Tais laikais, kai vaizdingas Europos peizažas buvo neatskiriamas nuo spindinčių riterių šarvų, kilnių damų apdarų ir apgultims parengtų vienuolynų, kai netgi popiežiai susiremdavo su imperatoriais ginklu, kad išplėstų savo domeną, buvo tokia „teisingo karo“ doktrina. Ją kūrė įžymūs mąstytojai, pirmiausia – Šv. Aurelijus Augustinas. Ši doktrina, apeliuodama į dieviškąją teisę, tvirtino: bet kokiame kare yra tik viena teisi šalis. Tiesa, teisioji šalis nebūtinai turi laimėti – galbūt dėl nežinomų Viešpaties kelių ji gali laikinai ir pralaimėti. Taip Aukščiausiasis mus baudžia už nuodėmes.
Neretai man susidaro įspūdis, kad Lietuvos komentatoriai viešojoje erdvėje be galo ilgisi tokių laikų. Juodai balto pasaulio, kuriame viskas labai aišku. Savotiško „Žiedų valdovo“ su savo sauronais, gendalfais, elfais ir orkais. Taip atrodo skaitant Imanto Meliano (su kuriuo jau turėjau garbės polemizuoti dėl Kosovo nepriklausomybės skelbimo subtilybių) komentarą „Pamąstymai apie Gruziją, Lietuvą ir apžvalgininkų atsakomybę“.
Šiame komentare barami du kiti apžvalgininkai: Kęstutis Girnius ir Ginas Dabašinskas. Barami dėl to, kad išsakydami savo mintis apie Gruzijos–Rusijos karą jie drįso pasitikėti Europos Sąjungos Tarybos užsakyta ataskaita, kurią parengė 40 tarptautinės teisės ekspertų, vadovaujamų Šveicarijos diplomatės Heidi Tagliavini. Komentare dokumentas pavadintas „tendencingu“, be to, iš teksto plaukia mintis, kad jis – iš esmės nereikšminga rašliava, kurią užsakė (pro)rusiškos jėgos. Imantas Melianas taip pat teigia, kad ataskaitą mūsų apžvalgininkai paprastai apžvelgia iš jos perpasakojimų (aš irgi susidariau tokį įspūdį) – nieko keisto, dokumento apimtis – 900 psl. Tiek perskaityti reikia ir kantrybės, ir pasišventimo. Prisipažinsiu – aš irgi neskaičiau jos visos, tik mane labiausiai dominančias dalis.
Bendrai ši ataskaita mūsų žiniasklaidoje buvo sutikta su tyliu susierzinimu, nes ji prieštaravo ilgai viešuose pasisakymuose vyraujančiai minčiai, kad Gruzija šiame kare buvo šventoji. Ypač simptomiškas buvo Užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko pasisakymas apie „žaizdų neaitrinimą“.
Aš neabejoju, kad Rusija turi lėšų, kuriomis galėtų nupirkti įvairias ataskaitas, nes, pagal mūsų visuomenei įprastą matymą (deja...) „nenuperkamų“ žmonių nėra, būna tik per mažai pinigų. Tačiau Imanto Meliano priekaištai ataskaitai siekia daug toliau – juose ataskaitą rengę „ekspertai“ (taip, su kabutėmis – nes mūsų apžvalgininkai noriai ir lengvai sprendžia apie kitų asmenų kompetenciją) kaltinami padėties, istorijos neišmanymu ir kitomis nuodėmėmis. Pvz., tuo, kad vartoja „Pietų Osetijos“ pavadinimą, o tokios nėra ir negali būti ir pan.
