Nepamiršiu tos dienos. Buvo rugsėjo 11-oji, lyg tyčia, beje, Niujorko katastrofos kelintosios metinės. Ir tada įvyko tai, kas mano subjektyviu pasaulio suvokimo lygmeniu prilygo dviejų lėktuvų įsirėžimui į Pasaulio prekybos centro pastatus – buvau pavadinta apokaliptike...
Vos sulaukiau vakaro. Mečiausi prie knygų, – kaip ligonis, išgirdęs pragaištingą diagnozę, ieškantis atsakymo ir paguodos medicinos enciklopedijose, – susiradau Umberto Eco straipsnį „Apokaliptikai ir integruotieji“. Argi apokaliptikas, infekuotasis, pasmerktasis – tai aš?..
Kita vertus, gal ne tokie ir prasti tie reikalai. Juk gali susikurti neblogą įvaizdį – man rodos, ši diskurso pozicija dar neužimta – pradėčiau rengtis tik juodai, išmesčiau kosmetiką bei visus papuošalus (pasilikčiau tik „Lancome Mascara“ ir pora Bulgarijoje pirktų sidabrinių filigran stiliaus papuošalų.) Vengčiau saulės ir niekad nesišypsočiau. Toks būtų įsimintinas mano brandas. Įsimintinas ir, ko gera, pelningas. Juk sakoma, sex sells – apokalipsė, taip pat – sells. „Maximoje“ sėkmingai pardavinėjamos Nostradamuso pranašystės – tai netrukdo pirkėjams, greta pasaulio pabaigos pranašavimų, prisikraut pilną vežimėlį žemiškų gėrybių. O gal net priešingai, skatina – jei jau pasaulio pabaiga netoli, mėgaukis gyvenimo malonumais, carpe diem...
O aš būtent tada, kai buvau daugmaž susitaikiusi su pasauliu ir jaučiaus netgi integruota, buvau pavadinta apokaliptike. Ką gi, netikėtumai – gyvenimo druska. O nežinomybė – svaiginamas eliksyras. Kolumbas ieškojo trumpesnio kelio į Indiją, o atplaukė į Ameriką. Atrodo, iki mirties taip ir nesuprato, nei kur atplaukė, nei ką atrado. O kadaise Samuelis Beketas parašė savo garsiąją pjesę „Belaukiant Godo“. Vladimiras ir Estragonas laukia kažko, vardu Godo, jie patys nežino, kas tas Godo, kaip jis atrodys ir ką pasakys. Godo taip ir nepasirodo. Po kelerių ar keliolikos metų kitas rašytojas, bulgaras, parašė tęsinį – Godo iš tiesų ateina, bet Vladimiras ir Estragonas jo neatpažįsta, nes Godo, pasirodo, yra moteris...
Tikrumas pasaulyje – neleistina prabanga ir deficitas. Abejoju, vadinasi, esu. Abejonė yra vienintelis dalykas, kuriuo gali neabejoti. Imanuelis Kantas ieškodamas tikrumo nukreipė žvilgsnį į žmogų – jo protas, išlaisvintas iš tradicijos, prietarų, nežinomybės, iš baimės ir tingėjimo, apsiginklavęs racionalumu, turėjo tapti neišsenkamu tikrumo šaltiniu. Bet išsilaisvinęs protas netoli tenuėjo – paslydo kaip Jurijus Nikulinas ant banano žievės filme „Briliantinė ranka“ ir įsivėlė į labai labai nemalonią istoriją – teko trankytis po visokius viešbučius su visokiomis merginomis, ir žmona jau buvo bepradedanti nerimaut...
Protas, nešinas klausimu „Ko reikia žmogui?“ užbėgo pats sau už akių ir pažėrė žmogui nesuskaičiuojamų malonumų; siekdamas išvengti skausmo – iškupiūravo gyvenimą, pats save – liko pigus bulvaras. Markizo de Sado aprašytuose seksualiniuose žaidimuose – iš suvaržymų išsilaisvinęs protas – šaltai, abejingai, sistemiškai, apskaičiuotai siekiama optimizuoti malonumą ir pasitenkinimą. Išlaisvintas ratio įtūžis, Kantas, pavirtęs į de Sadą... Masiškai plintantys svingo klubai, sekso industrijos, jų milijoniniai pelnai – ir vilkas (kapitalas) sotus, ir avis (subjektas) sveika, t. y. patenkinta – visapusiai, taip pat ir seksualiai.
Ko reikia žmogui? Parduotuvėje prie kasos – 8 rūšių prezervatyvai, 11 rūšių kramtomoji guma bei kažkoks keistas produktas, imituojantis akies obuolį, net kraujagyslės išpieštos – jis saldus, bet prakandus pasipila rūgštis... TV ekrane trys abejotinos moralės blondinės kalba apie kažką – gal apie geismų viešbučius? Koks skirtumas, kaip sakė Svaras, – „klyno reikalai, nieko ypatinga“.
Baigiasi dar viena graži, nors lietinga, rudens diena. Realybės šou verda aistros, žvaigždės sukasi malonumų kvaituly, nuogos „uogos“ praneša – naktį numatoma šalna. Dienai baigiantis kūno rūpesčiai pamažu užleidžia vietą sielos ir proto reikalams. De Sadas vėl atvirsta į Imanuelį Kantą. Vaikams ir darbininkams sumigus gali mėgautis slaptais ir begėdiškais grynojo proto malonumais. Laida „Be pykčio“ – tik po 22 val. Gerai dar, kad nepažymėta ženklu „N14“ arba „S“. Intelekto malonumai – provokuojami, šokiruojami. Ir tie klausimai – keliantys įtampą, nuvarginantys protą – iš tikrųjų, tiesiog nepadoru...
Ir išties, ar versti žmogų panaudoti savo proto organus ir patirti mąstymo palaimą yra ne tas pats, kaip per prievarta versti pajust seksualinį pasitenkinimą? Juk vieni saugo kūno nekaltybę, o kiti – savo proto nekaltybę, kad jų proto padargai liktų nesuteršti ir nepanaudoti. Jei jau tiki laisva valia, tai belieka gerbti pasirinkimus.
Ir kas yra apokalipsė? Nusivalkioję kūnai, neturintys ką pasakyti, bylojantys vien apie savo kūnišką patirtį. Blondinės, TV ekrane kvaršinančios tautai galvą paistalais. Malonumų viešbučiai. Elementarus coitus svingo klube, išpažintas visai tautai per televiziją. Žinoma, žmonijos istorijoje buvo ir blogesnių dalykų. Maro epidemijos, karai, iš jų – du pasauliniai, Hirosima ir Černobylis, genocidas, kolonializmas, vergovė. Žmonija, ištvėrusi šitiek negandų, kaip nors ištvers ir mūsų laiko sunkumus.
Be to, apokalipsė sunkiai pasiduoda verifikuojama – nei logiškai, nei empiriškai. Bėda ta, kad apokalipsės, kaip ir prarasto rojaus, niekas nėra matęs ir niekas nežino, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Ir iš viso – ar skiriasi? O kol kas – kaip Kolumbui, atvykusiam į Naująją Žemę, belieka tik viena – viskuo stebėtis ir viskuo abejoti.