Masinės migracijos laikais Europa puikiai numano, ką reiškia tautų kraustymasis. Tūkstančius metų ji kentė karingų klajoklių įsiveržimus, ir daugybę kartų vietinės gentys kaip ratilai sujudintame vandens telkinyje turėdavo sklisti į visas puses, kad išsigelbėtų. Taip į didžiąją istorijos sceną kadaise įžengė indoeuropiečiai, į pakraščius nustūmę senąsias vietos kultūras, taip žlugo „amžinoji“ Romos imperija, neatlaikiusi vidinių įtampų ir barbarų siautėjimo jos begaliniuose pasieniuose, taip Europą išgąsdino ir Rusijos raidą šimtmečiams sustabdė mongolų užkariautojai.
Ta Europa, kurią mes įsivaizduojame šiandien, visada buvo atvira įsiveržėliams iš Rytų – tiek svetimiesiems, žaibo grečiu lekiantiems iš beribių Azijos stepių, tiek ir saviesiems, galbūt kiek sėslesniems, tačiau ne mažiau karingiems, visiško sunaikinimo akivaizdoje priverstiems nuolatos judėtis Vakarų ir Pietų kryptimis, kautis bei asimiliuotis su civilizuotųjų žemyno pakraščių gyventojais.
Daugybę kartų susidūrusi su įsibrovėliais ir dinamiškais vidiniais judėjimais, Europa visada atsilaikydavo ir rasdavo savyje jėgų naujam kūrybingumo šuoliui. Naujausiais laikais dauguma problemų pasikeitė, tačiau istorinis tautų kraustymosi vaiduoklis išlieka ir vis iš naujo reikalauja atsakymų.
Šiandien Austrijoje, Alpių priekalnėse įsispraudusioje Mocarto gimtinėje – Zalcburgo mieste, masyvios katedros pavėsyje, nesiliaudama skamba itališka melodija. Būriai italų ir japonų turistų smalsiai zuja aplinkui, o grupė rumunų gatvės muzikantų, regis, nepavargdama virpina instrumentų stygas. Vaizdas kone idiliškas, ir akivaizdu, jog netoliese susibūrusiems šachmatų žaidimo gerbėjams šis muzikinis fonas visai netrukdo.
Tai, kad rumunai Austrijos ir Vokietijos pasienyje groja itališkas melodijas, nėra labai keista. Italiją nuo Zalcburgo skiria vos keli šimtai kilometrų, ir mieste, matyt, niekada netrūko itališkos kultūros ženklų. Dabar čia pavienius aukštosios kultūros skleidėjus, kaip ir visame pasaulyje, vis dažniau keičia masinio turizmo srautai, miesto gatvėse nuolatos paberiantys minias skardžiabalsių Apeninų pusiasalio gyventojų. Ne taip jau toli ir pati Rumunija, narystės Europos Sąjungoje proga pasiruošusi daugelį vakarinių kaimynų aprūpinti pigia darbo jėga.
Matyt, neatsitiktinai Austrijos dienraščio „Die Presse“ antradienio numeryje dėmesį patraukė straipsnio antraštė: „Moldavijos ūkiui trūksta vienos kartos“. Moldavija, oficialiai skurdžiausia Europos valstybė, yra itin glaudžiais kultūriniais ryšiais susijusi su Rumunija. Tik Antrojo pasaulinio karo verpetai galutinai atskyrė šias dvi rumunų tautos dalis, ir buvusi integrali Rumunijos dalis – Besarabija – Moldovos vardu buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Būtent informacija apie dabartinius Moldavijos ir Rumunijos santykius verčia susimąstyti. Moldavija, krečiama masinės emigracijos (į užsienį jau išvykę daugiau nei pusė milijono moldavų, arba devintadalis visos tautos) ir kitų ekonomikos problemų, iš kurių ne paskutinę vietą užima Rusijos įvestas moldaviško vyno embargas, pastaruoju metu susiduria ir su netikėtu savo didžiosios sesės – Rumunijos – spaudimu.
Oficialusis Bukareštas tiksliai apskaičiuotu momentu pasiūlė Moldavijos piliečiams, kurie gali įrodyti, jog iki 1940 metų jų tėvai ar seneliai turėjo Rumunijos pilietybę, supaprastinta tvarka ją „sugrąžinti“. Rumunijos prezidento Trajano Basescu teigimu, šiuo metu paraiškas pasinaudoti šia teise jau yra pateikę beveik 800 tūkst. moldavų, o iki metų pabaigos iš viso tikimasi sulaukti 1,5 mln. paraiškų.
