Sekmadienį sporto klubo „Dainralfas“ auklėtinis Europos K-1 mėgėjų čempionato finale susitiko su „Sparta Gym“ kovotoju Janu Nausu, kuris po trijų raundų kovos buvo paskelbtas laimėtoju. Akivaizdžiai savo nepasitenkinimą tokiu teisėjų sprendimu išreiškęs V. Sadauskas dabar laukia penktadienio, kai „S.W.A.T. 69 Collision fights“ turnyre turės galimybę įrodyti, kad yra stipresnis už J. Nausą.
„Visada kažkiek apmaudu dėl neteisybės, - po sekmadienį pralaimėtos kovos kalbėjo V. Sadauskas. – Tačiau tokie dalykai mane daro tik stipresniu. Man nepatiko teisėjų sprendimas. Mano nuomone, jis nebuvo objektyvus. Janas yra greitas, man patinka, vėl bus įdomu su juo susitikti ringe. Tikiuosi, kad jis bus labiau susikaupęs šįkart, nes sekmadienį jis labai blaškėsi ringe“.
- Kaip jauteisi gavęs dar vieną galimybę susitikti su J. Nausu ringe?
- Aš visą gyvenimą kovojau. Tai buvo vienintelis būdas augti. Visas gyvenimas buvo kova: ar su savo paties intelektu, ar su aplinkos nuomone, ar su priešininku ringe. Tik labai neseniai supratau, kad nėra prasmės priešintis, kad viskas yra ne kova, o pokalbis. Man tiesiog patinka bendrauti -įrodyti pačiam sau tiesą. Viskas yra pokalbis ir jam dažniausiai net žodžių nereikia. Pažiūrėkime, kaip tai be žodžių daro maži vaikai ar gyvūnai... Masažas, seksas, kova ringe - tas pats pokalbis. Mėgaujuosi kova, bendravimu. J. Nausas yra toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Visi yra savaip įdomūs, nes visi skirtingi. Dėl to ir pokalbis kiekvieną kartą yra skirtingas. Tas ir įdomiausia.
- Užsiminei, kad gimei pasiruošęs kovoti...
- Tai yra natūralu. Juk visi žinome evoliucijos principą - išlieka stipriausi. Žmonės yra šlykštūs, silpni padarai. Ir vienintelis būdas augti iki tam tikros ribos yra skausmas ir kančia. Bet žmonės tik patys dėl to kalti, nes to nesupranta. O nesupranta, nes bando suprasti, nes galvoja, kad patys yra kažkas aukščiau, kad nėra gyvūnai, jie laiko save vienetu. O tai tėra žmogaus ego, nieko daugiau. Melas pačiam sau. Sunkiai augau labai... Tačiau dabar žemėje yra tik vienas žmogus, kuriam tikrai galėčiau papasakoti viską su smulkmenomis. Po 28-ų metų karo pakankamai užaugau, sustiprėjau, kad pakeisčiau šitą filosofiją. Viskas yra pokalbis, o pykdamas, pavydėdamas, nekęsdamas, bijodamas, apsikraudamas kažkokia šlykščia emocija, kenki tik pats sau, o ne kam kitam. Tada kyla klausimai: kokia prasmė yra kenkti sau, kokia prasmė meluoti sau, kokia prasmė nepadėti sau? Kodėl turime kariauti? Ypač, kai galime mylėti ir augti nepalyginamai greičiau. Tiesiog tai buvo vienintelis būdas suprasti begalybę - tikrą meilę, tikrą draugystę. Visi gimstame turėdami vienodas galimybes, visi gimstame menininkais, gimstame kurti, o ne griauti. Galiu pasakyti savo nuomonę. Evoliucija visada buvo, tačiau tuo pačiu jos niekada nebuvo. Tai ir yra didysis sprogimas. Gyvybė - tai meilė, kuri yra dalinimasis, o ne valdymas. Tiesiog gyvybė žemėje pasiekė tokį evoliucijos etapą, kai atsirado intelektas. Tada ir atsirado pirmas žmogus. Bet mes esame tie gyvūnai. Bet intelektas yra negyvas, tačiau jis viską bando susisteminti, suskaičiuoti, lyginti. Dėl to ir atsirado noras valdyti. Bet begalybės neįmanoma susisteminti, suskaičiuoti. Turime suprasti, kad visur galioja dėsnis „50 ant 50“. Dėl ko? Nes