Prisipažinsiu: pirmą sykį eidama į Vaikų dienos centrą „Vaikų stotelė“, nežinojau, ko tikėtis. Niekada nebuvau susidūrusi su dienos centrais, o tuo labiau buvusi juose. Žingsniuojant ten apsilankyti pirmąjį kartą, galvoje sukosi daug minčių: kas ten? kaip ten? Keliu šalia manęs ėjo nemalonų įspūdį palikusi visai jaunų mergaičių pora: turtinga, bet itin nenormine leksika jos dalinosi įspūdžiais apie nesenus aršius konfliktus su pažįstama mergina. Nejučia suglumau: o gal ir dienos centrą lanko panašūs vaikai? Kupini negatyvių jausmų, nemokantys tinkamai išreikšti švelnumo, rūpesčio? Juk niekam ne paslaptis – žodžiai „socialinės rizikos šeima“ mūsų visuomenei toli gražu nesukelia teigiamų minčių...
„Vaikų stotelę“ radau nesunkiai. Ji įsikūrusi labai paprastai randamoje vietoje – tarp Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčios ir „Akropolio“ (tikslus adresas – Gedimino g. 5A / Karaliaus Mindaugo pr. 48A ). Tamsiai raudona iškaba pastebima jau iš kitos gatvės pusės, o palikusiems namie akinukus ir neįskaitantiems pavadinimo, įstaigos pobūdį iš toli sufleruoja dažais ant kelio nutupdyti ryškiaspalviai vabalėliai ir pėdutės, kopiančios pilkšvais laipteliais. Iškvepiu orą ir visus išankstinius nusistatymus, paspaudžiu vienetu pažymėtą mygtuką ir, išdrožusi, kas esu ir pas ką atėjau, įžengiu vidun.
Mane pasitinka jaukios pavasariškos spalvos ir gera dešimtis smalsių akių – kiek spėju įžiūrėti prieš apgaruojant akiniams, daugiausia – berniukai. Mane džentelmeniškai palydi į reikiamą kabinetą, paklausia, gal norėčiau kavos ar arbatos, maloniai paprašo palaukti ir palieka vieną kabinete. Prisėdu ant kėdės ir laukiu, mintyse plakdama save sprigtais už nepagrįstą pesimizmą (kai kurie pasakytų – lietuvišką) ir tyliai šypsodamasi, kaip kiekviena moteris, elegantiškai praleista pirma per duris.
Po kelių minučių į kabinetą įskuba Kristina Virbašiūtė – programos koordinatorė. Nors jau darbo dienos vidurys, merginos akys žvitrios, o veide vis pasirodo šypsena. Nejučia pagalvoju – štai taip atrodoma, kai dirbamas mylimas darbas... Ir išties: apie dienos centrą Kristina pasakoja su pavydėtinu užsidegimu. Ji pati čia – nuo pačios projekto pradžios 2000 metais: „Būdama studentė atėjau atlikti praktikos – taip ir pasilikau...“ – šypsosi ji, ir užsimena, kad dauguma centro darbuotojų ir savanorių, kurių šiuo metu iš viso atitinkamai – penki ir kone penkiolika, čia pateko tokiu pat būdu. „Vaikų stotelė“ ir įkurta buvo dviejų socialinio darbo studenčių iniciatyva – gavus finansavimą ir aktyviai dirbant, dienos centras išaugo iki tokio, koks yra dabar. Tiesa, augimas nebuvo vienintelė permaina: keitėsi patalpos, aplinka, konkretėjo ir šiek tiek kito darbo kryptys, problemų prioritetai. Kristinos teigimu, šie pasikeitimai tik liudija, kad centras eina teigiama linkme ir geba prisitaikyti prie visuomenės poreikių.