Situacija gana paprasta. Negalėdama sustabdyti kone neišvengiamos savo piliečių migracijos į Vakarų Europos šalis, Rumunija renkasi paprasčiausią kelią – kompensuoti savo nuostolius skurdesnės giminaitės sąskaita. Rumunų plano sėkmė grėstų visišku Moldavijos ekonomikos ir, ko gero, visos valstybės bankrotu, didžiajai jaunimo daliai išvykus dirbti ir gyventi į „naująją“ gimtinę. Abejotina būtų ir galimybė išvykėlius kada nors susigrąžinti – moldavai Rumunijoje neturėtų jokių didesnių kalbinių bei kultūrinių problemų, taigi galėtų itin sėkmingai prisitaikyti.
Žinoma, Moldavijos vyriausybė reagavo piktai. Juk ciniškai kasamasi po pačiais valstybės saugumo pamatais! Tačiau sulaikyti laisvų individų ji negali. Jeigu šimtai tūkstančių ar netgi milijonai moldavų susivilios ES narės Rumunijos pasu ir galimybe neužilgo laisvai keliauti ir dirbti visoje ES, Moldavijos vyriausybė iš esmės bus bejėgė. Dėl šios priežasties jos pozicija ir toliau liks nebent pretenzinga poza, tačiau prie realaus problemos sprendimo tai neprives.
Lyginti Lietuvos problemas su nemalonia situacija Moldovoje kol kas dar sunku, o gal netgi nepadoru. Tačiau naujojo tautų kraustymosi epochoje visos rytinio Europos paribio valstybės, o taip pat, matyt, ir artimesnės Afrikos šalys jau skausmingai susiduria arba dar susidurs su problema, kaip sulaikyti savo piliečius, nusprendusius ieškotis geresnio gyvenimo svetur.
Kadaise į žygį link vešlesnių ganyklų vieningai pakildavo visa gentis, atsisakydavo vilties kada nors sugrįžti, išardydavo palapines, apleisdavo namus, iš ganyklų susirinkdavo gyvulius ir išeidavo, palikusi gimtojoje žemėje vien protėvių kaulus. Iš paskos jau dažniausiai slinkdavo žiaurūs užpuolikai, naikinantys visus, nesuspėjusius pasitraukti. Savo laiku germanai, patekę tarp kūjo ir priekalo, pasirinko atakuoti pastarąjį, ir, savo naudai pasitelkę gaivališką kūjo jėgą, galiausiai sutriuškino tūkstantmetę Romos galybę.
Šiuolaikinis tautų kraustymasis jau yra kitoks. Iš tiesų migruoja nebe tautos ar gentys, tačiau individai – mobilūs ir menkai priklausomi žmonės su savais troškimais, savo svajonėmis, savo individualiais sugebėjimais planuoti ateitį. Moderni transporto sistema lietuvius, lenkus, rumunus, moldavus, buvusius jugoslavus ir daugelį kitų itin greitai išblaškė ir efektyviai paskirstė Europos platybėse, tuo pačiu metu palikdama galimybę bet kada sugrįžti. Ir kiekvieno migranto apsisprendimas bus maksimaliai laisvas ir nepriklausomas nuo kitų jo tėvynainių sprendimo – prabanga, kurios ankstesnieji tautų kraustymaisi, gerokai kruvinesni ir nuožmesni, savo aukoms paprastai nesuteikdavo.
Jeigu anksčiau pagrindiniai veiksniai buvo išorinis spaudimas iš Rytų ar per didelis potencialios „bendruomenės – migrantės“ gyventojų prieaugis, tai šiandien vis svarbesnis darosi turtingose valstybėse mažėjantis demografinis slėgis ir tuo pat metu augantys ūkio poreikiai.
Nors imigrantais niekas pernelyg nesidžiaugia, su kardu ar granatsvaidžiu rankose jų (kol kas?) nepasitinka. Imigrantai yra reikalingi, ir todėl pirmą kartą per pastaruosius tūkstančius metų jie iš tiesų yra nesustabdomi – tiek lietuviai ir kiti skurdesni europiečiai, tiek ir milijonai Afrikos ir Azijos gyventojų, jau seniai praradusių bet kokią kitą viltį, išskyrus lemtingą kelionę „link vešlesnių ganyklų“.
Kuo visa tai baigsis, nežino niekas. Bet tai jau kažkur matyta... Visi didieji kraustymaisi tokie.
