Apie savo patirtį viename iš sostinės klubų M. Džiugaitė rašė facebooke. Savo įrašu ji sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Apsilankymas naktiniame klube
„Kaip prisipratinti prie „rape culture“ ir sudaiktinti žmogų̨.
Dažniausiai sulėtinto kino kadro scenos mane aplanko netikėtai. Kai būnu visiškai tam nepasirengusi ar apskritai ties apatijos riba. Taip man būna retai, bet visgi būna. Pastarosios mano gyvenimo savaitės yra prisisunkusios šviežių ir p
asenusių sulčių. Kai apie tai galvoju, matau tokį didelį balioną pilną surūgusių vyšnių ir vynuogių sulčių. Dar kiek parauginus gauname visai neblogą vynelį, kuris smarkiai duoda į galvą. Taip pastarosios savaitės duoda į galvą ir man. Lyg vynelis, kurio niekada nesu gėrusi. Bet vėlgi – įsivaizduoju, kad kai išgeri galimai jautiesi panašiai.
Per šias savaites aplinkybės mane net keletą kartų atvedė į naktinį klubą. Įprastai nesilankau tokiose vietose, bet visgi, kam nenutinka, right? Vienas kartas buvo malonus – klube vyko filmavimai. Tokios patirtys nors ir sekinančios, bet smagios ir širdžiai mielos, kitaip nesirinkčiau tokio darbo. Kitą kartą klube atsiradau, nes norėjau pasižiūrėti, o kaip gi ten būna.
Kaip gi ten šokasi. Tąkart teko sutikti dvi jaunas prostitutes. Sėdėjau, žiūrėjau į jas, su viena teko apsikeisti vienu kitu žodeliu, ko pasekoje mano nosis nutįso dar žemiau, nei tik jas pamačius, ir greitai buvo priimtas sprendimas tiesiog išeiti iš to klubo. Prostitutės burnos kvapas mano nosyje gyveno dar gerą valandą.
Ką gi – pasišokta, pasižiūrėta į Vilniaus gatvę iš balkono ir viso gero. Visgi trečias kartas, pats šviežiausias – šio penktadienio, man paliko stipriausią įspūdį. Kitaip ir nerašyčiau. Kas nenori daug skaityti čia ir sustokite.
Vakar, po visų tų sunkių darbų, po filmavimų, po milijono problemų, reikalų bei kitų dalykų iš tų jau minėtų šviežių ir pasenusių sulčių, visgi nusprendžiau išlįsti į miestą su draugais. Įšokau į suplyšusius džinsus, apdribusį Simbos džemperį, susirišau į kuodą riebaluotus plaukus ir išėjau. Vakaras buvo visai smagus, bet jau jaučiau, kad esu pavargusi. Tiesiog.
Visa savaitė išvargino, tad buvau lengvai skraidanti, kas pastarosiomis savaitėmis yra dažna mano būsena. Prisiblausę akys, lėtesni judesiai, kažkokia lyg ramybė viduj, lyg nerimas, lyg dar kažkas sunkiai paaiškinimo. Toks svoris ant pečių, prie kurio jau esi įpratusi.
Nuėjome pasėdėti į ŠMC. Išgėrėm gėrimukų ir aš užsinorėjau į tualetą. Viskas normaliai, kaip ir priklauso. Bet kas buvo nenormaliai, tai eilė į tą tualetą. Supratau, kad kol joje išstovėsim, tai ir rytas ateis. Na gerai, perdedu – rytas neateis, bet pūslė nepadėkos, o jos erzinti kažkaip nesinori. Aaaai, einam kur nors kitur, rasim tą tūliką, pagalvojom su draugais. Ir štai – visai šalia ŠMC – klubas.
Pradžioj galvojom, kad ten kokteilių baras, bet paskui paaiškėjo, kad visgi naktinis klubas. Nusprendžiau į kompaniją pasiimti draugę. Priėjom prie durų, apsauginis pasakė kiek kainuoja įėjimas, mano draugė jau ruošiasi eiti, o aš galvoju, kad kažkaip per brangus tas tualetas, paieškosim kitur. Pasirodo garsiai pasakiau. Apsauginis maloniai pasiteiravo, ar mes tik į tualetą. Sakau taip, mes tik ten. Jis numojo ranka ir pakvietė užeiti, sako, jeigu tik į tualetą, tai prašom. Na, ačiū! Einam!
Leidžiamės laiptais žemyn. Statūs laiptai, vis lipam ir lipam. Nusileidom, aplinka įdomi, žmonės šoka, daug dūmų, daug led'ų, einam nurodytom koorinatėm link to pagaliau jau ranka pasiekiamo tikslo. Prasilenkiam su kažkokiom dviem merginom, nuvarvėjusiom akim ir išvarvėjusiom burnom – jos pakeliui į moterų tualetą tiesiog sėdi susmigę ant sofos.
