvusių žmonių, eismo įvykių. Ir šiuo atveju paradoksas, kad V.Telyčėnas, kuris labai daug dėmesio skyrė būtent avarijoms, priverstas pasitraukti.
A.SADECKAS: Istoriškai žiūrint, nėra ko stebėtis, nes nuo 1991 metų politikai visada taip elgėsi su policijos vadovybe. Aš kaip kriminalinės policijos komisaras Vyriausybės pavedimu buvau atleistas iš pareigų už tai, kad buvo apvogtas Italijos ambasadorius, kurio aš neturėjau saugoti, aš turėjau tirti nusikaltimą. Tai čia yra tradicija, kuri, deja, formuojasi Lietuvoje. V.Grigaravičiaus, V.Telyčėno atveju tai yra politikų elgesys su policija. Policija yra santūri, nuolanki, paklusni ir vadovai pripratę prie tvarkos, prie drausmės, jie sutinka su viskuo. Kadaise Petras Liubertas buvo atleistas iš pareigų, nors pagal įstatymą tais laikais reikalauta Seimo pritarimo. Seimo pritarimo nebuvo. Man tos tradicijos kelia nerimą. Pastaruoju metu, mano supratimu, iš dalies tai yra parodomieji dalykai. Kai kalbame, kad turi prisiimti moralinę atsakomybę, be abejo, policijos komisaras atsako už viską. Bet jis atsako ne tik už darbuotoją, jis atsako už kriminogeninę padėtį, už nusikaltimo išaiškinimą, už prevenciją. O ar esame girdėję apie Seimo narių moralinę atsakomybę? Ar teko girdėti? Kodėl visa atsakomybė yra nukreipta į jėgos struktūras? Paprastas dalykas: visi politikų reikalavimai nukreipti į jėgos struktūras, jeigu jas galima taip vadinti. Tiksliau, į teisėsaugos institucijas, specialiąsias tarnybas, Saugumo departamentą, STT, policiją. O kodėl blogai kontroliuoja Seimas? O kodėl niekas nedarė išvadų, pavyzdžiui, kai nebuvo įvestas euras? Niekam nekilo klausimas pareikalauti komiteto pirmininko ar finansų ministro atsakomybės. Iš dalies sutikčiau su komiteto pirmininko nuomone, kad tai yra Vakarų praktika, bet tada reikėtų šiek tiek pavyzdžių. Visai neseniai, kai policijos pareigūnai padarė nusikaltimą ir apiplėšė kazino, Latvijos vidaus reikalų ministrė pareiškė negalinti atsistatydinti dėl kiekvieno pareigūno prasižengimo. Tuomet dėl žemdirbių nusikaltimų turėtų atsistatydinti žemės ūkio ministras, o dėl moksleivių nusikaltimų - švietimo ministras. O jeigu kalbėtume apie Vakarų pavyzdžius, nepamenu, kad po tragiškos Rugsėjo 11-osios Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų pasipylusi atsistatydinimų lavina. Lygiai taip pat ir kitur. Bėda ta, kad mes nežiūrime, kas padarė konkretų darbą. Ką padarė V.Grigaravičius, ką padarė V.Telyčėnas? Reikia matyti visumą. Ar jie atliko savo pareigas? Taip, padarė viską, ką buvo galima padaryti. Ar galima iš to tragiško epizodo daryti apibendrinamas išvadas? Tai negera praktika, nes išbalansuojama sistema, neįvertinus generalinio komisaro darbo, jo veiklos rezultatų ir už tokius dalykus atleisti iš pareigų nėra naudinga sistemai.
