Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Miškininkystė Lietuvoje nemodernėja, o prisitaikymo prie klimato kaitos programos, jei ir yra kur nors „ant popieriaus“, praktiškai netaikomos, sako gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas pasakoja, kad yra patvirtinta daug programų, kuriose numatyta, kaip mišką padaryti atsparų klimato kaitai.
Nesutaria dėl plynų kirtimų žalos
A. Gaidamavičiaus teigimu, Lietuvos miškams didelę grėsmę kelia plyni kirtimai, kurie šalyje yra taikomi dažniausiai. „Po plyno kirtimo, nesvarbu, ar kertame natūralų, ar dirbtinai pasodintą ir natūralizuotą mišką, nebeįmanoma tokio pat atkurti. Lietuvoje tokių sugadintų ekosistemų turime daug. Plyno kirtimo vietoje gali augti tik monokultūra, nes medžius dažniausiai auginame vieno amžiaus ir vienos rūšies. Toks miškas, ypač gryni pušynai, labai pasiduoda visoms stichinėms nelaimėms“, – kalbėjo gamtininkas.
Aplinkos ministerijos atstovo S. Žebrausko žodžiais, plynas kirtimas brandžiam miškui kuriam laikui sukelia stresą, tačiau gali būti ir naudingas, nes ateityje jis esą tik praturtina biologinę įvairovę. „Brandžiame medyne peri tik stambūs paukščiai, smulkių paukščių būna nedaug, o jaunuolyne, po plyno kirtimo, biologinė įvairovė atsiranda kur kas platesnė mikroorganizmų, paukščių, medžiojamosios faunos prasme. Augalėdžiams pagerėja maisto sąlygos“, – pažymi S. Žebrauskas.
Savo ruožtu A. Gaidamavičius į Aplinkos ministerijos atstovo teiginius atsako, esą plynų kirtimų žala abejoti nereikėtų, o visuomenė turėtų daryti spaudimą Vyriausybei, kad ši atkreiptų dėmesį į plynų kirtimų padarinius: „Nereikia vaidinti, kad plyni kirtimai yra nieko tokio. Žmonės puikiai prisimena, kaip miškai atrodė prieš 30 metų ir kaip atrodo dabar. Galbūt visuomenei ir trūksta žinių argumentuotai išdėstyti savo norą, kad tų plynių kirtimų miškuose būtų mažiau, bet Vyriausybė turi jausti visuomenės nepasitenkinimą, kuris tik augs. Nesiimant priemonių prieš plynus kirtimus dabar, paskui bus per vėlu ką nors kaltinti.“
Kovai su klimato kaitos padariniais yra daug programų
Dėl klimato kaitos, A. Gaidamavičiaus teigimu, Lietuvos miškuose atsiranda daug naujų ligų, kenkėjų, todėl nyksta kai kurių medžių rūšys. Nyksta guobos, eglynai, džiūsta uosynai, ąžuolynai.
S. Žebrauskas pripažįsta, kad klimato kaita ir jos padariniai miškams yra labai opi problema, o veiksmingų būdų, kaip sušvelninti neigiamas klimato kaitos pasekmes, niekas nežino. Tačiau, Aplinkos ministerijos specialisto teigimu, Lietuvoje yra patvirtintų programų, kuriose numatyta, kaip kovoti su klimato kaitos grėsmėmis.
„Tai yra labai opi problema. Sunku pasakyti, kaip neigiamas klimato kaitos pasekmes sušvelninti. Yra patvirtinta ąžuolynų atkūrimo programa, daug programų, kuriose numatyta, koks tas miškas turi būti, kad jis būtų atsparus klimato kaitai“, – kalba S. Žebrauskas.
Pasak Aplinkos ministerijos atstovo, Lietuvos miškininkystės mokslų daktarai naujų ligų miškuose neatranda, bet kenkėjų, kurie iš šiltųjų kraštų atkeliauja į Lietuvą, daugėja. Tačiau kol kas situacija Lietuvos miškuose yra valdoma.
„Esame tam pasirengę, stebime kenkėjų populiaciją, sveikatingumą, ieškome kovos būdų. Kol kas tai yra valdoma situacija. Kaip bus toliau, kaip klimato atšilimas veiks mūsų medynus, aš negaliu pasakyti. Būna, kad pati gamta padeda. Šių metų vasarinės šalnos kai kuriuos kenkėjus praretino. O ligos nėra naujos, Europoje žinomos, tačiau su ligomis sunkiau kovoti nei su kenkėjais. Ligos atveju mes pamatome tik pasekmes“, – sako S. Žebrauskas.
Pašnekovas pastebi, kad anksčiau būta kalbų, jog iš Lietuvos traukiasi eglynai. Aplinkos ministerijos atstovo teigimu, taip nėra, tačiau klimato atšilimas įtakos turi. „Kai kurios medžių rūšys, pavyzdžiui, bukas po truputį plinta į šiaurės rytus. Bukas yra labai gražus ir vertingas medis, dėl to, kad jis plinta, mes nepykstame“, – pažymi S. Žebrauskas.
Aplinkos ministerijos atstovo teigimu, Lietuvoje yra pakankamai specialistų ir institucijų, kurie geba stebėti ir valdyti situaciją, kad jokios negandos mūsų miškų neištiktų.
Savo ruožtu A. Gaidamavičius tikina, kad miškininkystė Lietuvoje nemodernėja.
„Prisitaikymo prie klimato kaitos programos, jei ir yra kur nors „ant popieriaus“, praktiškai netaikomos. Prarandame labai daug brangaus laiko ir, vietoje kompleksinių sprendimų, ūkininkaujame po senovei. Taip, yra poslinkių požiūryje į mišką, tačiau naują požiūrį daugiausia nulėmė miškų sertifikavimas, t.y. galimybė parduoti medieną brangiau iš tų miškų, kuriuose gamtosaugos yra daugiau. Jeigu tik ekonominė skatinimo sistema geba keisti požiūrį į plynus miško kirtimus ir kirtimo būdus apskritai, tai šia linkme ir turėtų eiti naujasis išrinktas Europos Parlamentas – turėtų būti dotuojamas ne tik žemės ūkis, bet ir miškų ūkis, kuris be komercinės naudos atneša ir visokeriopą kitą naudą“, – komentuoja A. Gaidamavičius.
