Iš radijo girdisi tik dūzgimas, kartais pertraukiamas animacinių filmukų veikėjo Yosemite‘o Samo balso. Jį seka skaičių seka, kurią skaito žmogus arba sintetinis balsas radijo triukšmo fone. Galbūt tokia transliacija jus taip išgąsdintų, kad patys sau pasakytumėte: „Daugiau niekada nebeužmigsiu.“
Programinės įrangos inžinieriui Chrisui Smolinskiui iš Baltimoro tokia situacija nėra hipotetinė. Būdamas 14-os jis gavo trumpųjų bangų radijo imtuvą. Jį išbandydamas jis aptiko transliaciją, kurios neturėjo girdėti.
„Klausiausi tokių radijo stočių kaip BBC ir „Radio Moscow“, kai vieną dieną aptikau kažką skaitant skaičius“, – jis pasakojo „The Miami Times“.
Dar būdamas paauglys ji pradėjo užsirašinėti žinutes, išgirstas klausantis šios ir kitų skaičių radijo stočių, ir po daugiau nei 20 m., jis pagaliau sulaukė atsakymo. Kaip ir dauguma kitų skaičių stočių, jo aptikta stotis transliavo užkoduotus pranešimus, skirtus žmonėms, žinantiems, kaip juos iššifruoti.
C. Smolinskio aptiktos žinutės buvo transliuojamos iš Kubos ir jos buvo skirtos užsienyje esantiems šnipams. Tokio žinučių siuntimo privalumas nors ir yra įmanoma surasti iš kur jos sklinda, yra beveik neįmanoma sužinoti kam jos yra skirtos ir kas jas gauna. Tačiau neigiama tokių transliacijų pusė, kaip vėliau sužinojo Kuba, yra tai, kad kas nors, pavyzdžiui FTB, gali sužinoti, kaip šias žinutes iššifruoti, ir nuo to laiko suprasti visus siunčiamus pranešimus.
Kai kurie pranešimai, kuriuos iššifravo FTB, skamba maždaug taip: „Teikite pirmenybę ir toliau stiprinkite draugystę su Joe‘u ir Dennisu“ arba „[agentai] Germanas ir Castoras jokiu būdu negali skristi su BTTR ar kita organizacija 24, 25, 26 ir 27 dienomis.“ Klasikinės šnipų žinutės, tačiau buvo išsiųstas ir toks pranešimas: „Pasveikinkite visas moteris bendražyges su Tarptautine moters diena.“
Tokios stotys pradėjo kurtis dar pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau jos labiausiai paplito šaltojo karo metais. Kartais vykstančios pagal grafiką, kartais, atrodo, atsitiktinai, šios transliacijos baugina žmones visame pasaulyje, ir jos tikrai neapsiriboja tik viena kalba.
Liūdnai pagarsėjusi „UVB-76“ ir „Dūzgiklis“ radijo stotis
Apie vieną tokių skaičių radijo stočių – „MDZhB“, dar vadinamą „UVB-76“ ir „Dūzgiklis“ (angl. „The Buzzer“) – sklando ypatingai niūrūs gandai: sakoma, kad ji yra naudojama kaip „negyvėlio rankos“ signalas. Bangomis nuolat yra transliuojamas monotoniškas ūžimas, kurį kas kelias sekundes pertraukia sireną primenantis garsas.
Kartais eteryje pasigirsta rusiškas balsas, skaitantis tokias žinutes kaip: „Aš – UVB-76, Aš – UVB-76. 180 08 BROMAL 74 27 99 14. Boris, Roman, Olga, Mikhail, Anna, Larisa. 7 4 2 7 9 9 1 4.“
„Negyvėlio rankos“ teorijoje teigiama, kad signalui nutrūkus, vertėtų rimtai sunerimti. Jeigu radijo stoties funkcija išties yra siųsti „negyvėlio rankos“ signalą, monotoniškas dūzgimas yra savotiškas „viskas yra gerai“ ženklas. Jeigu signalas nutrūktų dėl atominės atakos – remiantis šia nepatvirtinta teorija – būtų aktyvuotas automatinis branduolinis atsakas.
Transliacijos prasidėjo dar sovietmečiu, tačiau nesibaigė su SSRS griūtimi. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje radijo entuziastai, įdėmiai besiklausę transliacijos, fone išgirdo tyliai besikalbančius žmones. Iki šių dienų girdimas „dūzgimas“ nėra įrašas, o gyvas garsas, sukuriamas pastatant mikrofoną šalia garsiakalbio.
2001 m. lapkričio mėnesį radijo mėgėjai išgirdo kambaryje rusiškai kalbantį žmogų: „Aš esu 143. Negaunu signalo iš generatoriaus, – vėliau jis atsako, – Jis transliuojamas iš aparatinės.“
Buvo ir toks atvejis, kai tonas staiga nutilo ir eteryje pradėjo groti „Gulbių ežero“ ištrauka. Gali būti, kad taip buvo pasielgta sąmoningai, siekiant supainioti klausytojus, bandančius įminti šią paslaptį.
Praeitąjį dešimtmetį balsai radijo bangomis sklido vis dažniau ir dažniau, kol vieną dieną jie tiesiog... baigėsi. Jūs tikriausiai jau pastebėjote, kad jokia atominė apokalipsė neįvyko, tačiau tyla netruko ilgai. Stotis tiesiog buvo perkelta iš atokaus Rusijos kaimo Povarovo į kitą lokaciją, kurią nustatyti yra daug sunkiau.
Tai suteikė galimybę keliems drąsiems smalsuoliams pasidairyti po apleistą stotį. Vienas tyrinėtojas iš Rusijos rado karinį žurnalą, kuris, panašu, patvirtina, kad iš čia buvo transliuotos Rusijos valdžios siųstos žinutės. Kiti užfiksavo gana šiurpių apgriuvusios ir suniokotos karinės bazės vaizdų, iš kurių gali susidaryti įspūdis, kad bazė buvo apleista dar šaltojo karo laikais.
Tačiau įėję gilyn į bazę, jie turėjo apsisukti ir eiti atgal.
„Mes nusileidome į vieno iš pastatų rūsį. Ten mes radome duris į kitą pastato dalį, tačiau jas atidarius pajutome labai bjaurų cheminį kvapą... jis buvo... lyg rūgštis, – smalsuoliai teigė socialiniame tinkle „Reddit“. – Kadangi nenorėjome mirti apsinuodiję, mes apsisukome. Pats pastatas mūsų nesudomino. Ten stovėjo keli rašomieji stalai ir dokumentų spintos, pripildytos daugybės nenaudingų popierių. Keli sugedę elektronikos įtaisai ir daugybė kitokio šlamšto.“
Nors pastatas ir yra apleistas, jis galimai vis dar yra stebimas. Jiems besilankant pastate, juos užklupo moteris, kuriai, pasak vyrų, buvo apie 40.
„Pirma pagalvojau, kad ji yra miestelio gyventoja, atėjusi čia pasivaikščioti. Tačiau kai ji praėjo pro mus, pamačiau, kad jos stumiamas vaiko vežimėlis buvo tuščias. Kas eina pasivaikščioti į [apleistą] karinę bazę su tuščiu vežimėliu..“ – svarstė jie.
