Dar taip nėra buvę, kad aukščiausio valstybės vadovo metinis pranešimas būtų visuotinai sutiktas palankiai. Be abejo, taip ir neturėtų būti – vertintojai yra perdėm skirtingi. Įdomu pastebėti, kad visų apžvalgininkų tie metiniai pranešimai paprastai vertinami lyginant su ankstesniais. Radus tokį atskaitos tašką atsiranda daugiau galimybių interpretuoti. Pavyzdžiui, Dalios Grybauskaitės pranešimas yra NET blogesnis nei paskutinieji V. Adamkaus. Arba: prezidentės pranešimas nieko naujo nepasako, nes primena V. Adamkaus pranešimus, arba – ji nieko nepasakė, nes nieko ir nežadėjo pasakyti jau pranešimo įžangoje (ne taip, kaip V. Adamkus)...
Tačiau šiuokart leiskite pernelyg nesigilinti į prezidentės pranešimo niuansus, nes bandant kažką pasakyti objektyviai gerai būtų susitarus, koks apskritai turėtų būti metinio pranešimo turinys; kas tai: pasamprotavimai apie praėjusiais metais nuveiktus ir nenuveiktus darbus, politinės, ekonominės, socialinės situacijos valstybėje analizė, ar visa apimanti instrukcija, kaip gyventi toliau?
Gal ir banalu apie žmogų kalbėti kaip apie visa ko pagrindą, tačiau pripažinkim, kad Lietuvoje žmogus (vadinkim kaip kam labiau patinka – gyventojų dauguma, „neelitiniai“ visuomenės sluoksniai, socialiniai „našlaičiai“, vargšai ir pan.) iš tiesų pamirštas. Seniai. Atrodytų, valstybė sukurta ir gyvuoja visai ne jam, nes valdantieji (turima galvoje ne tik politikai ir biurokratai) yra seniai su ja sutapatinę save: „Valstybė – tai mes“. Jei bus gerai valstybei, bus gerai ir tau.
Todėl, kai prezidentė klausia, „ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui ar interesų dariniui?“, atsakymas būtų - ne! Todėl, kad kaip tik interesų dariniai valstybę ir valdo, o ją valdydami tenkina savo interesus. Tie politiniai, ekonominiai bei politekonominiai dariniai (koks negražus žodis – „klanai“) šiandien jau pasiekė tokį grynai savanaudiško susivienijimo lygį, kad kelia grėsmę valstybės egzistavimui. Juos nesunku atpažinti.
Jie sudaro organizacijų sistemą, kuri užtikrina tokių vieno tikslo (dažniausiai – ekonomistinio, pasak prezidentės, arba iš pradžių per politinį, pirminį tikslą einant prie ekonomistinio, finansinės naudos) siekiančių tikslinių grupių sėkmingą veiklą. Paradoksalu, bet kaip tik čia „žmogus“-lyderis nepaprastai svarbus – tik jis bendrauja su kitos organizacijos lyderiu, kad organizacijų sistema sėkmingai egzistuotų. Kiti organizacijų žmogeliai - vienas kito net nepažįstantys - yra svarbūs tik tiek, kiek svarbus yra bendrai, kartais intuityviai, suvokiamas tikslas, t.y. nauda.
Santykiai tarp tikslinių darinių paprastai nustatomi sutartimis, „kontraktais“. Kontraktai sutariami siekiant Seimo mandato, įsitvirtinus Seime, net ministrų portfeliai yra susitarimo, o ne asmenybės proto, išmanymo ir išminties dalykas, ir mūsų šalyje tai yra visai normaliai suprantamas ir priimamas dalykas, nes tokioje civilizuotoje valstybėje būtų visai nepadoru postus dalintis naudojant šaunamuosius ginklus. Vadinas, reikalingas kontraktas. Ir ne tik politikoje, bet praktiškai visose valstybės gyvavimo srityse – prisiminkim VEKS-ą.
Ir paskutinis dėmesio vertas dalykas, kalbant apie tikslo siekiančius „darinius“, - atsakomybė. Atsakomybės prieš žmones, valstybę nėra. Kiekvienas sistemos žmogus yra beveidis ir neatpažįstamas, jis atrodytų už nieką, niekam, išskyrus tą sisteminį darinį neatsakingas. Juk mums ministras neatsiskaito, jis iš niekur atsiranda, ir ten išnyksta. Žinoma, darinys turi savo taisykles, tačiau tai – ne dešimt Dievo įsakymų, jos įmantresnės ir veikia tik tarp savų. Nesilaikantys taisyklių išmetami arba jiems skelbiama apkalta.
Tai tokios yra sociologinės teorijos. Praktika neatrodo sudėtinga.
Viena mano pažįstama dar žiaurios tarybinės tikrovės laikais dirbo rajono centro duonos kepykloje. O toje kepykloje – kaip ir kiekvieno rajono duonos kepykloje – buvo kulinarijos cechas. O kulinarijos ceche kiaušiniai, sviestas, grietinėlė, cukrus, miltai, šokoladas, kiti skanumynai, ir produkcija: bandelės, batonai, pyragai, pyragaičiai, sausainiai... Kiekvienas cecho darbuotojas namo nešdavosi pilną krepšį gėrybių. Mano pažįstama sakydavo: „Man nebereikia, šaldytuvas pilnas sviesto, o sausainių net vištos nebelesa!". Ot, ir ne, sakydavo cecho vedėja, merginai prikimšdama pilną krepšį produktų.
Kodėl? Ogi tam, kad ji neiškristų, nepabėgtų iš „darinio“, kad būtų tokia pat, kaip visi. Juk prikrauti pilną krepšį yra paprasčiau nei pašalinti iš sistemos – mažiau pavojų. Naują darbuotoją reikės vėl auklėti, o juk supratimas turi atsirasti be ilgų šnekų, bemaž intuityviai, kai „saviškį“ tikriausiai įmanoma atpažinti net iš akių.
Ar tokie santykiai mums neprimena Lietuvos, didelio, milžiniško kulinarijos cecho?
Todėl sakau: ne, taip negali būti, kad „žmogaus viršenybės principas padės mums rasti atsakymus į daugelį klausimų“.
Nebent žmogus pabustų ir pats taptų ta viršenybe, kuri sprendžia savo padėtį valstybėje.
Linas V. Medelis