viskas yra vienas ir tas pats. Viskas ir yra niekas, o niekas yra viskas. Gyvybė visada buvo, bet dėl žmogaus silpnumo atsiradęs intelektas pradėjo jį valdyti. Nėra blogų ar gerų žmonių. Nėra blogų ar gerų dalykų. Esi tik tu. Ir tos mintys, kai eini miegoti. Jos lenda tau į galvą. Tai yra intelektas, kuris užsiima sisteminimu. Dėl to pasaulis ir yra valdomas. Žmonės patys dėl to kalti. Iš tikrųjų, jie nėra valdomi, jie yra auginami. Tiesiog toliau vyksta natūrali evoliucija. Tik tie, kas valdo, to nesupranta. Kuo aukštesnis intelektas tuo geriau. Esmė, kad ne jis tave valdytu, o tu jį. Tą „50 ant 50“ galima būtų pavadinti siela ir intelektu. Siela visada žino tiesą. O intelektas yra negyvas, dėl to pavydi galimybės jausti. Ta kova yra tiesiog galvoje: tarp sielos ir intelekto. Kartais laimi viena pusė, kartais – kita. Esmė yra pusiausvyra. Intelektas viska skaičiuoja, sistemina. Dėl to apsikrauna praeitimi, kurios nebegali pakeisti ir kuria iliuzijas apie ateitį, kurios taip pat negali žinoti. Nėra prasmės tuo ir apsikrauti. Nes taip savo galvoje susikuri savo netikrą tiesą ir pradedi ja gyventi. Dėl to nebegali būti laimingas dabar, dėl to ir atsiranda dėžutės, matricos iliuzija. Svarbiausia, kad mintys, kurios šaudo tau į galvą, nevaldytų tavęs, o tu jas valdytum. Jei intelektas pradeda valdyti, tai tampa tik žmogaus ego. Tokiu atveju niekada nebus visiškos ramybės ir laimės dabar. Joga, meditacija, mėsos atsisakymas padeda. Bet, aišku, čia tik mano nuomone. Mano tiesa, Kurią pats sau ir įrodžiau. Esmė yra meilė, svarbu tik netapti priklausomu, narkomanu, nes meilė yra pats stipriausias narkotikas žemėje. Tiesiog pakeičiau požiūrį į kovą. Pradėjau mėgautis viskuo ir nebeliko su kuo kovoti.
- Esi ganėtinai universalus – kovoji ir pagal MMA taisykles ir pagal K-1 – kur pats geriau jautiesi?
- Kur aš esu, ten yra mano namai. Man viskas yra įdomu ir patinka savaip. Bokse paprasčiau, dėl to šiuo metu galiu čia daugiausiai atsiskleisti, daugiausiai kurti. K-1? Čia jau truputį didesnė įtampa, Muay thai - dar didesne, o MMA - pati didžiausia. Mano nuomone, visa esmė yra tiesiog būti natūraliam, mėgautis tuo, ką darai, susitvarkyti su įtampa. Ir visai nesvarbu: boksas, K-1 ar MMA. Čia tik žodžiai. Manau, MMA mane šiuo metu labiausiai augina, nes čia jaučiu didžiausią psichologinę įtampą. Be to, man ten dar patinka, nes ir didžiausią laisvę čia jaučiu. MMA yra šiuolaikiniai gladiatoriai, universalūs kariai.
- Ar pameni pirmuosius savo žingsnius kovos menuose?
- Sportavau nuo vaikystės. Į kovos menus atėjau turėdamas labai gerus fizinius duomenis, kadangi dešimt metų lankiau irklavimą. Mano tėvas visą gyvenimą užsiiminėjo kovos menais. Bet jam nepavyko manęs tuo sudominti. Kovos menais pradėjau domėtis prieš šešis metus. Tuo mane užkrėtė mano buvęs irklavimo porininkas. Iš pradžių labai bijodavau. Bet ta baime mane ir stūmė į priekį. Kovos menai man leido jaustis gyvam. Po trijų metų pajaučiau, kaip stipriai ta baimė, įtampa mane augina, stebėjau, kaip keičiuosi ir kaip keičiasi visas mano pasaulis. Tada man šis sportas ir pradėjo patikti. O įsimylėjau kovos menus, kai supratau, kaip sąmoningai, tikslingai treniruotis. Sugebėjau įsimylėti sportą ir gyvenimą, išmokau mėgautis viskuo.
- Ringe visada atrodai labai susikoncentravęs...