A.ANUŠAUSKAS: Labai dažnai spekuliuojama pareigūnų atsistatydinimo tvarkomis arba lyginama su Seimu. Pirmiausia pareigūnų niekas nerenka, jie yra skiriami. Kai juos rinks visi žmonės, tai - aš čia juokauju - ir atsakomybė bus kitokia. Be abejonės, tikrai viskas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Pavyzdžiui, karo keliuose mažinimas. Nuo ko prasideda? Nuo įstatymų dėl bausmių griežtinimo. Na, ne policija įstatymus priima - Seimas priima. Nenoriu spekuliuoti, kas, kur ir kiek nuveikė, bet šiuo atveju generalinio komisaro, kuris dirbo beveik trejus metus, veiklą vertinu teigiamai. Prisiminkime, prieš dvejus metus buvo kalbama, kad sumažinus finansavimą gerokai padidės nusikalstamumas, tai yra vos nepradės apiplėšinėti gatvėse. Iš tikrųjų tokio ryškaus pakitimo neįvyko, kai kurie nusikalstamumo rodikliai sumažėjo. Taip, padaugėjo kai kurių ekonominių nusikaltimų. Bet ir jų išaiškinimas nėra jau toks prastas. Manyčiau, per šiuos metus tikrai daug padaryta. Sakysim, apsaugos policijos funkcijos. Juk sprendimai buvo priimti 2006 metais, reikėjo ruoštis iš anksto, priimti labai nuoseklius sprendimus, bet laiku tai nebuvo padaryta. Policijos generalinis komisaras buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Jis turi vykdyti politikų anksčiau priimtus sprendimus, o jis pats, ko gero, su tais sprendimais nesutinka. Pavasario sesijoje vis tiek tą situaciją analizuosime ir mėginsime keisti, nes, manau, neparengti darbai negali būti daromi. Generaliniai komisarai dažnai įstumiami į lauką, kurį savo sprendimais sukuria politikai.
A.SADECKAS: Moralinė ir politinė atsakomybė nepriklauso nuo to, ar tu renkamas, ar skiriamas.
G.JAKAVONIS: Paminėjome politikus. Grįžtu prie V.Grigaravičiaus atvejo - tuo metu atsistatydino ir ministras Raimondas Šukys. Šiuo atveju, kada atsistatydina V.Telyčėnas, ministras Raimundas Palaitis lyg ir lieka nuošaly. Taigi vienu atveju politikas lyg ir supranta tai, apie ką kalbėjote - savo pareigą, savo atsakomybę. Kaip tada, jūsų manymu, turėtume vertinti R.Palaičio atsakomybę?
A.ANUŠAUSKAS: Šiuo atveju nesu tas žmogus, kuris rekomenduotų atsistatydinti generaliniam komisarui ar dar kam nors. Šiuo atveju kaip kiekvienas supranta atsakomybę, tokius sprendimus ir priima. Seimo narių atsakomybė ganėtinai individuali. Seimo pirmininkė tikrai neatsakys už Seimo narių veiksmus. Linas Karalius pašalintas, yra atitinkamos procedūros. Galbūt yra daugiau vertų tos procedūros, gal ir bus kažkas ateityje, bet vėl pabrėšiu, kad atsakomybę kiekvienas renkasi pats. Galime kritikuoti, abejoti, ar tokį kelią pasirinko, bet kiekvienas vis tiek pasirenka pats. Šiuo atveju ministras irgi pasirinko pats.
G.JAKAVONIS: Mus paliko vienas iškiliausių Lietuvos žmonių, dvasiniu prezidentu vadinamas Justinas Marcinkevičius. Teko girdėti jo paskutinę kalbą Mokslų akademijoje, kur jis kalbėjo apie šeimininko jausmą valstybei. Dabar dėl kilusių skandalų ar tariamų skandalų, dėl garbės supratimo, kuris yra gana sąlyginis, geri pareigūnai, profesionalai, kurie tikrai yra daug padarę, pasitraukia iš darbo. Ar jums neatrodo, kad čia kažkas ne taip?