Svarbiausi dienos centre – vaikai. Pasak Kristinos, šiuo metu sąrašuose jų yra apie 55, tačiau beveik trečdalis „Vaikų stotelėje“ lankosi ne kasdien: „Daugumai tiesiog nėra būtina tokia intensyvi centro pagalba, tačiau mes palaikome ryšį su šeimomis, stebime jas, kad galėtume reaguoti į didėjantį ar mažėjantį pagalbos poreikį.“ Vaikų amžius itin įvairus, ir labai sunku įvardyti vidutinį, kadangi kasmet jis kinta – šiuo metu didžiausioji grupė yra žengiančiųjų į paauglystę – 10-13 metų. Apie galimybę lankytis dienos centre paprastai sužinoma iš draugų, pažįstamų, mokytojų – tokia reklama įstaigai kaip ir nebereikalinga. Skatinti dabar labiau reikia savanorystę – tai „Vaikų stotelė“ daro pasitelkdamas įvairias žiniasklaidos priemones, organizuodamas informacinius renginius. Idėjų kupini savanoriai čia itin laukiami: darbuotojai pasirengę į kasdienę vaikų veiklą įtraukti muzikos, dailės ar kitokių užsiėmimų, labiausiai dominančių savanorį – taip juk ir vaikai sužino, išbando šį tą naujo, ir savanoris gauna sąlygas išreikšti save, savo pomėgius. Juk seniai žinoma, kad pamėgta veikla maloniausia ne užsiimti vienam, bet sudominti ja ir kitus – o kas gi yra patys smalsiausi ir imliausi, jei ne vaikai? Be viso to, įprasta diena centre dar susideda iš maisto gaminimo, pamokų ruošos, tvarkymosi ir centro bendruomenės susirinkimų.
Nesusilaikau nepaklaususi, iš kokių šeimų ateina šie vaikai? Kristina atsidūsta: „Nors centras yra skirtas padėti įvairius sunkumus patiriančioms šeimoms, dabartinėje Lietuvoje taip gyvena daugelis... Niekada nereikia manyti, kad socialinės rizikos šeima –būtinai kupina problemų: nors tarp jų išties yra kenčiančių priklausomybes, stokojančių tėvystės įgūdžių ar turinčių kitokių problemų, jie tikrai nesudaro daugumos. Įsivaizduokime daug dirbančią mamą, vieną auginančią kelis vaikus. Visiškai normali, tvarkinga šeima? Taip, bet jiems jau reikalinga tam tikra dienos centro pagalba.“ „Vaikų stotelė“ stengiasi šeimoms padėti visokeriopai: ji gali būti arba ta vieta, kurioje vaikas išsprendžia jam iškilusias problemas, arba tai padaryti padedantis tarpininkas. Kvalifikuoti darbuotojai bendradarbiauja su psichologais, policija, mokyklomis, esant poreikiui, kontaktuojant su jais stengiamasi vaikui ir šeimai padėti kompleksiškai.
Prieš man išeinant, Kristina aprodo „Vaikų stotelės“ patalpas. Tegu jos ir nedidelės, tačiau žavi jaukumu: ant šiltomis spalvomis išdažytų sienų kaba mažųjų piešiniai, nuo lentynų žvelgia žaisliukai, o koridoriuose sutinkami vaikai skuba pasisveikinti ir nusišypsoti. Jų akys giedros ir smalsios – darsyk susigėstu, prisiminusi, su kokiomis mintimis čia atėjau, ir pamoju šviesiaplaukių berniukų būreliui. Fotografuotis jie nenori, na ir tiek to – nuotrauka vis tiek neperteiktų kambaryje skambėjusio jų nuoširdaus juoko.
Išeinu iš dienos centro, rodos, net palengvėjusia širdimi. Kas galėjo pagalvoti, kad tarp dviejų gigantų – bažnyčios ir prekybos centro – įsispraudusiame mažučiame pastatėlyje gali sutilpti tiek šilumos? Visiems, kupiniems minčių, panašių į tas, kurios dar prieš keletą valandų kamavo ir mano galvą, siūlau apsilankyti „Vaikų stotelėje“. Šiandieninė visuomenė taip pamėgo gilintis tik į tai, kas negerai, kad ėmė ir pamiršo, kokią galią turi nuoširdi vaiko šypsena.
„Lietuvos Caritas“
