Žmonės yra žiaurūs. Šią tiesą ypač stipriai pajunta tas, kuris išgyveno didelius pakilimo laikotarpius, galėjo daryti ir darė reikšmingus darbus, bet kartą paslydęs pasijuto atstumtas.
Toks žmogus ir toliau bando veikti ką nors svarbaus kaip anksčiau. Būti reikalingas. Įrodyti ir sau, kad dar daug gali, bet susiduria su žmonių žiaurumu, kuris neleidžia pakilti, rašo „Respublika“.
Žingsnis po žingsnio jis stumiamas į gyvenimo pakraštį, nuo kurio netoli ir riba. Jeigu toks žmogus patiria moralinio nuopuolio momentus, neatsispiria sunkiausiomis akimirkomis alkoholiui, patenka į depresiją, užsidaro savyje, interneto pasaulyje, iš ten grįžęs pajunta dar didesnę bedugnę tarp savęs ir pasaulio, kuriame gyvena. Parodęs vidinį silpnumą, jis duoda ženklą pulti kitiems.
Paniekinti. Nustumti tą, kuris savo vidumi neatsparus žiauriai aplinkai. Tokie žmonės ir išeina pirmi iš gyvenimo. Poetai. Aktoriai. Rašytojai. Romantikai, neišgyvenę žiauriame pasaulyje.
Šios nelengvos mintys užgula pagalvojus apie ką tik išėjusį anapus Poetą Sigitą Gedą. Ten pat pavasarį išskrido Baltas paukštis, Dainininkas ir Aktorius Vytautas Kernagis.
Šiuos du žmones jungė „Strazdo“ poema, „Baltojo Nieko dainelės“ ir daugelis kitų puikių eilių, tapusių dainomis, į kurias vienas sudėjo žodžius, o kitas - muziką ir balsą, bet abu kartu įkurdino ten savo vidinį pasaulį. Ne tą, kurį demonstravo į išorę. Šį pasaulį galima pajusti tik klausant jų eilių ar dainų, jeigu neteko bendrauti dviese. Jiems išėjus pasilieka kartėlis, kad bendravimo galėjo būti dar daugiau.
Sigitas Geda išėjo iš šio pasaulio kitaip nei Vytautas Kernagis.
Vytauto veidas, net ir iškankintas ligos, spinduliavo vidine energija ir gyvenimo džiaugsmu. Jis kalbėjo apie šeimos ateitį, žmoną, vaikus ir anūką Nojų, kuriam supylė kalnelį prie naujo namo. Sigitas taip pat kalbėjo apie šeimą, bet užgesusiu, pavargusiu veidu. Palaidojo žmoną.
Problemos su dukra. Jis atgydavo tik tada, kai imdavome kalbėti apie eiles, iš jų ir tas, kurias Vytautas pavertė dainomis, apie nuostabius Sąjūdžio metus ir vertimus, kurie jam tapo atgaiva nelengvų išbandymų laikotarpiu.
„Alvydai, - kartą prabilo Sigitas, tik prasidėjus teismų karuselei. - Kodėl mes, sąjūdininkai, tiek daug kalbame apie politiką, dvasines vertybes, žmogiškumą, bet mažai pažįstame vienas kitą kaip žmones? Tam nerandame laiko. O vienas po kito mūsiškiai išeina“.
Su Sigitu, kaip ir daugeliu kitų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, neteko ir man iki tol pasikalbėti apie gyvenimą. Vėliau jis pasakė: „Žmonės yra žiaurūs, ir jei kas padaro klaidą, ima šalintis, vengti, pamiršdami tai, kas gero buvo. Lyg nieko kito nebūtų likę. Tik šis paskutinis žingsnis. Be galimybės atsikelti. Išsitiesti“.
Pažodžiui atsimenu paskutinį jo skambutį telefonu. „Jie mane nori pasodinti į kalėjimą, - sakė jis. - Bet aš ten neišgyvensiu“.
Šią frazę jis kartojo ne kartą. Sigitas skambino pasitraukęs į pasaulį, kur jam niekas negalėjo trukdyti. Į kurį likusieji žiūri iš aukšto ir su panieka.
Geriausiu atveju su užuojauta, bet jam nereikėjo užuojautos. O tik supratimo ir palaikymo. Pasisiūliau atvažiuoti. Pasikalbėti. Bet jis tik padėkojo. Pasakė daug šiltų žodžių, apgailestavo, kad apie tai nerado galimybės pasakyti man anksčiau. Ir pridūrė: susitiksime vėliau. Dabar noriu pabūti su savo mintimis.
Paskutiniais Sigito gyvenimo metais mus suartino, matyt, panaši būsena.
Jis kabinosi į gyvenimą atiduodamas save visą, bet sulaukdavo kritikos ir pašaipų. Prasidėjus teismams ėmė jausti atstumą su plunksnos broliais, sąjūdininkais. Žeidė žinia apie svarstymus, ar gali Sigitas dalyvauti, tarti žodį viename ar kitame renginyje, lyg savo ankstesniais darbais nebūtų to nusipelnęs.
