Artėja ta diena, kuomet „tikri vyrai“ privalės atsisėsti prie televizorių ekranų, „tikri patriotai“ ant savo automobilių pakabins tautinės simbolikos pakaitalus, o korporacinės medijos turės kuo be vargo užpildyti programų tinklelius. Milijardus svarų, zlotų ir grivinų kainuojančios „sporto šventės“ šią vasarą pradžiugins jų rengėjus. Manote, kad turėjau įrašyti įprastą žodžių junginį „sporto aistruolius“? Jei taip, tada panagrinėkime, kas šiandien yra yra vadinamasis didysis sportas.
Apskritai sporto – industrijos, veikiančios pagal bjauriausias rinkos taisykles, – tema Lietuvoje iki šiol beveik nenagrinėta. Daugeliui mąstytojų ir intelektualų ji pernelyg žemiška ir tariamai primityvi, todėl neverta plunksnos ir rašalo. Be abejo, galima vaidinti medyje tupinčią protingą beždžionę, iš viršaus stebinčią tigrų kautynes, ir manančią, kad viskas gerai ir saugu. O juk viskas visiškai kitaip.
Dažnai kalbame apie įprasto verslo ir bankų (finansinio sektoriaus) problematiką, bet nematome didžiulio sporto sektoriaus, kuris lyg ir nepatenka tarp šių verslo sričių, bet vis tiek generuoja didžiulius kapitalus. O ten, kur dideli kapitalai, ten ir didžiosios blogybės.
Pati šiandieninio sporto, tiksliau – sporto verslo, terminologija nubloškia mus net ne į feodalizmo, o į vergvaldystės laikus. Jus netrikdo posakis „A komanda pardavė žaidėją B komandai“? Juk žodis „pardavė“ aiškiai nurodo nuosavybės perleidimą iš vieno savininko kitam.
Galite imtis įrodinėti, kad tai yra tik įprastas darbuotojo persamdymo apibūdinimas. Toli gražu – ne. Sportininkas didžiajame sporte yra mašina, atnešanti kur kas didesnį pelną nei kiti samdomi darbuotojai. Be to, sportininkas turi ne vieną šeimininką, o du – jo savininkas yra ir valstybė. Juk šiandien sportas ne tik fiziniai pratimai, bet ir valstybinė vėliava ant stiebo. Sportininko pasiekimai kuria nacionalinio pasididžiavimo iliuziją net tuomet, kai nebelieka daugiau kuo didžiuotis.
Štai čia ir pasirodo viena bjauriausių sporto kaukių: sportas yra politikos įrankis. Iki Miuncheno olimpinių žaidinių sportas vis dar gyveno beveik atskirtas nuo politikos. Tačiau nacistinei Vokietijai, kliedėjusiai eugenikos idėjomis ir besižavėjusiai antikiniu požiūriu į kūno grožį, olimpinės žaidynės tapo puikia arijų išskirtinumo įrodymo vieta.
Ne kas kitas, o būtent Hitlerio propagandistai sukūrė valstybės ir sporto sąveikos modelį, kuris veikia iki šiol. 1980-ųjų žaidynės Maskvoje ir 1984-ųjų Los Andžele – tai sporto, kaip didžiosios politikos, įvykiai. Sportininkai de facto buvo prilyginti kareiviams, kurių dalyvavimas priešo rengiamose varžybose buvo neįmanomas. Tuo pačiu sportas tapo ir ekonominių valstybių galių įrodymu. Juk kinai, rengdami Pekino olimpines žaidynes, išleido rekordinius 40 mlrd. dolerių.
Sportas šiandien – tai karo pakaitalas. Kare visos priemonės geros, o dezertyrai negailestingai baudžiami. Karas vyksta ne tik sporto arenose, bet ir jų prieigose.
Ko gero nesuklysiu pasakęs, kad nekariaujančioje „civilizuotoje“ valstybėje būtent sporto prieigose vykstantys konfliktai yra patys kruviniausi. Socialinio protesto metu net keli išdaužti langai pateikiami kaip baisus smurto proveržis, tuo tarpu kruvini vadinamųjų „sirgalių“ konfliktai laikomi įprastu dalyku. Na, pasimušė, subadė peiliais vienas kitą, apvertė porą mašinų – na ir kas? Bet juk tai toli gražu ne vien toleruojamas chuliganizmas, tai protestuoti linkusiai visuomenės narių terpei sukurta speciali „žaidimų aikštelė“.
Vis dėlto prieš kapitalo įtaką sportui nublanksta bet kokia politika. Sportininkas – mažiausiai teisių turintis, jei ne visiškai beteisis samdomas darbuotojas. Jei į šiuolaikinį atletą nebus investuoti dideli pinigai – nebus nei pasiekimų, nei pačių varžybų. O pinigai investuojami net pačiais barbariškiausiais būdais. Anekdotas apie „ūsuotą gimnasčių rinktinę“ nejuokingas, nes klaiki pati realybė. Jauni vaikinai ir merginos, susižavėjusio kalbomis apie milijonus, dešimtimis tūkstančių patenka į „čempionų veisyklas“ ir jau 30-ties lieka be profesijos, pinigų bei sveikatos. Jokio humaniškumo, kitaip nebus rezultato, – tai pagrindinis šiandienos sporto principas.
Yra tų, kurie laimi, tačiau sportas – kaip metalo liejykla, kurioje vienam gramui aukso tenka šimtas tonų atliekų. Juk tai ne atliekos, o gyvi žmonės! Mes, dažnai pasiruošę užjausti darbdavio skriaudžiamą statybininką ar siuvėją, irgi nepastebime skurde, o kartais alkoholyje skęstančių atletų. Ir teisiame juos, kad jie nebuvo greičiausi ar stipriausi. Taigi pamąstykime, ar didžiajame sporte gali būti kitokios pergalės – ne tik finansinės ar politinės.