A.ANUŠAUSKAS: Nedarykime išankstinių išvadų. Paminėjote, kad garbės jausmas toks formalus. Nemanau, kad garbės supratimas pareigūnui yra formalus. Jeigu nebus garbės, tai kas bus? Korupcija, kyšininkavimas? Juk iš tikrųjų absoliučios daugumos pareigūnų tuo negalima apkaltinti. Yra ta mažesnė dalis, kuri, kaip sakoma, dar nepagauti kyšininkaujant. Bet vis dėlto absoliuti dauguma turi garbės supratimą. Jiems niekas neįsiūlys ir neįgrūs pinigų per jėgą ar ne per jėgą. Jie tikrai supranta ir savo pareigą, atsakomybę, turi garbės jausmą. Tikrai manau, kad komisaras pasirinko teisingą būdą.
V.GRIGARAVIČIUS: Negaliu kalbėti už V.Telyčėną, tačiau man per septynerius metus teko nuolat jausti įvairų politikų interesą. Ir dažnai visiškai nesusijusį su tiesioginėmis funkcijomis, su pareigų vykdymu. Tačiau labai dažnai tekdavo susidurti su mėginimu daryti įtaką dėl vienos ar kitos krypties ar dėl skyrimo į pareigas ir pan. Norėčiau dar grįžti prie ankstesnės temos, kai minėjote, kad Seimas priėmė įstatymą ir dėl to karas keliuose sumažėjo. Iš tiesų taip. Tik norėčiau pasakyti, kad tą įstatymą Policijos departamentas rengė kartu su Susisiekimo ministerija ir įstatymas buvo priimtas tik iš antro karto. Nežinau, dėl kokių priežasčių pirmą kartą Seimas jį grąžino atgal, ir buvo prarasta laiko.
A.SADECKAS: Kalbėjau apie tai, kad teisėsaugos institucijoms, specialiosioms tarnyboms yra perdėtas, sakyčiau, liguistas politikų interesas. Turbūt noras turėti informaciją, noras daryti įtaką. Niekam nerūpėjo bausti, kontroliuoti. Duonos nėra - nerūpi niekam. Kai tik kas nors įvyksta STT, saugume, policijoje, prokuratūroje, tada visi su didžiausiu pasitenkinimu supuola. Randu tokį buitinį atsakymą - matyt, yra įdomu. Mes - praktikai, mes dirbame. Stebėdavausi, kodėl toks interesas. Bet dabar matome antrą problemą. Teisingai, kad jis žengė žingsnį, pareiškė apie atsistatydinimą. Gerai, kad ne praeitas šimtmetis, anksčiau karininkai kitaip pasielgdavo garbingai. Kitas dalykas - ar reikėjo skubėti? Gal užtektų ir to žingsnio žmogui. Čia maždaug viskas aišku, nors A.Anušauskas aiškina, kad toli gražu niekas neaišku. Galbūt. Bet vėl kilo kalbų, kurių anksčiau buvo, kad Vidaus reikalų ministerija turi nepakankamai galių kontroliuoti policiją. Tai absurdas. Tai grynas politinis žaidimas, kuris tęsiasi nuo ankstesnių laikų. Iš tikro yra ne taip. Taigi turbūt vėl politikai nori lįsti į konkrečius tyrimus, į konkrečias bylas, į konkrečią informaciją. Tai nėra politikų funkcija. Policija, kaip ir visose Vakarų valstybėse, yra profesionali institucija, kurios vadovas turi būti aukščiausios prabos profesionalas. Ir jokiu būdu ne politikas, jis turi būti toli nuo politikos. Jo reikalas - ginti visuomenę, užtikrinti viešąjį saugumą. Dabar ministras aiškina, kad mes neturime galių. Kokių galių? Generalinis komisaras pagal įstatymą yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui. Tai koks gali būti klausimas? Jis privalo vykdyti visus ministro nurodymus. Jis yra pavaldus. Policijos įstatymas nustato visus policijos uždavinius. Viskas aišku, ką reikia daryti. Vyriausybė, prezidentė gali tik koordinuoti, išryškinti vienus ar kitus prioritetus. Apie tai buvo kalbama jau tada, kai V.Grigaravičius buvo atstatydintas. Prisiminkime, kaip buvo. Pirma buvo pasiūlyta atsistatydinti V.Grigaravičiui. Kai jis nesutiko, tik tada ministras pasakė, kad atsistatydina. Paskui turėjo išeiti V.Grigaravičius. Dabar visai kita situacija. Ši tendencija parodo, kad galbūt reikia tobulinti Policijos įstatymą. Nesuprantu, kodėl per dvejus metus nepatobulintas įstatymas.
