Lietuvos valdžia nemano keisti savo veiklos metodų. Įniršęs, nepatenkintas "žmogus iš gatvės" jos jau nestebina ir nepriverčia sunerimti: tarp valdžios ir gyventojų sumūryta neperžengiama siena. Apačioj žeriami prakeiksmai aukštybių nepasiekia. Šešėliniams žaidimams labiausiai tinkama taktika: išstumti gyventojus iš politikos, o dar geriau - ir fiziškai, iš šalies. Nors ir plyname lauke - tačiau valdžia ir galia. Eilinio rinkėjo nuomonė neberūpi, užtat svarbiausia - įtikti verslo ir spaudos magnatams.
Trys išstūmimo būdai
Gyventojų, piliečių išstūmimui buvo panaudoti trys svarbiausi būdai. Galima tai vadinti "augimo sunkumais", "valdymo klaidomis", tačiau vis labiau ryškėja, kad čia esama ir apskaičiuotos, sąmoningos valios.
Visų pirma, piliečiai buvo atiduoti neribotai verslo darbdavių savivalei. Jie nelyginant Romos vergai gladiatoriai buvo priversti plikomis rankomis grumtis su verslo žvėrimis, liūtais ir tigraise. Suprantama, laisvosios rinkos jėgų siautėjimas pradinėje kapitalizmo stadijoje yra neišvengiamas, tačiau valstybė, politikai šimtą ir vieną kartą parodė, kad jie - ne žmonių pusėje. Daugelį metų politikų nesudomino faktai, kad žmonės dirba už vergišką atlyginimą, iš kurio neįmanoma pragyventi, kad jiems neatlyginama už viršvalandžius ir darbą švenčių dienomis, kad įprasta atlyginimus mokėti vokeliuose, atimant elementarias socialines garantijas. Tad suprantamas ir gyventojų nusivylimas valstybe. Ar esama sąmoningų pastangų kurti vidurinįjį sluoksnį, kuris taptų šalies stuburu, brandintų pilietinę visuomenę? Ne. Tegul visuomenė susideda "socialiai remtinų", stovinčių su ištiesta ranka, ir magnatų. Pirmieji - nepavojingi, antrieji - reikalingi, kuriems ir teikiamos valstybės paslaugos.
Antra, nesukurta efektyvi valdymo ir administravimo sistema, o tai leido išsikeroti neregėtam biurokratizmui ir valdininkų savivalei. Reikia padėkoti šimtams ir tūkstančiams atsidavusių savo darbui, kvalifikuotų Lietuvos valdininkų. Tačiau, deja, tai nepakeičia sistemos esmės: valdininkas Lietuvoje yra ne tas asmuo, kuris nuoširdžiai padeda piliečiui, mokesčių mokėtojui, spręsti jo problemas: į valdininką pilietis nužemintai kreipiasi kaip prašytojas. Valdininkas savo poste nepajudinamas, įstatymais neapibrėžta jo atsakomybė, jau nekalbant apie veiklos efektyvumo vertinimą. Valdininkams suteiktos beveik neribotos galimybės naudotis savo tarnybine padėtimi. Pavyzdžiui, žemėtvarkininkai naudodamiesi atliekant pareigas gaunama informacija ir manipuliuodami į juos besikreipusiais piliečiais įsigyja kelias dešimtis žemės sklypų, ir tai pagal Lietuvos įstatymus - teisėta. Tokios sistemos neišvengiamas palydovas - neskaidri atlyginimų sistema ir privilegijos, tokios kaip naudojimasis tarnybiniais automobiliais. Neįmanoma rasti pateisinimo faktui, kad negalima sužinoti iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomo pareigūno atlyginimo, tačiau tai - realybė: atlyginimas slepiamas priedų, premijų, tryliktų atlyginimų labirinte. Tuo tarpu net ne politikas, o valdininkas eiliniam piliečiui visų pirma simbolizuoja valstybę. Visų pirma kreipdamasis į valdininką, mėgindamas spręsti savo kasdienes problemas pilietis atsitrenkia į sieną.