Visa tai pažįstama ir man - po darbo prezidento Rolando Pakso patarėju. Tik priežastys skirtingos. Nuo to laiko, kai jau antrą kadenciją apsisprendžiau neiti į Seimą, grįžus prie politologo ir apžvalgininko darbo tenka irgi patirti visko.
Kalbėjome, kad reikia stengtis ištverti, atlaikyti visus išbandymus, nors dažnai norisi tik užsidaryti savyje arba baigti su tokiu gyvenimu. Reikia grįžti į visuomeninę veiklą. Kaip Sąjūdžio laikais. Nepaisant visko.
Kalbėjome ir apie internetą. Ten galima rasti užuovėją nuo negandų. Kitą, įdomų pasaulį, jeigu neskaitytume tų bjaurių anoniminių komentarų. Keliančių įvairių emocijų.
Sužinojęs, kad Sigitas apsiėmė versti į lietuvių kalbą Koraną, apstulbau, nes tai mano akyse nederėjo su nacionalinio lietuvių poeto Sigito Gedos įvaizdžiu. „Ne tu pirmas, kuris nustemba“, - šyptelėjęs tarė ir užsidegęs kalbėjo apie tai, ką rado Korane. Už atliktą darbą sulaukė kritikos, ir ši jį žiauriai žeidė. Ne mažiau nei nesibaigiantis teismo procesas. Vėliau jo atsakymą kritikams radau laikraštyje „Šiaurės Atėnai“:
„Ėmiausi šio darbo prieš gerą dešimtmetį, žinodamas, kad čia tikrai didelė „skylė“ mūsų kultūroje. Daugelis žino, skaitė, girdėjo, kad yra toksai Salmanas Rushdie ir jo „Šėtoniškos eilės“, kur, musulmonų nuomone, šaipomasi iš jiems šventų dalykų. Deja, retas buvo susipažinęs, retas ir dabar galėtų girtis geru Korano išmanymu. Koranas Lietuvoje buvo išverstas dar XVII amžiuje, bet ne į lietuvių, o į... lenkų kalbą“.
Supratau padaręs gerą darbą ne tik sau... Dabar kažkodėl norima įtikinti skaitytojus, kad vertėjas šitą vertimą darė iš kažin kokių asmeniškų paskatų. Toli gražu. Dažnai mums visiems diktuoja du dievai ar pusdieviai - Laikas ir Gyvenimas. Dešimtmetį, kada Vakarai ir Rytai susidūrė kaktomuša, man regis, neliko nieko kito, bent jau kultūros žmonėms, kaip ieškoti dialogo, aiškintis, kas esame ir kaip galime sugyventi.
Prieš metus pasirodė kitas poeto Sigito Gedos vertimas. Dante. „Dieviškoji komedija: Pragaras“. Ir vėl choras nepatenkintųjų. Šį kartą, kad veikalas buvo išverstas anksčiau.
Kam dar tas naujas vertimas? Sigitas ir vėl atsakė kritikams:
„Tiesa tai, kad daugelis tautų turi ne po vieną, o po kelis ar keliolika didžiųjų kūrinių vertimų. Šis vertimas yra mano. Ir atradimai, ir praradimai mano. Kaip sakoma, sulig Jurgiu ir kepurė. Kad patiks, skaitykite, kad ne - palyginkite su senuoju. Verčiau todėl, kad apsakyčiau tas būsenas ir metamorfozes šiuolaikinės poezijos kalba. Atsakysiu paprastai, jeigu pragarą suvoksime ne kaip kokią nors žemišką nežemišką vietą, o kaip žmogišką būseną, tai tokių būsenų ir nūnai mums visiems per akis“.
Poetas Sigitas Geda ir pats gyveno tarp pragaro, kuriuo tapo jam gyvenimas šiame pasaulyje paskutiniais metais, ir siekio rasti ką nors šviesesnio ir gražesnio nei aplinka. Jo žvilgsnis krypo į naujus tolius ir kultūras. Visa tai tapo natūralia tąsa veiklos, pradėtos eilėmis tautiškais, krikščioniškais, netgi pagoniškais motyvais, pratęstos Sąjūdyje ir baigtos po sąlyčio su „Dieviškąją komedija“ ir su Koranu.
Įvykus netikėtiems gyvenimo posūkiams, jis buvo paliktas pats sau.
Vienas su savo mintimis ir ieškojimais. Ir tik Sigitui išėjus anapus trūko tie lietuviško drovumo pančiai, kai pasakyti gerą žodį apie žmogų šiam dar gyvam esant nemokame. Pabendrauti su juo. Tada negailėta piktų žodžių, pašaipų, sensacingų straipsnių ir reportažų, ir visa tai kartu su teismais pagreitino Sigito kelią ten, kur visi anksčiau ar vėliau būsime, žmogiškąjį žiaurumą palikdami šiame pasaulyje.
Alvydas Medalinskas
