Labai populiaru ir madinga tapo orientuotis į rezultatą, siekti užsibrėžto tikslo, sėkmę it jautį čiupti už ragų, planuoti savo gyvenimą ir ryžtingu žingsniu žengti į palaimingą ateitį.
Knygos apie tai, kaip tapti laimingiems ir sulaukti pasisekimo, ragina susirikiuoti gyvenimą etapais, nusistatyti tikslus, nepasiduoti susidūrus su nesėkme ir priimti ją kaip gerą pamoką, mąstyti pozityviai ir tikėti savo galimybėmis. Tampame tiesiog profesionaliais planuotojais – planuojame rytdieną, kitus metus, baigti mokyklą, studijuoti, kurti šeimą, siekti karjeros aukštumų, – visas gyvenimas virsta milžiniška dienotvarke, nesibaigiančia galutinių terminų virtine. Natūralu, nes esant tokiam gyvenimo tempui plano neturėdami pražūtume. Bet pats gyvenimas mėgsta ironiškai šyptelėti ir neretai mūsų susikurtos vizijos subliūkšta.
Vienu iš didžiųjų gyvenimo planų tampa profesinio kelio konstrukcija. Profesijos pasirinkimą matome kaip vienkartinį ir nekeičiamą sprendimą, nuo kurio priklauso tolesnis mūsų gyvenimas. Ir sudedame į jį visas viltis, lūkesčius ir nerimą. O kas nutiks, jei pasirinksiu neteisingai? Galbūt ši profesija visai ne man? Gal man nepatiks? Ar baigęs studijas gausiu darbą? Puikiai pažįstami, visai suprantami klausimai. Ir labai protingi pasvarstymai. Baigę mokyklą turime dar nedidelį žinių ir patirties bagažą. Nesame pakliuvę į įvairias situacijas ir nežinome, kaip jose reaguotume. Nesame išbandę daugelio dalykų ir nežinome, ar jie mums patiks, ar seksis. O aplinkui tiek patarėjų, ir visi turi savo nuomonę. Ir tiek skirtingų perspektyvų, – kuri teisinga? Tikrai lengva pasimesti.
Nuo ko pradėti? Be abejo, visi suprantame, kad reikia kiek įmanoma geriau susipažinti su profesijomis. Nuo mažų dienų lankomi užklasiniai būreliai, mokyklose neseniai pradėti steigti profesinio informavimo taškai ir kiti panašias paslaugas teikiantys centrai, taip pat konsultacinės įmonės, profesijų klasifikatoriai, atvirų durų dienos studijas organizuojančiose įstaigose, pokalbiai su jau specialybę turinčiais ar jus dominančius dalykus dar studijuojančiais žmonėmis – visos priemonės tinkamos ir rekomenduojamos. Bet ne mažiau dėmesio reikėtų skirti ir sau pačiam.
Proto triukai
Savęs pažinimas kasdieniame gyvenime – labai pravartus dalykas. Pažinodami save galime geriau prognozuoti savo reakcijas į įvairius įvykius, pasirinkti situacijas, kuriose jausimės jaukiau, ir kontroliuoti savo paties elgesį. Be to, tik pažinę save galėsime iš tiesų pažinti kitus žmones ir kurti nuoširdžius, draugiškus santykius. Ne ką mažiau savęs pažinimas svarbus renkantis profesiją, kad galėtume pasirinkti tokią veiklą, kuri tiktų mūsų prigimčiai.
Dažniausiai manome puikiai pažįstą save. Tačiau tiksliau būtų sakyti, jog pažįstame save geriau nei bet kas kitas šiame pasaulyje. Deja, ne visada to pakanka. Žmogaus protas – nuostabi sistema, gebanti apgauti net pati save. Psichologai šį reiškinį vadina gynybos mechanizmu, kai psichika automatiškai reaguoja į jai iškilusį pavojų ir vienokiu ar kitokiu būdu atsiriboja nuo jai nepalankios informacijos. Taip ji nuo mūsų paslepia mums nepatinkančius ar susikurto įsivaizdavimo apie save neatitinkančius būdo bruožus. Kartais tenka paslėpti nuo savęs jautrumą, atidumą kitų jausmams, veržlumą arba kitoniškumą, nes vaikystėje dėl to iš mūsų šaipėsi, tėveliai kitaip įsivaizdavo tikrą berniuką arba tikrą mergaitę. Užgniaužėme savo polinkius ir susitapatinome su pageidaujamu vaizdu. Tačiau savo esybės neišsižadėsi ir, nors palengva asmenybė apauga kietu šarvu ir pasidaro atspari vidiniam balsui, kiekviena diena tampa savotiška kova su savimi.
