Rugsėjo 1 dieną Lenkija laukia atvykstančio Rusijos premjero Vladimiro Putino. Varšuva siūlo Rusijai normalizuoti dvišalius santykius ir žada neliesti opių istorinių temų. Ar V.Putinas taip pat demonstruos draugišką poziciją, lieka paslaptyje.
Dujos ir simboliai
Spaudoje būsimas V.Putino vizitas į Lenkiją šiuo metu dažnai vadinamas simboliniu. Jokių "praktinių užsiėmimų" nenumatoma. Tikrai nebus išspręstas lenkams itin aktualus rusiškų dujų tiekimo klausimas. "Nėra jokių galimybių, kad susitarimas (dėl dujų tiekimo) būtų pasirašytas rugsėjo 1 dieną", - sakė Lenkijos ūkio ministras Waldemaras Pawlakas. Tai reiškia, jog V.Putino vizitą reikia vertinti kaip visiškai politinį ir galbūt simbolinį įvykį.
Simbolizmo mėgėjus nesunku suprasti. Juk Rusijos premjeras atvyks į Lenkiją Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-mečio dieną. Be to, minėjimo renginiai organizuojami mieste, kuriame, galima sakyti, šis karas ir prasidėjo, - Gdanske. Kartu su V.Putinu juose dalyvaus ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Turbūt tuos, kurie kalba apie vizito simboliškumą, labiausiai ir žavi tai, kad į Gdanską atvyks būtent Vokietijos ir Rusijos lyderiai.
Tačiau vien susitikimo nepakanka, kad vizitas taptų iš tiesų simbolinis. Apie tai, jog Rusija išpažintų istorines nuodėmes, žinoma, negali būti nė kalbos. Vienintelis simbolinis faktorius bus tai, ką pasakys V.Putinas: priims lenkų susitaikymo siūlymą ar vėl "pamokys" juos, kaip reikia kalbėti su Rusija.
Tylėjimo įžadai
Gerokai prieš oficialiai paskelbiant apie vizitą Lenkijos užsienio reikalų ministerija iš visų jėgų stengėsi parodyti Rusijai, jog V.Putiną į Gdanską kviečia ne tam, kad su juo pyktųsi. Dar šių metų pradžioje Lenkijos diplomatijos vadovas Radoslawas Sikorskis prabilo, esą Rusijai ir Lenkijai laikas pereiti nuo retorikos prie kompromisais grindžiamų santykių. Jis pažėrė visą puokštę beveik "šrioderiškų" frazių iš serijos: "Europai reikalinga Rusija, Rusijai dar reikalingesnė Europa."
Maža to, Lenkijos užsienio reikalų ministerija visais būdais siekė įtikinti Rusijos kolegas, kad minėjimo renginiuose Gdanske nebus garsiai užsimenama apie tokias Rusijai nemielas istorines temas kaip 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Molotovo-Ribbentropo paktas arba 1939-ųjų rugsėjo 17 dienos sovietų invazija į Lenkiją bei bendri su Vermachtu pergalės paradai sugriautuose Lenkijos miestuose. Rusijos diplomatai po siūlelį išnarstė visą renginių programą, kad įsitikintų lenkų nuoširdumu, ir galiausiai paskelbė: vizito sąlygos juos tenkina. Buvo net neoficialiai užsiminta, jog V.Putinas "pasakys kai ką svarbaus".
Savitas vertinimas
Lenkijos diplomatijos siekis palaikyti pragmatiškus santykius su Maskva pagirtinas, tačiau vargu ar pasiekiamas nuolaidžiavimu. Pažadą nesivelti į istorinius ginčus, kurie jau daug metų sunkina dvišalius santykius, Rusija greičiau supras kaip silpnumo požymį, o ne draugiškumo išraišką. Rusijos užsienio politikoje kompromisai pasitaiko ne dažnai, o nuolaidos vertinamos ne ką geriau, nei tai darė nacistinė Vokietija: "Jei nuolaidžiauja, vadinasi, bijo."
Tai rodo ir viešosios erdvės retorikos Lenkijoje ir Rusijoje skirtumai. Tuo metu, kai Lenkijos politikai žiniasklaidoje skelbia pragmatiškų santykių idėjas, Rusijos žiniasklaida (ypač televizija) savo piliečių sąmonėje formuoja priešo įvaizdį. Galima paminėti pastaraisiais metais Rusijoje sukurtus kino filmus "1612" ir "Tarasas Bulba", kuriuose lenkai vaizduojami kaip tikrojo tikėjimo - stačiatikybės - priešai, svajojantys užkrauti Vatikano jungą "dvasingiesiems" Rytų slavams.
V.Putino vizito išvakarėse propagandinė Maskvos pozicija taip pat nesikeičia. Uoliai skleidžiama nauja istorinė "tiesa", kad Antrąjį pasaulinį karą išprovokavo ne kas kitas, o Lenkija. Tuomet kartu su vokiečiais ją užpuolę sovietai, pasirodo, tik siekė išgelbėti kuo daugiau žmonių nuo nacistų okupacijos. Akivaizdu, kad taikios lenkų kalbos nepadarė visiškai jokio įspūdžio "tikrojo tikėjimo gynėjams".
Istorija ir šiandiena
Apskritai laikinas istorinių skriaudų "pamiršimas" nėra veiksminga priemonė spręsti konfliktus. Šimtmečius skaičiuojantys Lenkijos ir Maskvos santykiai daugiausia pasireiškė konkurencija dėl dominavimo regione arba lenkų pasipriešinimu rusiškai okupacijai. Įžvelgti juose draugystės prošvaisčių gana sunku. O kas netiki "tradicine" nesantaika, tegu pažvelgia į Palestinos arba Šiaurės Airijos pavyzdžius.
Valstybių vadovai gali apsimesti, kad "pamiršo" vieną ar kitą skriaudą, tačiau šių šalių žmonės to neužmirš. Lenkai tikrai nepamirš Katynės, o rusams jau suformuotas "teisingas atsiminimas" apie 1612 metų lenkų įsibrovėlius Kremliuje. Gaila, bet vertinant viską realistiškai istorijos nutylėjimas iš tiesų nėra lengviausias kelias į susitaikymą.
Todėl šiuo metu svarbiausia, ką tokio svarbaus V.Putinas pasakys atvykęs į Gdanską. Politinis tarpvalstybinių santykių tonas artimiausiu metu priklausys būtent nuo to. Ar Maskva nugalės savo išdidumą ir priims lenkų siūlomas paliaubas, ar V.Putinas išrėš dar vieną "Miuncheno pamokslą"? Varšuva savo žodį jau tarė, dabar viskas priklauso nuo Maskvos.
Aidanas Praleika