Trečia, sužlugdyta savivalda. Politinis elitas Lietuvą supranta tik kaip Vilniaus Gedimino prospektą ir jo apylinkes, kur jis sėdi Valdovų rūmuose ir valdo Lietuvą. Kur pastangos sustiprinti vietos savivaldą, paremti bendruomenes, atgaivinti regionus? Jau daug metų brukama nuomonė, kad vietos valdžia nekompetentinga, dar labiau korumpuota nei centrinė, nepatikima. Tiesos čia gal ir būta, tačiau buvo daroma viskas ne spręsti, švelninti šias problemas, o jas tik dar labiau paaštrinti. Sunaikinti kultūros centrai ir mokyklos vertinant vien ekonominiu, tačiau ne regioniniu ir bendruomeniniu požiūriu, kuris būtų gal net svarbesnis. Investicijos kultūrai nusėda Vilniuje, bendruomenių iniciatyvos neremiamos. Vietos savivaldos sistema - tragiška, atgyvenusi, matyt, blogiausia Europoje. Savivaldybės pernelyg didelės, ir jau vien dėl to savivalda sunkiai įmanoma. Dėl rinkimų sistemos gyventojai neturi savo vietos savivaldos tarybos nario, o tarybos tapusios keistų partinių žaidimų vieta.
Šios ir daugelis kitų priežasčių lėmė tą jau minėtą sieną tarp valdžios ir gyventojų. Gyventojų įniršis valdantiesiems – nė motais, nes jis bejėgis. Partijos, netekusios ryšio su rinkėjais, išblukusiomis vertybėmis ir ideologijomis, gali keisti viena kitą, tačiau padėtis menkai keisis.
Ar pritaikoma Vakarų patirtis?
Padėtis, kuriai būdinga idėjų stoka, lyderystės krizė, nesikeis, nes ji yra paranki šešėlinėms nekonstitucinėms grupuotėms, turinčioms Lietuvoje didelę įtaką: valdžia savęs tikrai nesiims reformuoti. Lieka du keliai: ieškoti lyderio stebukladario arba inicijuoti pokyčius pilietinių iniciatyvų būdu. Ne paslaptis, kad pastarąjį kelią didelė dalis Lietuvos gyventojų vertina skeptiškai. Tačiau čia reikia priminti, kad tik tokiu būdu daugelį dešimtmečių vyko gerovės valstybės evoliucija Vakarų Europoje. Neįmanoma tikėtis, kad Lietuvoje galėtų susiklostyti kažkaip kitaip, ir ta gerovė bus patiekta ant lėkštutės.
Kasdienė kova už eilinio žmogaus teises Vakarų Europoje vyksta iki šios dienos, ir tai jau patyrė ne vienas Lietuvos emigrantas. Jungtinės Karalystės ; metų lietuviu išrinktas Linas Danielius, Londono skėtinės pilietinės organizacijos, kovojančios už socialines teises, „London Citizens“ darbuotojas. Organizuodama vietinius lyderius, ši organizacija savo atakos smaigalį nukreipia į galingiausias verslo bendroves (bankus, viešbučių tinklus) ar prestižiškas institucijas, tokias kaip pasaulyje garsūs universitetai, kurie pagalbiniams darbuotojams moka itin mažus atlyginimus. (Linas Danielius dalyvavo Dariaus Kuolio vedamoje Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“, be to, jo mintis galima paskaityti čia. Tradicinėmis bei netradicinėmis priemonėmis išsireikalaujama galimybė sustikti su bendrovių vadovais, įtikinama juos pagerinti darbo sąlygas, mokėti vadinamąjį pragyvenimo atlyginimą. Šio jauno žmogaus patirtis yra unikali ir svarbi Lietuvos kontekste. Pavyzdžiui, jis atkreipia dėmesį į tai, kad Londone gindamos socialines gyventojų teises yra labai aktyvios visų konfesijų bažnyčios. Ar ir šiuo požiūriu Lietuvoje neatrasime neišnaudotų rezervų?
„London Citizens“ nenusišalina nuo politikos ir šiuo metu teikia savo reikalavimus kandidatams į merus – mat artinasi mero rinkimai. Tačiau daugybė konkrečių rezultatų pasiekiama nelaukiant malonės iš politikų – jiems liekant nuošalyje. „Politika – tai nėra politika tarp Paulausko ir Brazausko. Tai yra politika tarp paprastų žmonių, jei jie veikia kartu ir suderintai“, - daro išvadą Linas Danielius.