Nereikia nė gynybos mechanizmų – dažnai tiesiog numojame ranka nesusimąstydami, kaip svarbu gerai pažinoti save. Beje, šis procesas reikalauja nemažai valios pastangų. Norint susipažinti su savimi, reikia truputį paplušėti. Todėl stebėkite save. Įprastose, besikartojančiose gyvenimo situacijose dažniausiai veikiame ir reaguojame automatiškai, nė patys to nepastebėdami, ir nesusimąstome, kodėl taip elgiamės. Akylesni esame tada, kai kažkas mums nauja ir dar nepatirta, ir vis dėlto tuo metu mūsų žvilgsnis labiau nukreiptas į aplinką. Ir vienu, ir antru atveju galima pabandyti bent trumpai patyrinėti save, paanalizuoti savo elgesį ir jausmus, bendravimo stilių, neverbalinę kalbą, paskui pažvelgti kito akimis, pasvarstyti, kaip jis jaučiasi dėl mano žodžių ir veiksmų. Ir, žinoma, nuoširdžiai kalbėtis su žmonėmis – kiekvienas mato mus savaip, kiekvienas gali pasiūlyti detalę dėlionei. Bendras vaizdas susideda iš mažų atradimų.
Profesinės mados
Mūsų pasirinkimui nemažai įtakos turi visuomenė ir joje vyraujančios vertybės. Jos nepastebimos plevena ore, nejučia užkrėsdamos tam tikromis madomis. Vienu ar kitu metu populiarumo sulaukia skirtingos profesijos. Kadaise didelė garbė buvo studijuoti mediciną ar teisę, vėliau mases patraukė informacinių technologijų mokslai, dabar daugelis nori būti finansų, leidybos ar rinkodaros specialistais. Specialybės prestižas smarkiai lemia mūsų pasirinkimą, tačiau kas nutinka, kai rinka persisotina tam tikros profesijos specialistais? Išlieka stipriausieji, o stipriausi dažniausiai pasirodo besantys tie, kurie profesiją rinkosi pagal pašaukimą.
Iš tiesų nereikia nė tokių išbandymų, kad profesijos pasirinkimas pagal populiarumą atsisuktų it lazda kitu galu. Dirbdamas darbą, kuris neatitinka prigimties, polinkių ir pomėgių, galiausiai pasijusite nelaimingas. Greičiausiai nė nesuprasite, kas darosi: iš ryto už ausų tempiate save iš lovos, dirbate ne taip efektyviai, kaip kolegos, esate nuolat suirzęs ir pavargęs, organizmas tiesiog priešinasi darbui. Pastangos daryti tai, ko nemėgstate, ar būti tokiam, koks nesate, suryja daug gyvybinės energijos. Norite būti panašus į tuos kostiumuotus, drąsius, šiek tiek akiplėšiškus ir dėl tikslo galinčius daug ką paaukoti sėkmės lydimus karjeristus, kurie dirba gražiuose biuruose ir važinėja šauniais automobiliais? O jeigu esate šiek tiek nedrąsus, į žmogiškus santykius besiorientuojantis meniškas fantazuotojas? Įsivaizduojate, kiek energijos išeikvosite kurdamas anokį savo „aš“? Ir, norite tikėkite, norite ne, nemažai tų „laimingųjų“ moka lygiai tokią pačią kainą kaip jūs...
