Per pirmąjį šių metų pusmetį Valstybės biudžeto nepasiekė net 87 milijonai litų. Didžioji jų dalis nusėdo nelegalių alkoholio prekybininkų piniginėse.
Pilstukas, naminė ir kiti alkoholiniai gėrimai – amžinos temos žiniasklaidai, nes šių gėrimų prisisiurbę lietuviai pridaro aibes kruvinų dalykų. O geria lietuviai daug ir viską. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuva, Latvija ir Estija pirmauja Europos Sąjungoje pagal girtuoklystę, kepenų ligų, savižudybių, apsinuodijimų alkoholiu ir psichozių skaičių.
Geria vis daugiau
Apytiksliais PSO apskaičiavimais, Baltijos šalys ir Slovakija daugiausia Europoje išgeria ir nelegaliai pirkto alkoholio. Jokie ekspertai iš pasaulinių organizacijų nesuskaičiuoja, kiek lietuviai išgeria "kaukolinio" ir visokio kitokio šlamšto, nes jie nesupranta, kaip galima gerti nuodus. Jokio vokiečio, suomio ar norvego nesugundysi net ir veltui pasiūlęs išgerti įtartino skysčio butelį. Išgirdę tokį pasiūlymą, kaip mat nubėgs į policiją skųstis, kad kėsinamasi į jų gyvybę, bandoma nunuodyti. Tuo tarpu mūsų tautiečiai perka bet kokį skystį, kuris dega, ir geria, negalvodami apie pasekmes.
Pastaruoju metu tokio šlamšto naudojimas nė kiek nesumažėjo, nors Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas aiškina, kad tiek legalaus, tiek nelegalaus alkoholio vartojimas mažėja. A. Matulas remiasi statistika, kad sumažėjo apsinuodijimo alkoholiu ir psichozių atvejų. Tačiau gydytojai praktikai sako, kad tokių atvejų daugėja. Štai Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Toksikologijos skyriuje kasmet gydosi apie 1300 pacientų. Anksčiau 40 procentų jų buvo apsinuodiję alkoholiu. Dabar tokių – 56 procentai.
Pagal oficialią Valstybinių mokesčių inspekcijos ataskaitą, per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su pernykšiu tuo pačiu laikotarpiu, akcizo mokesčio vien už etilo alkoholį surinkta 87,4 milijono litų mažiau, o stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimų apimtis smuko 30 procentų. Tai lyg ir patvirtintų A. Matulo teiginius. Tačiau Statistikos departamentas deklaravo, kad bendras alkoholio vartojimo kiekis 2008 metais sumažėjo vos 1 procentu, palyginus su 2007 metais, o VMI pateikė duomenis apie 15 procentų sumažėjusius legalius alkoholio pardavimus. Taigi, 14 procentų alkoholio buvo parduota nelegaliai. Žmonės geria ne tik naminę, bet ir visokius pilstukus, „babatukus“ ir panašiai. Nors ir čia tradicijos keičiasi.
Gelbėjo R. Paksas
Kažkada pigaus alkoholio gėrovai buvo labai pamėgę stiklo ploviklius. Plačiausiai tokie plovikliai buvo paplitę tada, kai juos gamino Panevėžio spirito gamykla „Sema“. Gamintojai, matyt, suprato, kad jų produkcija kartais pateks į skrandžius, todėl stengėsi kuo mažiau ją apnuodyti. Tai buvo spiritas, šiek tiek atskiestas sveikatai nekenksmingais dažikliais bei plovimo medžiagomis. Didžiąją dalį „Semos“ produkcijos supirkdavo kelios Kauno bendrovės. Čia jis būdavo skiedžiamas vandeniu, pilstomas į butelius ir pardavinėjamas kaip pilstukas, kuriuo visuomet garsėjo Kaunas.
Garsėjo todėl, kad žaliavos pilstuko gamintojams visuomet buvo į valias. „Stumbras“, Endokrininių preparatų gamykla, „Sanitas“, konditerijos fabrikas, buitinės chemijos gamykla – visose šiose įmonėse spiritas buvo viena iš pagrindinių žaliavų. O turbūt niekam ne paslaptis, kad sovietmečiu iš darbo tuščiomis kišenėmis ir krepšiais namo eidavo tik visiški kvailiai. Tad „bobutėms“, kad falsifikatas skoniu būtų panašus į valstybinę, belikdavo pridėti į spiritą cukraus, druskos, dėl skaidrumo įlašinti acto ir atskiedus pardavinėti.
Pasikeitus įmonių šeimininkams, atpigus valstybinei, degtinę parduotuvėse ėmus pardavinėti visą parą, „bobutėms“ buvo suduotas rimtas smūgis. Geros degtinės mėgėjai su dėkingumu turėtų minėti Rolandą Paksą. Būdamas premjeras, jis padarė labai gerą darbą: suteikė galimybę normaliam lietuviui gerti kokybišką degtinę, nes prikėlė tautinę alkoholio pramonę, o kartu papildė valstybės biudžetą ir užtvojo šešėlinei alkoholio gamybai ir kontrabandai. Visa tai jis padarė labai protingu sprendimu - sumažino degtinės kainas ir akcizus.