Pažiūrim, antakius pakilnojam, na, ir ką, varom toliau. Štai. Atėjom. Viskas. Mano draugė sako Medusia, eik, aš čia prie kriauklių palauksiu. Pasukus į kooridorių link moterų kabinų pasitinka toks standartinis interjeras – tamsu ir led'ai. Nieko neįprasta, kaip ir daugumoje naktinių klubų. Ilgas kabinų koridorius apšviestas mėlynom, rožinėm, žaliom švieselėm. Viskas atrodo normalu. Ypač, kai eini apsiblaususiom akim. Reikalai – done, išėjau iš kabinos, atėjau pas draugę prie kriauklių, kažką pakalbėjom, kažką pajuokavom. Nusiplovusi rankas grįžau į tą kabinų kooridorių, nes jame buvo džiovintuvas. Pakišu rankas, jaučiu, kaip šiltas vėjas pučia, prisimerkiu.
Malonu, rankos džiūsta, šilta ir staiga kairėje ausyje girdžiu draugės balsą: „Oh my fu**ing gosh…“ Atsimerkiu, grįžtu iš tų atsipalaidavimo nuo malonaus vėjelio sekundžių, atsisuku į ją, o ji žiūri į sieną virš to rankų džiovintuvo, po kuriuo laikau savo delnus. Pakeliu akis ir aš. Neoninis užrašas sako: „Four ways to please your man“
1. Suck his dick
2. Play with his balls
3. Swallow his cum
4. Don't talk so much“.
Mano akys prasiplečia. Šviežių ir pasenusių sulčių balionas staiga suplyšta ir viskas išsilieja aplinkui. Patraukiu rankas, mes pradedam dairytis, aplinkui krūva neoninių užrašų. Ir visi jie tokie patys… Tada išgirstu garsią „Zitti e buoni“ pradžią. Man labai patinka šita daina. Ir žinau, kad „Maneskin“ nepatiktų, jei jie žinotų, kur jų kurta muzika skamba… Kažkodėl prieš akis man pralėkė daug dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai ne į temą.
Tas vyrukas, kuris „Auksiniame prote“ liko antras ir jam buvo surinktas didelis piniginis prizas, jo gyvenimo istorija, kurią skaičiau, kaip gyveno už 200-300 eurų per mėnesį, mano mamos ir tėčio veidas, mano senelis, mano šuo, tos dvi prostitutės, su kuriomis susidūriau aname klube, tos dvi išvarvėjusios merginos sukritusios ant sofos. Taip garsiai groja man labai patinkanti daina. Tiek daug prisiminimų lekia prieš akis. Ir ant jų visų neoninėmis raidėmis parašyta „Dick“, „Pussy“, „Suck“, „Shut up“, „Don't talk“, „Swallow“... Tiesą sakant tame klube pasijaučiau kažkaip moraliai išprievartauta.
Klubas, kuris nėra susijęs su seksualiniais dalykais, tai nėra striptizo klubas ar bent kažkas į tą pusę (sprendžiu iš klubo aprašymo ir šiaip savęs pozicionavimo) priverčia mane, jauną open-minded moterį, kurios širdyje gyvena vaikas, o ant pilvo didžiausias Simbos veidas, pasijusti kaip daiktui. Ir tokiam purvinam daiktui. Dėkui Dievui labai trumpam. Tada nepagalvojau užsukti į vyrų tualetą, pasižiūrėti „o kas gi ten gero“, bet labai aiškiai supratau, kaip kai kurie verslai neturi nei gėdos, nei sarmatos, liaudiškai tariant. Į tokias vietas ateina studentės, jaunos merginos, jos moterų tualete skaito tokius užrašus. Čiulpk ir per daug nekalbėk. Ar čia viskas normalu?
Nežinau. Aš taip nemanau. Man atrodo, kad jeigu nori klubą padaryti seksualiu, gali imtis subtilesnių priemonių, kitokių užrašų, o ne tokių, kurie asociatyviai tą vietą padaro viena iš tų, kuriose apgirtusios merginos būna realiai išprievartautos. Ir niekas jų negirdi. Nes garsiai groja geras gabalas, viskas ten žemai, rūsy, nakty...
Tokios patirtys sukuria sulėtinto kino kadrą. Tie kadrai dažnai būna labai paveikūs ir tikrai neatsitiktiniai. Į tą klubą daugiau niekada neužsuksiu, nebent patikrinti, ar tie užrašai vis dar ten. Moterų tualetas/mokykla. Be a good girl, bet ir bad girl, vienu žodžiu.
Tai va tiek. Kai visuomenė formuoja tokią kultūrą, kai verslai neprisiima atsakomybės už savo veiksmus, paskui ir būna aukų kaltinimai bei sakymai, kad "pati kalta". O naktiniai klubai tampa vietomis, kurios niekaip neišlipa iš „shady“ aplinkybių.
Džiugu, kad atsiranda ir kitokių klubų, kitokių pasilinksminimo vietų. Dėl jų nuoširdžiai džiaugiuosi. Nes juk faina ateiti su draugų kompanija pašokti, kartais visi norim patrepsėt į ritmą. Bet po patrepsėjimo nesinori tualete pamatyti, kaip reikėtų netrepsėt, o... kažką kitą... į ritmą.
P.S. Visos nuotraukos iš ten“.
Kaip prisipratinti prie "rape culture" ir sudaiktinti žmogų Dažniausiai sulėtinto kino kadro scenos mane aplanko...
Posted by Meda Džiugaitė on 2021 m. liepos 24 d., šeštadienis