O kaip pritapti pasaulyje, kuris deklaruoja „sėkmės“ kultą, neišdavus savo paties vertybių? Ogi suprasti, kad tik atradę sau mielą profesiją (ar gyvenimo būdą) galėsime iš tiesų sulaukti pasisekimo savo veikloje. Dirbdami darbą, kuriam reikia kitokių savybių, nei turime, net triūsdami iki nukritimo greičiausiai liksime tik vidutiniokai. Taigi kaina, kurią mokame, net neužtikrina mums trokštamo rezultato. O juk yra veiklų, kuriose mūsų turimos savybės labai reikalingos ir kurios suteiktų mums pasitenkinimą, atneštų sėkmę.
Neretai tenka girdėti: mano darbas man neteikia pasitenkinimo. Ir neteiks, jei pasirinkome tokią veiklą, kuri savo pobūdžiu negali suteikti to, ko mums reikia. Kaip žmogus, kuris linkęs padėti kitiems, gali jaustis laimingas dirbdamas bendravimo nereikalaujantį individualų darbą? Arba kaip individualistas gali būti patenkintas komandoje? Kaip sunkiai bendraujantis žmogus gali su džiaugsmu aptarnauti klientus? Skirtingi darbai teikia skirtingą atpildą, todėl būtina pasirinkti pagal tai, kas svarbu mums.
Antroji karjera
Galbūt jūs jau seniai esate baigęs visus mokslus, turite sukaupęs nemažą darbo ir gyvenimo patirties bagažą. Bet ar tai reiškia, kad paieškos baigtos? Anaiptol. Juk žmogus, jo poreikiai, norai ir situacijos keičiasi nuolatos, kiekvieną kartą pažvelgę į save galime atrasti kažką nauja ir nustebinti patys save. Vieni dalykai, kurių taip neseniai vaikėmės, tampa nebeaktualūs, iškyla naujų poreikių. Pagaliau, ilgainiui ta pati veikla gali paprasčiausiai atsibosti, pradedama ilgėtis naujovių, naujų iššūkių. Gyvenimas visai taip pat, kaip baigiant mokyklą, vis dar siūlo daugybę galimybių. Gali būti, kad tenorime kurti svajones tema „O kas, jeigu...“, pafantazuoti, ką galėtume veikti metę įgrisusį užsiėmimą, ir to visai pakanka nurimti ir grįžti prie jo. Tačiau gal iš tiesų atėjo laikas kardinaliems pokyčiams?
Profesijos keitimas – visai neretas atvejis. Kartais tai įvyksta dėl pasikeitusių aplinkybių: persikėlėte į kitą gyvenamąją vietą, atsirado sveikatos problemų, netekote darbo ar panašiai. Bet brandžiame amžiuje, dažnai jau atsikratę išorinio spaudimo, žmonės tiesiog imasi daryti tai, kas jiems prie širdies, apie ką galbūt svajojo jau seniai. Literatūroje šis fenomenas vadinamas „antrąja karjera“ ir kvalifikacijos keitimas nelaikomas nesėkme, greičiau į jį žiūrima kaip į natūralų nūdienos realybės procesą.
Tiesa, brandžiame amžiuje mokytis darosi sunkiau, ilgiau užtrunka įsisavinti naują informaciją, užtat motyvacija mokytis gerokai brandesnė. Suaugę žmonės, drauge su jaunuoliais sėdintys aukštųjų mokyklų auditorijose, atsidavę kremta mokslus ir atsakingai lanko paskaitas. Jie jau yra savo kailiu patyrę, kas sekasi geriau, kas prasčiau, kokios jų stiprybės ir silpnybės ir kaip su savimi susitarti. Todėl nieko keisto, kad antrasis pasirinkimas būna sėkmingesnis už pirmąjį.
Kartą labai nustebau ir pyktelėjau, kai mano paauglė krikšto dukra, pasakodama savo pažįstamos gyvenimo istoriją, pavadino ją „26 metų moterimi, galima sakyti, jau be profesinės ateities“. Perkopę per keturiasdešimt kai kurie žmonės meta verslo pasaulį ir pasineria į rašymą, buvę pardavimo vadovai eina organizuoti renginių, o medikai tampa teisininkais. Vadinasi, įmanoma.
