Naujųjų metų naktį, po fejerverkų apšviestu dangumi užgimus dviem naujosioms Europos Sąjungos valstybėms ir trisdešimčiai milijonų naujųjų europiečių, netruko vėl ateiti rimties ir didžiųjų darbų metas. Prie ES vairo pusmečiui stojusi Europos milžinė Vokietija tolumoje jau senokai regi ne vien šviesų horizontą. Kažkur visai šalia bulgarų ir rumunų, tikriausiai dar neišsiblaiviusių nuo santūrios euforijos jausmo, visi kartu galime išgirsti, rodos, niekada nebenutylantį oficialiosios Ankaros beldimą (karikatūroje – į ES duris beldžiasi Turkijos premjeras R. T. Erdoganas). Ir neramiai susižvalgome, eilinį kartą paneigdami vidinių ES sienų apribojimus.
Mes pasijuntame nejaukiai – gal ne visi, gal ne itin nuoširdžiai ir tikriausiai su labai skirtingomis iš to išplaukiančiomis išvadomis. Tačiau susivienijusi Europa – išpurtusi nuo prisiimtų, ką tik įvykdytų ar tebevykdomų įsipareigojimų naštos – šiandien išgyvena įsitempusios ir atsargios rimties laikus, ir tai mes galime pripažinti. Nepajėgdami tikro gyvenimo atsieti nuo problemų, Bendriją mes priversti laikyti bent jau pusėtinai sveiku ir netgi protaujančiu organizmu – jis pasmerktas nuolatos ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus ir rasti tai, kas bent kiek nors būtų panašu į tiesą.
Po oficialaus ir (beveik) paskutinio plėtros mosto, apglėbusio Bulgariją ir Rumuniją europinio reguliavimo glėbiu, tas nuolatinis Turkijos beldimas į Europos vartus neslopsta. Ir trapus miražas leidžia mums visiems naujai pažvelgti į pasaulį, esantį anapus – mistinėje nepakankamai vakarietiškoje erdvėje, kurioje vaikšto iki dantų ginkluoti vyrai musulmonai, o moterys paklusniai slepiasi už rūsčios tradicijos ir metalinių grotų – iš sprogmenų lipdydamos šahidžių diržus...
Kaip tikroviškai rimto Europos naujienų portalo puslapyje rašo bulgarų rašytojas ir žurnalistas Julianas Popovas, Bulgarija turi kuo didžiuotis. Ir mes jam netgi galime pritarti. Jis rašo apie ilgaamžę etninę toleranciją ir čia pat nepamiršta paminėti naujai susikūrusios rasistinės-nacionalistinės partijos skambiu lyg peilio dūris pavadinimu – „Ataka“. Jis rašo mums kosmopolitiška anglų kalba apie Bulgariją, galiausiai įstojusią, tačiau vis dar nesavą, ir Turkiją – dešimtmečiais stojančią, tačiau dar svetimesnę, ir galiausiai tariasi suradęs atsakymą.
Bulgarija – tai sociopolitinis, socioekonominis ir demografinis (per brūkšnelį geopolitinis?) eksperimentas, gerbiamieji. Geriau ir tiesiogiai pažinę Bulgarijos europines perspektyvas, mes sužinosime Turkijos likimą arba bent jau priartėsime prie šio suvokimo, nori mums įteigti J. Popovas.
Prancūzijoje kandidatui į prezidentus Sarkozy ryžtingomis kalbomis bandant sudaužyti bet kokias Turkijos viltis, o ir pačiai Turkijai šiaušiantis prieš graikišką Kiprą, turkiškai vakarietišką Orhaną Pamuką, save autonomiškai suvokiantį Kurdistaną, laisvą ekonomiką ir armėnų genocidą (nebūtinai tokia eilės tvarka), įsitempusiai Europai pagalbos ranką gali ištiesti netgi Bulgarija. Šalis, kurioje musulmonų mažuma (12 proc. - daugiausia turkai) yra santykinai didžiausia Europos Sąjungoje, šiais neramiais įsibėgėjusios plėtros ir stoviniuojančios integracijos laikais turi ir gali parodyti mums tolesnę Turkijos trajektoriją.
Bulgarijos turkai – tikri, kaip kad žemė po jų kojomis ar tabakas jų laukuose. Tai ne bešaknė Prancūzijos imigrantų bendruomenė, o nuo ilgamečio sėslaus gyvenimo purioje Bizantijos dirvoje sumedėjęs ir politinę sąmonę išsiugdęs musulmoniškos visuomenės daigas. Turkai dalyvauja formuojant Bulgarijos ministrų kabinetą, turkai jau per ateinančius Europos Parlamento rinkimus gausesnėmis pajėgomis ateis ir į šią asamblėją, spėja J. Popovas ir nuklysta į skaičių bei reitingus gimdančių indeksų pasaulį.
Bulgarija – 10 kartų mažesnė už Turkiją, tačiau jai kone identiška pagrindiniais ekonomikos rodikliais, tarp jų – ir dideliais augimo tempais. Struktūriniai panašumai nusidriekia pakankamai toli, iki sąlygiškai didelės priklausomybės nuo žemės ūkio, ribotų gamtinių išteklių, didelės užsienyje gyvenančių ekonominių emigrantų paramos (piniginių perlaidų ir investicijų pavidalu). Panašus ir nedarbas, korupcija, nelanksti ir kontroliuoti linkusi vyriausybė – rodos, nebuvo jokių Rusijos Balkanų žygių, jokių Atatiurko revoliucijų ir netgi sovietinių išvadavimų.
Turkijai kažkuriuo momentu tapus ES nare, musulmonai sudarytų maždaug 13-14 procentų visos Bendrijos populiacijos, pažymi J. Popovas. Ir čia mes išvystume Europą, paradoksaliai susitraukusią iki Bulgarijos lygio, arba mažytę Bulgariją, išsiplėtusią iki ES ribų. Nežinia, ar tuo būtų galima labai nuoširdžiai džiaugtis. Nežinioje lieka ir tai, kiek europietiškų „atakų“ viso subžemyno mastu papildytų ksenofobinių judėjimų gretas arba kiek sekuliari musulmonų valstybė prisidėtų prie ES energetinio, karinio ir politinio saugumo užtikrinimo.
Viena aišku: Turkija beldžiasi, o suvienytajai Europai kankinamai lėtai ir kartu greitai artėja apsisprendimo metas. Turkija – pakankamai stambi žuvis pasaulinių galiūnų pilname tvenkinyje, kad, desperatišku šuoliu atsitrenkusi į jai prieš snukį pašaipiai uždarytas duris, galiausiai kruvinais purslais nutaškytų visą Artimųjų Rytų, o gal net ir Balkanų regioną. Akivaizdu, jog Turkijos priimti dabar ES negali, o didžioji ją sudarančių valstybių dalis – ir nenori. Kita vertus, ir lengvabūdiškai paleisti nuo prieš šimtą metų užmesto modernizacijos kabliuko – nepadoru ir netgi pavojinga.
J. Popovo bulgariškojo eksperimento vizija – tik vienas iš daugelio galimų projektų, kuris (o stebukle!) – jau pradėtas įgyvendinti. Kartu su ja dar galime išlaukti būtinų ES institucinių permainų laikotarpį ir tikėtis, kad tuo tarpu nei durys įskils, nei minėtas kumštis pernelyg susikruvins.
