„Žmogus yra daugiau negu biologinis organizmas ir medicina yra daugiau negu gamtos mokslo šaka“, – skelbia viena iš filosofijos knygų. Gydant žmogaus kūną, pasirodo, tuo pačiu metu galima gydyti ir jo sielą arba, kitaip tariant, šie du elementai yra taip tarpusavyje susiję, kad, veikiant vieną iš jų, neišvengiamai veikiamas ir kitas. Rodos, niekas neabejotų materialaus žmogaus egzistavimu, tačiau kas yra ir ar išvis yra tas jokiais empiriniais, jusliniais ar loginiais metodais neapčiuopiamas kažkas daugiau? Ar iš tiesų žmogus yra už kitus gamtos kūrinius dvasiškai aukštesnė būtybė? Kokie pavojai kyla dėl žmogaus dualizmo? Kokias neribotas galimybes ir erdves atveria žmogui jo siela?
Nespėjusi susikrauti ryšulio knygų, nusivilkti chalato, suvynioti fonendoskopo ir saugiai paslėpti neurologinio plaktuko – būtiniausios amunicijos, su kuria jaučiuosi saugi ir galinti šį bei tą pažinti ir atpažinti savotiškuose žvaigždėlapiuose, upių, labirintų žemėlapiuose, kuriuos vadinu žmogaus kūno elementais, – buvau paklausta: ar šiais laikais dar prasminga gydyti žmogų? Galbūt verčiau vykti į Afriką gelbėti nykstančių liūtų?
Nenustebau išgirdusi šį klausimą, priešingai, dažnai apie tai mąstau ir diskutuoju su kolegomis studentais – ne vien medikais, bet ir filosofais, biologais, fizikais. Dar pirmame kurse mes, kupini visagalybės iliuzijų, kad aukosime savo gyvenimą gelbėdami žmones, lotynų kalbos paskaitose versdavome tokias skambias sentencijas kaip Dolorem sedare opus divinum est arba Primum – non nocere. Numalšinę kenčiančiojo fizinį skausmą ir sumažinę dvasines kančias, atveriame kelią į visavertį gyvenimą. Tačiau ar, išgelbėję vieną žmogų, vieną individą, iš tikrųjų darome gera visai žmonių rūšiai, kuriai nebegalioja natūraliosios atrankos dėsniai, kuri paklūsta dirbtinei silpnesniųjų atrankai ir tolesniam genetinio fondo skurdinimui?
Panašios idėjos neretos mūsų visuomenėje, kartais joms primetamas fašizmo atspalvis, tačiau dažniausiai su tuo jos neturi nieko bendro. Iš tiesų kalbama apie žmogų, kurio tautybė ir išpažįstamas tikėjimas nėra svarbūs, kalbama apie kūną, kuriam, bėgant amžiams, vis sunkiau prisitaikyti prie aplinkos, kuris esti silpnesnis ir pažeidžiamesnis už protėvius ir gyvąją gamtą. Labai retai gyvūnų pasaulyje pasitaiko susirgimų piktybiniais navikais, autoimuninėmis ligomis, kai ląstelės pradeda pulti sveikus savo audinius, retai pasitaiko, kad gyvūnas sirgtų psichine liga ar, praradęs savisaugos instinktą, kontempliuotų pasaulio absurdą ir beprasmybę, nusprendęs laisva valia iš jo pasitraukti!
Taip, žmogaus proto evoliucija žengia pirmiau už jo kūno tobulėjimą. Dėl mūsų proto revoliucijos, mokslinių išradimų išgyvena vis silpnesni individai. Neonatologai pasaulinėse konferencijose pateikia vis mažesnius išgyvenusių neišnešiotų naujagimių kūno masės skaičius. Dabar, kai, galima sakyti, pasiekta riba tarp trapios gyvybės užsikabinimo ir nebūties, pagaliau pradėta kalbėti apie tokio išgyvenusio žmogaus gyvenimo kokybę.
