Komunalininkai nesivargina
Susisiekus su Savivaldybės įmone, atsakinga už beglobius gyvūnus Šiaulių rajone UAB „Kuršėnų komunaliniu ūkiu“, aplinkos tvarkymo ir priežiūros vadovas Jonas Lukšas atsako, jog šimto kilometrų nevažiuos ieškoti šuns, kurio, nuvykus, gali nebebūti.
„Šuo tikriausiai pabėgęs iš kaimo. Palaukime – gal užeis kur, gal prisiglaus. Važiuojam tik tada, kai stiprus pavojus. Jei nekelia pavojaus, tegu gyvena“, – atsako J. Lukšas.
Kreipiamės į Lietuvos gyvūnų draugijos Šiaulių skyriaus vadovę Birutę Viačiulevičienę. Į draugijos prieglaudą šunis darbuotojai paima tik mieste. Kai turi vietos, priglaudžia ir rajono gyvūnus, kad komunalininkai neužmigdytų.
Prieglaudoje stinga vietos, tačiau moteris pažada priimti sušalusį šunį, jei tik jį pristatysime.
Šuo apšalo
Du kilometrai iki Naisių sunkiai krypuoja didelis juodas šuo. Išlipus iš automobilio traukia stiprus vėjas. Šuo sustoja. Ilgi, garbanoti plaukai ant letenų sušalę į sniego gniužulus. Sniego rutuliai pakibę ir ant barzdos.
Pakėlęs galvą rudomis akimis gyvūnas stebi besiartinančius žmones. Fotoaparato nebijo, atrodo ramus, bet liūdnas ir pavargęs. Šuns kaklas apjuostas rudu dirželiu, ant galvos – žydras segtukas, laikantis plaukus, kad nekristų į akis. Lyg ką tik su juo būtų žaidę vaikai.
Glostomas šuo nei pyksta, nei džiaugiasi. Iš rankų duonos riekelės neėda, tačiau seka paskui ištiestą ranką ir vangiai įšoka pro galines automobilio dureles, susiriečia ant grindų.
Šuns laukė voljeras
Šuo pats seka iki prieglaudos vartų, duris atidaro darbuotojas Virgilijus Juškevičius. Prie nepažįstamo šuns jis prisiartina, tik pamatęs, kad šis leidžiasi glostomas ir atrodo senas, pavargęs.
„Kokie žmonės gali žiemą palikti šunį?“ – stebisi darbuotojas.
Šunį jis uždaro į vieną iš paruoštų voljerų, esančių prieglaudos name.
Užregistravus naują prieglaudos gyventoją, darbuotojai skelbs apie dingusį šunį. Per keturiolika dienų neatsiliepus šeimininkui, jis toliau čia gyvens, kol atsiras naujas šeimininkas.
Gyvūnus migdyti gaili
Prieglaudos vadovė telefonu dėkoja už išgelbėtą gyvūną. Jam jau iškvietė veterinarijos gydytoją.
Šiuo metu B. Viačiulevičienės vadovaujamoje prieglaudoje gyvena apie 50 šunų. Čia sutalpinti galima iki 65, jeigu suleisti į vieną aptvarą nesipeša. Per dieną iš miesto į prieglaudą iš gatvių kartais patenka iki 10-ies šunų.
Moteris sako, kas gyvūnus užmigdo tik esant visiškai prastai būklei. Todėl kai kurie šunys čia užsilieka metus ar daugiau.
Labiausiai ji piktinasi komunalininkais, kurie, jos manymu, šunis užmigdo neišlaukę nei 14 dienų, kuomet šuo taps jų nuosavybe.
„Nėra žmogaus – nėra problemos. Taip ir su gyvūnais. Nužudyti yra paprasčiau nei prižiūrėti“, – piktinasi moteris.
B. Vaičiulevičienė sako, kad iš Savivaldybės skirtų pinigų prieglauda sunkiai pragyvena, ypač, kai padidėjo minimali alga: „Viskas eina į nuostolį.“
Moteris džiaugiasi, kuomet atsiranda rėmėjų, nes vis trūksta maisto. Be idėjininkų ji negyvuotų.
Gintarė VALUCKYTĖ