G.JAKAVONIS: Gerb. Arvydai, įvykus šiai tragedijai teko kalbėti su keliais rajonų policijos komisarais. Atvirai pasakius, jų požiūris buvo labai skeptiškas. Daugelis klausė, kodėl niekas nemato, kad policijos pareigūnai neaprūpinti, kad trūksta kadrų. Jų nuomone, neteisinga viską suversti generaliniam komisarui. Vis mėginu rasti atsakymą, kur čia yra darbiniai sprendimai, kaip jūs sakote, garbingi, ir kur politinis susidorojimas.
A.ANUŠAUSKAS: Jeigu kalbame apie problemas, kurios egzistuoja įvairiose struktūrose, visada jų galime surasti. Policijoje taip pat yra problemų. Sakysime, kad ir aprūpinimo klausimas. Pavyzdžiui, kai pašneki su eiliniais policininkais: gavo kažkelintą paradinės uniformos komplektą - viena spintoje, kita vėl išduodama. Trūksta ūkiškumo. Sako, tų uniformų pilna spinta, neturiu kur naudoti. Kiekvienoje tarnyboje, sakysim, STT, pasienio apsaugoje, net VSD, trūksta kadrų. Visur trūksta kadrų, laisvi etatai, visur yra trūkumų. Ir atlyginimai, žinoma, visiems solidariai buvo sumažinti. Įstatymas bendras visiems pareigūnams ir jokia tarnyba nebuvo išskirta. Sumažėjo skiriami priedai už, kaip sakoma, gamybinių pareigų atlikimą. Kiek kalbėjau su eiliniais policininkais, tas sumažėjimas juntamas. Gal eiliniams mažiau, vadovams kur kas daugiau. Daugelis dalykų, kuriuos norime išspręsti, vis dėlto priklauso ir nuo tarnybos vadovo, ir nuo kitų valdžios grandžių. Manau, didele dalimi tai priklauso ir nuo Seimo, nuo Vyriausybės, nuo priimamų teisės aktų, nuo kontrolės, kaip teisės aktai vykdomi. Aš daugeliu atvejų pasigesdavau kontrolės. Galvoji, kad įstatymų vykdymas automatiškas, bet pagal įstatymus parengiami ir vidiniai teisės aktai, nutarimai, sprendimai, kad viskas vyktų kaip laikrodis. Bet to laikrodžio mechanizmo ne visose struktūrose yra. Ne viskas taip vyksta.
V.GRIGARAVIČIUS: Apskritai policijos sistemoje šiuo metu sudėtinga padėtis, pareigūnai nepatenkinti. Čia ir pažeidimai, ir pati darbo kokybė kenčia, nes žmonės mato, kad policininko profesija nėra prestižinė, kad valstybė jos nelaiko prioritetine profesija. Atlyginimai mažėja, darbo sąlygos prastesnės nei tos, kokias turi užsienio kolegos. Policijos pareigūnams daug tenka bendrauti tiriant nusikaltimus, ypač su ES valstybių pareigūnais, ir jie mato, kaip kas gyvena, ir todėl jaučiamas toks nusivylimas. Daug bendrauju su pareigūnais, dažnai susitinkame, jie pasidalija savo mintimis, nusivylimu, nuoskaudomis. Pažeidimus iš dalies aiškinčiau tuo, kad pareigūnai nevertina savo pareigos, savo darbo vietos. Na, pasitaikė proga, jis išgėrė, sėdo prie vairo; kitam pasiūlė kyšį, jis paėmė tą kyšį. Kadangi jis nevertina savo užimamos padėties. Šiandien jis čia, rytoj kažkur kitur. Čia kalbu apie mažąją dalį pareigūnų. Bet šiaip nusivylimas policijos sistemoje yra didelis.
