Praėjus dviem dienoms po to, kai Mahmoudas Ahmadinejadas, kuris prisiekė sunaikinti Izraelį, pareiškė, kad Irano branduolinė programa “neturi atbulinės pavaros”, Busho administracija, regis, pati nusprendė pasinaudoti atbuline eiga, rašo JAV dienraštis „The New York Sun“.
Nepaisydamas ankstesnių savo pareiškimų, kad su Iranu ir Sirija nebus deramasi, Valstybės departamentas signalizavo, jog Amerikos atstovai atvyks į derybas su abiejų šalių atstovais per kovą ir balandį Irake rengiamas dvi regionines konferencijas.
Europoje šis politinis posūkis neišvengiamai suvokiamas kaip prezidento Busho pažeminimas. „Tai gėdingas Amerikos vyriausybės atsitraukimas“, - paskelbė „Daily mail“, tuo pačiu pasveikinusi tokį žingsnį. Dauguma Europos vyriausybių išsigando Persijos įlankos regione stiprinamos JAV karinės galios. Blogiausias scenarijus jų akimis būtų Amerikos ar Izraelio aviacijos smūgis Irano branduoliniams objektams. Dauguma demokratų ir kai kurie respublikonai JAV Kongrese – Ahmadinejadas juos palankiai vadina “protingais žmonėmis Vašingtone” – su tuo neabejodami sutinka.
Tiesą sakant, yra kur kas blogesnių scenarijų, nei smūgis iš oro Iranui, net ir neatsižvelgus į tą, kurį Irano prezidentas vadina savo geriausiu scenarijumi – pasaulio pabaigą vardan netikėlių sunaikinimo. Verčiau panagrinėkime ne tokį dramatišką, bet kur kas tikroviškesnį scenarijų, rašo „The New York Sun“.
Iranas veda derybas su Amerika, ir mulos mėgaujasi reginiu, kaip Condoleezza Rice su hidžabu kursuoja tarp Vašingtono ir Teherano. Karinių laivų eskadros išvestos iš Persijos įlankos, o papirktas Izraelis priverstas tylėti. „Minkštos“ Jungtinių Tautų sankcijos Irano režimui – tarsi neįteiktas laiškas, ir jis toliau didina neteisėtą branduolinių technologijų ir medžiagų importą.
Ištaikęs tinkamą metą prieš JAV prezidento rinkimus Iranas neperspėjęs įvykdo branduolinio ginklo bandymus, ir trumfuojantis Ahmadinejadas pareiškia, kad dabar Iranas turi atominį ginklą ir raketas, galinčias pasiekti Europą. Egiptas, Saudo Arabija, Turkija ir Sirija pareiškia taip pat stojančios į branduolinį klubą.
Iranas jau nusipirko iš Rusijos raketines gynybos sistemas, skirtas JAV ar Izraelio atakoms atremti. Šiais metais Putinas ir Ahmadinejadas susitinka Kremliuje, kad pasirašytų savitarpio gynybos paktą: puolimas prieš vieną iš valstybių bus vertinamas kaip agresijos aktas. Putino – Ahmadinejado paktas suteikia Iranui galimybę paspartinti savo branduolinę programą, o taip pat padeda sukurti energetinį kartelį, kontroliuojantį didelę naftos ir dujų tiekimų į Europą dalį. Aukštos energijos išteklių kainos leidžia Rusijai sugrįžti prie sovietinio karinių išlaidų lygio ir pradėti naujas ginklavimosi varžybas Europoje. Dėl to kilusi įtampa transatlantiniame aljanse atveda NATO prie iširimo ribos.
Tuo tarpu Iranas įgyja vis daugiau įtakos Irako vyriausybei. Įkandin pasitraukusiems britams traukiasi ir amerikiečiai, galutinai įtikinę Irako gyventojus, kad Vakarais negalima pasitikėti. Prezidentė Hillary Clinton ir viceprezidentas Barackas Obama išrinkti dėl gelbėjimosi bėgant programos, tačiau skubus koalicinių pajėgų išvedimas iš Irako sukuria ten marionetinį Irano režimą, po to seka pilietinis karas ir Irano intervencija. Palikusios nuošalyje pirminę “norinčiųjų koaliciją”, Jungtinės Tautos sutinka su Irako “libanizacija” , tai yra, iš esmės su Irano įvykdyta aneksija.
Islamistams stiprėjant Artimuosiuose Rytuose Izraeliui gresia karas keliais frontais. “Hizbollah” ir “Hamas” suvienija jėgas su Iranu, Sirija ir naująja Egipto vyriausybe, kuriai vadovauja “broliai musulmonai”. Amerika bejėgiškai stebi, kaip Irano branduolinės atakos grėsmė supančioja rankas Izraeliui. Dauguma europiečių pro pirštus žiūri, kaip Izraelis įtraukiamas į kovą dėl išlikimo.
Tuo tarpu “Al Qaeda” pareiškia jau turinti nuosavas radioaktyvias “nešvarias” bombas, cheminį ir biologinį ginklą (tai kelia įtarimų, kad jie buvo organizacijos arsenale dar iki Saddamo nuvertimo). Žmogus, apsimetęs Osama bin Ladenu, pateikia ultimatumą: jei NATO kariuomenė nepasitrauks iš Afganistano, didieji Europos ir Amerikos miestai taps netinkami gyventi.
Europiečiai, išskyrus britus, kraunasi lagaminus ir bėga. Pakistano prezidentas Musharrafas nuverčiamas, jį pakeičia su “Talibanu” susijęs režimas. “Islamo bomba” dabar islamistų rankose.
Neverta nė sakyti, kad pasaulinis džihadas nesilpnėja, kuomet Vakarai priversti žingsnis po žingsnio užleisti 2003 m. užimtas dominuojančias pozicijas. Visa tai gali įvykti Iranui net nepanaudojus branduolinio ginklo. Galbūt kaip tik tai turi galvoje Ahmadinejadas, kai tvirtina, kad Iranas “nekelia grėsmės” Izraeliui ir Vakarams. Iranas gali sukelti chaosą tiesiog gavęs bombą.
Aš nenoriu atsiprašinėti dėl katastrofinių pranašysčių, tvirtina „The New York Sun“ paskelbto straipsnio autorius Danielis Johnsonas. Pasak jo, ant kortos pastatyta kaip niekad daug. Jei Busho administracija rimtai svarsto apie derybas su Iranu, Rice turi į jas įsijungti siekdama tik vieno tikslo. Tai Irano atominės bombos su laikrodiniu mechanizmu nukenksminimas. Sėsti prie stalo su Iranu – jau nuolaida, ir ji turi būti paskutinė. Bushas turi pasinaudoti savo susitikimais, turi signalizuoti Iranui, kad jis nebus pamirštas. Tiesą sakant, aš abejoju, kad Ahmadinejadas išliks toks santūrus, kaip minėtuose scenarijuose, tvirtina autorius. Jeigu jis gaus ir bombą, ir jos pristatymo priemones, visi Izraelyje žino, kas bus toliau. O toliau – tyla, rašo „The New York Sun“.