Tačiau iš esmės Imanto Meliano priekaištai ataskaitos autoriams primena neregio priekaištą matančiam, dėl to, kad šis... mato. Ir tai nestebina – mat ataskaita parašyta tarptautinės teisės požiūriu. Teisės, kuri Lietuvoje dažniausiai turi Šepečių Veronikos statusą ir kuri akivaizdžiai viešojoje erdvėje suvokiama tik kaip politikos tarnaitė, pagal pačias geriausias marksizmo–leninizmo tradicijas. Tuo tarpu ataskaitos autoriai situaciją nagrinėja būtent iš tarptautinės teisės pozicijų. O tarptautinė teisė yra tam tikrų taisyklių sąvadas, kurias, žinoma, kartais galima aiškinti pagal savo norus, bet net ir tokį aiškinimą reikia argumentuoti. Remiantis ne moralės, ne istorijos, ne „Dieviško teisingumo“ doktrina, o būtent jos pačios normomis, kurias reikia išmanyti. Patinka mums tai, ar nepatinka, bet ši teisė yra, ji veikia, mes jos galią esame pripažinę Konstitucija ir įstatymais (tą patį beje yra padariusi Gruzija, netgi su savo separatistiniais regionais sudariusi tarptautines sutartis, kurių nuostatos ir buvo pažeistos 2008 m. rugpjūtį siekiant jėga susigrąžinti šias teritorijas).
Ataskaitą rengę žmonės šias normas studijavo ir išmano, todėl po kruopščios analizės prieina prie aiškių išvadų: 2008 m. rugpjūtį ginkluotą konfliktą (arba – didelio masto karinius susirėmimus) pradėjo Gruzija, taip pažeisdama tarptautinėje teisėje įtvirtintą jėgos nenaudojimo principą. Rusijos akivaizdžiai neproporcingas atsakas taip pat pažeidė tarptautinę teisę. Abchazijos ginkluotų pajėgų puolimas prieš Gruzijos pajėgas Kodorio tarpeklyje pažeidė tarptautinę teisę. Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės paskelbimas ir jo pripažinimas Rusijos bei poros jos rėmėjų – neteisėtas pagal tarptautinę teisę. Chinvalio apšaudymas neatrankinio puolimo metodu – tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. Gruzija Pietų Osetijoje genocido nevykdė. Galima teigti, kad Pietų Osetijos pajėgos vykdė kolektyvines egzekucijas ir etninį valymą, pažeisdamos tarptautinę humanitarinę teisę. Ir taip toliau – kiekvienam pagal nuopelnus. Ir man nuoširdžiai gaila Rusijos pinigų, skirtų „papirkti ekspertams“: sunku įsivaizduoti prastesnį užsakomąjį darbą. Nes pagal ataskaitą teisių nėra. Todėl, kad, matyt, nėra „teisingo karo“, nes absoliučiai teisingų karų nelabai ir būna. Pagaliau, „teisingas karas“ – pavojingas žaisliukas. Štai, pvz., Rusija šventai įsitikinusi, kad SSRS 1939–1945 metais kariavo teisingą karą. Och, kaip mums buvo „teisinga“ nuo jo... O kiek teisingumo ieškota Irako kare? Kaip gražiai Lietuvos diplomatai tylėjo, matyt, teisingos operacijos Gazoje „Išlydytas švinas“ metu?
Tai, kad kiekviena konflikto pusė tampo teisumo antklodę į save ir ataskaitą beveik visada cituoja atsirinkę tam tikras jiems palankesnes vietas, tik parodo ataskaitos objektyvumą. Todėl ji erzina visus: Gruziją („kokie idiotai sako, kad karą pradėjome mes?!“), Rusiją (skaitėte „putinistų“ atsiliepimus apie šį dokumentą?), Lietuvą ir Imantą Melianą. Deja, juodai baltas pasaulis – tik „Žiedų valdove“. Ir net ten įspūdingiausias kūrinio personažas svyruoja tarp gėrio ir blogio. Todėl neieškokime absoliučių šventųjų ir Gruzijos–Rusijos kare. Man rodos, būtent tai norėjo pasakyti ir Kęstutis Girnius, ir Ginas Dabašinskas. Manau, kad tai – didesnis atsakomybės supratimas nei berserkiškas ekspertų peikimas.