G.JAKAVONIS: Klausimas, Alvydai, jums. Štai įvyko nelaimė, žuvo du garbingi medikai. Prezidentė kviečiasi policijos komisarą, kurį ji pati skyrė, ir ministrą, kurį pati tvirtino. Lietuvoje susiklostė tokia praktika: nesvarbu, kas yra, bet svarbu kažką nubausti. Kaip vertinate mūsų aukščiausiosios pareigūnės veiksmus, kiek čia reitingų kėlimo, kiek čia vis dėlto didelio noro įsigilinti į situaciją?
A.SADECKAS: Kad ir kaip tai pavadintumėte, tai yra parodomoji akcija, kuri iš esmės nieko neduoda. Mes turime bėdų dėl policijos vidurinės grandies. Turbūt kiekvienas žmogus iš policininko reikalautų pirmiausia kompetencijos, visiškos atsakomybės už savo elgesį ir darbą, atsidavimo. Be viso to, reikia nepamiršti ir valstybės rūpesčio. Psichologiškai įvertinkite: jei vadinamasis galvų kapojimas prasidėtų nuo apačios, tuomet būtų kitas dalykas. O dabar vidurinės grandies pareigūnas dėl nieko nesijaudina - jis žino, kad kentės generalinis komisaras, ir šis kentės ne dėl to, kad blogai dirbo, o dėl eksceso. Teisėje yra tokia sąvoka - ekscesas, kai kas nors įvyko ir žmogus už tai kenčia. Kaip valstybė sudėliojo pareigūnų atsakomybę? Galgi reikėjo pirma po įvykio generalinio komisaro paklausti, ką jis nubaudė iš tų tiesiogiai atsakingų asmenų, ir tik tada spręsti dėl generalinio komisaro, ar jis atsakingus asmenis nubaudė, ar juos dangstė. Juk kas dabar pradės eiti tokias pareigas? Žmogus nežino, kas atsitiks: kas prisigers, kas, neduok Dieve, sukels kokį tragišką įvykį. Jau bus skiriamas trečias generalinis komisaras, ir jis kabės štai ant tokio plono plono siūlelio. Dirbk tu kiek nori, stenkis kiek nori, tvarkyk sistemą kaip nori, gerink ją kaip nori - tu nežinai, už ką būsi nubaustas.
A.ANUŠAUSKAS: Mes nuolat reikalaujame, kad prezidentė reaguotų į įvykius, ir ji tai daro. Ji negali būti pasyvi stebėtoja. Šiuo atveju, be abejonės, reikia ne tik reikalauti iš pareigūnų atsakomybės, pertvarkų reikia siekti ir per vadovus. Jeigu norisi ryškesnių teigiamų pokyčių, gal todėl ir priimami tokie sprendimai. Bet mes vėl spekuliuojame, reikėtų tada pasikviesti ir atsistatydinusį generalinį komisarą, jo paklausti, ar tai buvo pretekstas, ar priežastis.
G.JAKAVONIS: Dėl žodžio "spekuliacija". Manau, tikrai pasikviečiau garbingus žmones, specialistus, einančius atitinkamas pareigas, ir nemanyčiau, kad jų asmeninę nuomonę reikia vadinti spekuliacija.
A.ANUŠAUSKAS: Ne, spekuliacija vyksta, kai iš tikrųjų nežinai. Argi mes tikrai žinome visas atsistatydinimo priežastis, aplinkybes? Mes niekada to, ko gero, gal ir nesužinosime. Tai gali pasakyti tik pats žmogus, jeigu norės.
G.JAKAVONIS: Naudodamasis proga, norėčiau pakalbėti apie vieną naujovę, taip pat susijusią su Lietuvos žmonių saugumu: nuo kovo 1-osios smarkiai apribojamas dujinių pistoletų ir kitų ginklų pardavimas, sustiprės jų kontrolė. Kokie jūsų vertinimai?