Tačiau visus R. Pakso pasiekimus sunaikino dabartinė vyriausybė. A. Kubiliui, o labiausiai A. Matului, dabartiniai nelegalaus alkoholio pardavėjai turėtų pastatyti didelį paminklą. Kažkada jau užmirštos „bobutės“ dabar vėl sėkmingai gyvuoja, o nelegalūs fabrikai gamina pigesnį ugninį vandenėlį ir klesti. Jei ne kvaila vyriausybės politika, tie dabar nesurinkti 87 milijonai būtų papildę biudžetą. Padidinus akcizus stipriam alkoholiui, darbo neteko daugiau kaip du tūkstančiai alkoholio pramonėje ir prekyboje dirbusių žmonių.
Pelningas biznis
Grįžtant prie alkoholio tradicijų pasikeitimo dar viena gera žinia – praktiškai išnyko labai bjaurus gėrimas – „Kaukolinis“. Jis buvo gaminamas iš techninėms reikmėms skirto spirito ir daug gėrėjų nuvarė į kapus.
Vienu laiku buvo labai madingas dichlofosas. Nusiperki plastmasinį butelį alaus, į tą „bambalį“ įpurški dichlofoso ir vaikštai apspangęs visą dieną. Bet dichlofoso nebeliko. O štai pilstukas tebegyvuoja, nes kontrabandinio spirito upių užtvekti niekas nepajėgia. Jis į Lietuvą plūsta iš visų pusių. Jei toks nelegalus spiritas yra lenkiškos kilmės, jis yra violetinės spalvos. Prieš parduodant toks gėrimas balinamas specialiais chemikalais, tad jį geriantys rizikuoja savo sveikata. Iš vieno litro tokio spirito (kainuoja apie 10 litų) galima pagaminti 5 puslitrius pilstuko.
Kontrabandinis spiritas keliauja ir iš Latvijos, ir iš Baltarusijos. Beje, dar sovietmečiu, iki kovos su alkoholizmu kompanijos, pilstuko nebuvo. Tuomet pigiai kainuojančios degtinės padirbinėti neapsimokėjo. Samanė buvo varoma, tačiau mažesniais kiekiais. Ir dabar legalizavus samanę, ji taptų konkurentu pilstukui. Galbūt kada nors tai pavyks padaryti.
Kulinarijos paveldo dalis
Jau ir šiuo metu įvairioms frakcijoms atstovaujanti Seimo narių grupė siūlo leisti ūkininkams kaimo turizmo sodybose gaminti namų gamybos alkoholinius gėrimus. Seimo posėdžių sekretoriate jie įregistravo tai numatančias Akcizų bei Alkoholio kontrolės įstatymų pataisas. Atsižvelgiant į patirtį tokių Europos šalių, kaip Austrija, Belgija, Čekija, Vengrija, Prancūzija ir kt., kuriose leidžiama užsiimti smulkiąja alkoholinių gėrimų gamyba, tikimasi, kad Lietuvoje, priėmus įstatymo projektą, būtų sumažinta pogrindinė naminės degtinės gamyba, o valstybės biudžetas būtų papildytas pajamomis.
Alkoholio kontrolės įstatymo pataisomis jie siekia įteisinti naminės degtinės ir kitų tradicinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 65 tūrio procentai, gamybą bei vartojimą. Projekte siūloma suteikti gamybos, laikymo ir vartojimo teisę ūkininkams, kurių ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ir kurie teikia kaimo turizmo reikalavimus atitinkančias paslaugas bei Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka yra sertifikuoti kaip tradiciniai amatininkai.
“Tik tokiose kaimo turizmo sodybose galės veikti namų gamybos alkoholinių gėrimų įranga, o poilsiautojai turės galimybę stebėti šių gėrimų gamybos procesą. Pagaminti gėrimai bus vartojami bei parduodami tik ūkininkui priklausančioje kaimo turizmo sodyboje. Šių alkoholinių gėrimų gamybos ir apskaitos, prekybos ir vartojimo taisykles, saugos ir kokybės rodiklius, technologijos reikalavimus ir kontrolės tvarką nustatytų Vyriausybė“, – sako projekto autoriai.
Atsižvelgiant į tai, kad namų gamybos alkoholinius produktus bus galima gaminti ir pardavinėti tik kaimo turizmo sodybose ir tik tose, kurias yra įsteigę ūkininkai, tokių objektų, Seimo narių nuomone, bus labai nedaug ir juose bus galima užtikrinti labai griežtą kontrolės tvarką. Todėl tikimasi, kad alkoholinių gėrimų falsifikavimo ir piktnaudžiavimo atvejų turėtų būti išvengta.
Politikai tvirtina, kad naminė degtindarystė yra Lietuvos kulinarijos paveldo dalis, todėl saugotina ir eksponuotina kultūros vertybė. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas, jų nuomone, turėtų teigiamos įtakos kaimo turizmo plėtrai, paskatintų atskirus namų gamybos alkoholinius gėrimus įtraukti į kulinarinio paveldo sąrašą, skatintų saikingą jų vartojimą. Taip pat atsirastų galimybė perdirbti šalyje užaugintus perteklinius rugius, būtų sukuriama daugiau darbo vietų kaimo turizmo sodybose.
Petras Ivanauskas