Tačiau, šiaip ar taip, krikščioniškoji filosofija apie neribotas žmogaus pažangos galimybes kalba nuo pat pradžių: perfrazuojant teologines idėjas, siela, anima, yra netobulo žmogaus kūno variklis, perpetuum mobile. Tačiau kur tas variklis mus nuves?
Dar senovės graikai laikėsi žmogaus, kaip racionalios būtybės, sampratos, teigiančios, jog žmogus radikaliai skiriasi nuo gyvūno tuo, kad turi protą. Viduramžių filosofijoje ši idėja buvo tęsiama kaip žmogaus dualizmo idėja – kūniškojo ir dvasiškojo pasaulių sąjunga. Renesansas, remdamasis antikos tradicija, laikėsi mąstančiosios būtybės sampratos, akcentuodamas logos arba ratio – protą, kuris ir yra savastingasis žmogaus pradas. Švietimo, romantizmo ir moderniojoje epochose daugeliui mąstytojų žmogus buvo šis tas daugiau negu biologinis organizmas. R. Descartes’as teigė, kad „siela yra smegenyse“, G. W. Leibnizas pabrėžė, kad „kūnas yra jame esančios sielos buveinė“, M. Scheleris sutiko, kad „fiziologinio ir psichinio gyvenimo procesai yra ontologiškai visiškai tapatūs“, o tai, ką vadiname fiziologiniu ir psichiniu, tai yra kūnišku ir dvasišku, „yra tik vieno – to paties gyvybinio vyksmo – nagrinėjamosios dalys“. K. Jaspersas, XX a. pr. religinio egzistencializmo atstovas, viena iš pamatinių savo filosofinio mąstymo tiesų laikė teiginį, kad „žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu gali apie save žinoti“. K. Steinbuchas tą vaizdžiai įrodo šioje ištraukoje: „Geras elektromechanikas vidutinio radijo aparato, sudaryto iš 200 elementų, schemą gali išanalizuoti maždaug per 5 valandas [...], biologui, norinčiam išanalizuoti nervų tinklo schemą, prireiks sugaišti maždaug 40 000 metų.“
Vis dėlto norėčiau apsistoti prie vieno ypatingo mąstytojo. XIX a. pab. V. Solovjovo filosofija remiasi tiesa, kad nei grynos medžiagos, egzistuojančios tik erdvėje, nei grynos dvasios, egzistuojančios vien tik mąstyme, iš tikrųjų nėra ir negali būti. Tad kaip išspręsti šią problemą? Išeitis viena: reikia atsižadėti pagrindinės klaidos, tai yra ryžtingai pripažinti, kad ir negyva medžiaga, ir grynas mąstymas – res extensa ir res cogitans – patys savaime egzistuoti negali. Įdomi V. Solovjovo evoliucijos interpretacija, iš tiesų prieštaraujanti Ch. Darwino teorijai: „Žemesniųjų tipų evoliucija pati savaime negali sukurti aukštesniųjų, tačiau ji sudaro materialias sąlygas arba suteikia atitinkamą terpę pasireikšti aukštesniam tipui [...], aukštesniojo tipo turinys neatsiranda iš nebūties, bet, egzistuodamas amžinai, tiktai įžengia (tam tikru proceso momentu) į kitą būties sritį, į reiškinių pasaulį.“
Taigi, nejau reikėjo kelių tūkstančių metų, kad pagaliau du atskirus elementus – žmogaus netobulą kūną ir amžiną sielą – vėl sujungtume į nedalomą visumą?
Kiek šimtmečių dar turės praeiti, kad nebekeltume klausimų apie žmogaus dualumą, žmogaus visumos skėlimą į dvi priešingas ir viena kitą papildančias dalis, apie dualumą, kuris nuo pat pradžių buvo dirbtinis mūsų sąmonės konstruktas?
Ak, atsakykite: ar gydyti žmogų vis dėlto prasminga?
EGLĖ SAKALAUSKAITĖ
„Mažoji studija“