A.ANUŠAUSKAS: Pirmiausia pabrėšiu, kad ir vėl yra daug spekuliacijų, neva priimtu įstatymu bus kas nors apsunkinta, pabloginta. Šiuo atveju tiesiog įvedama dujinių pistoletų registracija. Leidimai bus išduodami žmonėms ne kaip normaliam šaunamajam ginklui, įprastiniam ilgam laikotarpiui, bus supaprastintos procedūros, daugelio dalykų, kurių reikia šaunamajam ginklui gauti, nereikės. Tiesiog taip įgyvendinamos europinės direktyvos, nes nemenką dalį dujinių pistoletų galima perdaryti į kovinius arba kad jie būtų panašūs į kovinius.
G.JAKAVONIS: Vytautai, jūsų nuomonė?
V.GRIGARAVIČIUS: Aš čia matau tokius prieštaravimus: nuo kovo 1 dienos jaunuoliai, ką tik išlaikę medžiotojų įskaitas, egzaminus, galės iš karto įsigyti bet kokį graižtvinį ginklą, turiu omenyje medžioklinį ginklą. Ankstesnis įstatymas reglamentavo, kad jaunas medžiotojas galėjo turėti tik lygiavamzdį medžioklinį ginklą, graižtvinį jis galėjo įsigyti tik po trejų metų praktikos. Tai buvo tam tikras apribojimas. Dabar įjungiama žalia šviesa.
A.ANUŠAUSKAS: Pats balsavau prieš šitą nuostatą, bet taip jau yra. Mūsų Seime labai daug medžiotojų ir jiems prijaučiančiųjų, per galutinį balsavimo etapą buvo priimtas būtent toks sprendimas. Čia jau mūsų įstatymų priėmimo bėda: dažnai taip nutinka, kad kai pradinis projektas pasiekia priėmimo stadiją, staiga dėl jo atsiranda daugybė siūlymų, ir jie Seimo salėje dėl įvairių aplinkybių, susiklosčiusių santykių priimami, nors dažnai ir viską iškraipo. Tokios situacijos, deja, neišvengiamos priimant ne tik šį įstatymą, bet ir kitus.
V.GRIGARAVIČIUS: Kalbant apie naują tvarką, kontrolės sugriežtinimą, yra ir pliusų, ir minusų. Man šiek tiek gaila senyvo amžiaus žmonių, gyvenančių sodybose, vienkiemiuose. Dažnas jų turi vaikų, anūkų nupirktą dujinį pistoletą, nes anksčiau nereikėdavo jokio leidimo, ar šratinį ginklą savigynai. Žinomas neseniai įvykęs atvejis, kai žmogus apsigynė tokiu ginklu. Reikėtų leisti įsigyti tokius lengvus ginklus. Praktika pati parodė, kad vis dėlto geriau turėti ne medžioklinį šautuvą, o būtent šiuos trumpuosius ginklus, šaudančius šratais arba dujomis.
G.JAKAVONIS: Alvydai, ar neatsitiks taip, kad man gyvenant sodyboje ir kirviui reikės leidimo?
A.SADECKAS: Čia reikėjo kalbėti ne apie kokius nors leidimus, o apie įsigijimo fiksavimą. Įsigijai - policija užfiksavo, kad tu turi tą ginklą. Tai yra ne tiek leidimo, kiek jo registravimo sąvoka. Juk ginklas gali būti perdirbtas į kovinį.
A.ANUŠAUSKAS: Čia daug kas priklauso nuo to, kaip priimamos europinės direktyvos, čia gal ir mūsų europiniai deputatai ne visada gerai pasižiūri, nes mus pasiekė jau priimti dokumentai. Mes turime savaip interpretuoti, įgyvendinti, bet yra tam tikros to interpretavimo ribos.
Audrė KUBILIŪTĖ