Kuo toliau, tuo judresnis darosi pasaulis ir tuo didesnio lankstumo jis iš mūsų reikalauja, todėl apskritai viena reikalingiausių savybių, siekiant karjeros, tampa gebėjimas keistis. Taigi – labiau susitelkti į procesą, o ne į rezultatą.
Pamirštas procesas
Iš tiesų kartais atrodo, kad susirūpinę, kaip pasiekti trokštamą rezultatą, pamirštame patį siekimo procesą. Ir keldami sau tikslą po tikslo matome tik šviesą tunelio gale, kurią pasiekę galėsime užsidėti dar vieną pliusiuką, bet pamirštame dairytis, kokiu tuneliu einame, kokiais grafiti išpaišytos jo sienos, su kuo keliaujame ir kaip jaučiamės, ko naujo išmokstame, kokių atradimų padarome pakeliui. O paskui stebimės, kodėl taip greitai skrieja laikas. Juk patys kosminiu greičiu, nė nesidairydami į šalis lekiame jau kito tikslo link.
Profesija taip pat veikiau yra procesas nei rezultatas. Jame nėra galutinio taško. Nei išvydę savo pavardę studentų sąrašuose, nei laikydami rankose diplomą, nei gavę pirmąjį darbą ar daktaro laipsnį, nei pirmą ar penktą kartą paaukštinti pareigose nesame pasiekę tikslą. Tai sudėtinės to paties proceso dalys, tetrunkančios akimirkas. O tarp jų bėga mūsų gyvenimas, ir tiesiog būtina atrasti laiko juo pasidžiaugti.
Ir profesijos pasirinkimas, ir tolesnis karjeros planavimas gali būti labai įdomus procesas. Linkiu Jums prasmingų savęs paieškų ir gražių atradimų.
Nesiliaukite stebinę patys save.
Pažintis su savimi
Pradėti pažintį su savimi galima nuo visai nesudėtingų žingsnių, pavyzdžiui, atsakyti sau į klausimus (būtų naudinga atsakymus užrašyti ant popieriaus lapo):
Ką veikdamas jaučiuosi gerai?
Kas man teikia pasitenkinimo?
Ką galiu daryti valandų valandas be jokios prievartos, o kokius darbus atidėlioju?
Kuo pats sau patinku? Už ką mane giria kiti?
Kokia mano gyvenimo misija? Ką manau būtinai turįs gyvenime atlikti?
Kokie žmonės man patinka? Kokių žmonių draugijoje jaučiuosi geriausiai?
Galite sudaryti savo stiprybių ir silpnybių sąrašą. Žinodami silpnybes lengviau rasite būdus, kaip paversti jas stiprybėmis. O išvydę stiprybes nudžiugsite, kiek jų turite!
Paprašykite kuo daugiau Jums artimų svarbių žmonių išvardyti Jūsų stipriąsias ir silpnąsias puses. Manome žiną, kokius mus mato kiti, bet jei geriau pagalvosime, – dažnai tai tik miglota nuojauta. Sugretinkite atsakymus: ar kitiems atrodote toks, koks sau? Jei pasistengsite būti nuoširdus, net šie paprasti atsakymai atskleis įdomių dalykų.
Patarimų dalytojai
Priimdami sprendimus dažnai esame veikiami kitų žmonių nuomonių ir visuomenėje vyraujančių stereotipų. Viskas taip persipina, kad neretai juos priimame už savo pačių mintis, ir jau sunku bepasakyti, ar iš tiesų patys taip galvojame, ar klausome kitų. Bet juk visi žinome, kaip lengva yra patarti kitam, – tai jis, o ne mes pajus sprendimo pasekmes. Todėl ir priimti patarimus turėtume atsargiai, net jei juos dalija labai patyrę ir autoritetingi žmonės. Nes jie – tai ne jūs.
Pravartu būtų susirašyti sau artimus svarbius žmones, o šalia – ką jie patartų Jums renkantis ar planuojant keisti profesiją. Balais nuo 1 iki 10 įvertinkite, kiek stipri jų įtaka jūsų pasirinkimui, o tada atsiribojęs apsvarstykite jų pasiūlymus – kiek jie reikšmingi jums.
Psichologė Julija Grigulaitė
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