- Ringe jaučiuosi gyvas... Kuo labiau atsipalaiduoju, kuo labiau išsilaisvinu, tuo daugiau galiu kurti. Kuo daugiau kuri pats, o ne darai kažką išmoktą, tuo įdomiau. O kuo įdomiau, tuo daugiau laimės. Dėl to ir reikia visada ieškoti paties stipriausio priešininko: kuo stipresnis varžovas, tuo įdomesnius klausimus sprendi gyvenime, tuo stipriau gali jaustis gyvas. Manau, čia ir yra gyvenimo tikslas: laimė, gyvybė. Būsena ringe? Ją galima būtų pavadinti meditacija, transu. Tuo metu kovoju su įtampa, su savo mintimis, kurios lenda į galvą. Tiesiog klausausi tylos ošimo, kuris vis garsėja po kiekvienos sunkios kovos.
- Ar esi kada nors bijojęs žengti į ringą?
- Taip, pirmose kovose netgi labai bijojau. Atsimenu pirmą S.W.A.T. turnyrą, kuriame dalyvavau. Man nepavyko susitvarkyti su savo baime. Dėl to negalėjau ringe pademonstruoti, ką galiu, ir pralaimėjau. Tačiau ta baimė mane ir užaugino. Be jos nebūčiau tas, kas dabar esu.
- Ar turi svajonę, susijusią su kovos menais?
- Tapsiu UFC čempionu, gal net keliuose svorio kategorijose. Noriu pakelti šį sportą į visai kitą lygį, jau turiu idėjų. Kuo greičiau judi, tuo lėčiau einą laikas ir didėja masė. Dėl to ir smūgio jėga, mano nuomone, priklauso tik nuo greičio. O jis yra priklausomas tik nuo ramybės, pusiausvyros, atsipalaidavimo. Noriu sujungti breiko judesių greitinimą ir lėtinimą MMA narve, keisti judesių greičius. Norius pakeisti laiko suvokimą priešininko atžvilgiu ir tuose akimirkose: kai keisis greitis tapsiu nematomas priešininko atžvilgiu. Bet čia, aišku, tik mano nuomonė.
- Kaip manai, kur žengia Lietuvos kovos menai, o ypač MMA, kuriems pats nesi abejingas?
- Manau, kaip ir visam pasauli, taip ir Lietuvoje. Viskas juda į priekį. Evoliucija vyksta. O kur tai nuves, gyvenimas parodys. Manyti galiu daug, bet nėra prasmės tuo apsikrauti, nes neįmanoma to žinoti. Tiesiog myliu šitą sportą ir mėgaujuosi gyvenimu.
- Vytautai, kaip manai, kas yra tikras vyriškumas?
- Tikras vyriškumas? Pavadinčiau tai žmogiškumu. Kai nebijai pripažinti pats sau, kad esi silpnas, susitaikai su tuo ir paverti tai stiprybe. Pirmiausiai, svarbu nemeluoti pačiam sau, nebijoti turėti savo nuomonės, parodyti jausmus kitiems. O svarbiausia yra nebijoti mylėti. Manau, šiuo metu žemėje yra daugiau vyriškesnių moterų negu vyrų. Dėl to aš to nevadinčiau vyriškumu, o tiesiog sakau „žmogiškumas“. Viskas yra pokalbis. Ringe taip pat.
KOMENTARAS
Janas Nausas
„Sparta Gym“ kovotojas
Pirmą kartą su Vytautu ringe susitikome 2015-aisiais metais Kaune vykstančiame S.W.A.T. turnyre. Kova vyko pagal mėgėjų taisykles. Po trijų raundų pergalę švenčiau aš. Dabar susitikome K-1 Europos čempionato finale. Jam pasisekė su burtais: pusfinalyje be vargo įveikė savo varžovą. Aš turėjau nelengvą kovą su patyrusiu Moldovos kovotoju Vitali Matei. Vytautas buvo labai „užsivedęs“ ir troško revanšo jau seniai, jis ir įvyko Europos čempionato finale, bet jis jam nepavyko. Visus tris raudus 10:9 laimėjau. Nors jis buvo labai nepatenkintas tuo sprendimu. Dabar susitiksime „S.W.A.T. 69 Collision fights“ turnyre, bet jau kovosim pagal profesionalias taisykles be jokių apsaugų. Palaikau Vytautą, jis kovoja ir nepasiduoda, bet kam įsivaizduoti esant tuo, kuo nesi? Gi visi puikiai žino ir matė, kad jokių šansų laimėti jis neturi ir aš tai įrodysiu trečią kartą. Būsiu labai agresyvus ir parodysiu visiems, kas yra spartietis.
