Vieni paskui kitus sekantys rinkimai, inauguracijos, atsistatydinimai ir paskyrimai – ir visa tai gilėjančios ūkio krizės fone – baigia visai užgožti lietuvių domėjimąsi užsienio įvykiais. Kaip sakoma – ne tas galvoje. Tokiame kontekste net tai, kas buvo mums jau neblogai pažįstama ir tarsi suprantama, ir kas galėjo būti lyginama su netolima mūsų pačių istorija, vėl panyra į beformį neapibrėžtumo rūką. Neadekvatus vykstančių procesų atspindėjimas ir navalyvumas įvardinant jų dedamąsias dalis apsunkina ir pačios Lietuvos vidaus ir užsienio politikos vertybinį suvokimą. Ypač apmaudu, kai tokią informacinį ir publicistinį niekalą tiražuoja žinių agentūros ir autoriai, prisistatantys politikos apžvalgininkais. Paimkime kaip pavyzdį kad ir kaukazietišką tematiką.
„Gruzijos ir Pietų Osetijos pasienyje vėl aidėjo šūviai“ – praneša vienas dienraštis su nuoroda žinių agentūras. Ir toliau – „Pietų Osetijos gynybos ministerija pranešė, kad ketvirtadienio naktį iš minosvaidžio iš Gruzijos teritorijos buvo apšaudytas Cchinvalio priemiestis“. Yra ir „švelnesnių“ straipsnių pavadinimų, pavyzdžiui: „Pietų Osetijoje minimos Gruzijos ir Rusijos karo metinės“.
Dėl vadinamųjų „valstybininkų“ klano ruporų viskas daugmaž aišku, bet kodėl taip paslaugiai rusišką propagandą aptarnauja žinių agentūros? Juk šiuo atveju perduodama ne tiek informacija, kiek Kremliaus peršamas požiūris į ją. Nėra ir būti negali jokio Gruzijos ir Pietų Osetijos pasienio, yra tik fronto arba administracinė linija tarp Gruzijos ir dalį šios valstybės okupavusios Rusijos kariuomenių. Juk net po to, kai praktiškai visa Europa buvo pripažinusi Vilniją Lenkijai, mes nesusitaikėme su tokia neteisybe ir toliau vadinome Vilnių savo sostine, o ribą su Lenkijos prisijungta Lietuvos dalimi – tik administracine linija. Gruzijos atveju dėl jos teritorinio integralumo niekas, išskyrus patį agresorių, neabejoja.
Maža to, nėra ir jokios „Pietų Osetijos“. Osetija (Alanijos respublika) yra Šiaurės Kaukaze ir ji tikrai priklauso Rusijai. Jei Maskva taip trokšta regėti pasaulio politiniame žemėlapyje savarankišką osetų valstybę – tegul ji nuleidžia Dzaudžikau mieste (osetiškas Vladikavkazo pavadinimas) Rusijos trispalvę ir sutekia Alanijai nepriklausomybę. O į pietus nuo Kaukazo kalnų yra tik Gruzijos provincija Žemutinė Kartlija, kurios dalį gyventojų sudaro čia atsikėlę etniniai osetai. Atitinkamai nėra ir jokių „Pietų Osetijos gynybos ministerijos karinių pajėgų“ – tai viso labo viena iš Rusijos okupacinės kariuomenės Gruzijoje atmainų, kurios dalis yra komplektuojama iš vietinių kolaborantų. Tik kaip kolaborantas gali būti vertinamas ir vadinamasis „Pietų Osetijos prezidentas“ Eduardas Kakaitis (Kokojty).
Tai kas gi čia vis dar neaišku? Gal visa tai vyksta kažkur kitoje Mėnulio pusėje, ar ponai (ir panelės) informacijos skleidėjai nėra girdėję – kieno „deka“ Lietuva buvo netekusi savo laisvės ir nepriklausomybės 1795 ir 1940 metais? Bet tokias ir panašias nesąmones kartojo ir kai kurių televizijų laidos. Vienu momentu net pasirodė, kad žiūriu Rusijos televiziją, tik kažkodėl įgarsintą lietuvių kalba. O Rusijos propagandistai, reikia pripažinti, pranoko patys save – jau rodomi ne agresyvūs mitinguotojai patologinės neapykantos perkreiptais veidais, o... žvakutes rankose laikančios moterys ir vaikučiai.
Lygiai taip pat neatsakingai patekiama informacija (ar tikrai informacija?) ir apie Čečėniją. Galime pasiskaityti apie kažkokią „Čečėnijos vadovybę“ ir jos „čečėnų valstybinę miliciją“, apie kovotojus, kurie neva visi yra pavaldūs „emyrui“ Dokai Umarovui, ir apie niekdarį Achmedą Zakajevą, kuris tariamai pripažino Ramzano Kadyrovo gaujos legitimumą ir liepė kovotojams nutraukti prieš ją karo veiksmus..
O juk viskas yra visai kitaip. Kitaip, kadangi Ramzano Kadyrovo „Čečėnijos vadovybe“ (ir atitinkamai - jai pavaldžia „čečėnų valstybinė milicija“) yra „čečėniška“ tiek pat, kiek „lietuviški“ buvo visokie sniečkai, griškevičiai ir burokevičiai arba pokario stribų būriai. Kažkodėl vėl atkartojama Kremliaus demagogija, o iš rusų kalbos išverstoje ir Lietuvos skaitytojams peršamoje „informacijoje“ bandoma išdavikus ir okupantų statytinius pristatyti skaitytojams kaip teisėtą šalies valdžią (arba bent jau kaip vieną iš kelių tarpusavyje konkuruojančių „valdžių“), visus čečėnų kovotojus paversti islamo fundamentalistais, o Ičkerijos vyriausybės tremtyje vadovą Achmedą Zakajevą – kaip keistuolį ir net išdaviką. Nors atidesnis skaitytojas turėtų susimąstyti – kaip gi gali Ičkerijos premjeras nutraukti karo veiksmus prieš kolaborantus, jei „kovotojai yra pavaldūs lauko vadui Doku Umarovui“, t.y. tam, kuris išdavė nepriklausomos Ičkerijos idėją?
Gal ne visi apžvalgininkai turėjo galimybių gilintis į naujausios Čečėnijos istorijos peripetijas (nors ir privalėtų – tokia jau jų profesija), todėl pabandysiu glaustai pateikti jos faktologiją:
- 1991 metų spalio 27 dieną įvyko Čečėnijos Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kuriuos vainikavo išrinktojo prezidento Džocharo Dudajevo (vadovavo šaliai 1991 – 1996 metais) lapkričio 1 dienos įsakas dėl Čečėnijos Respublikos (nuo 1994 metų – Ičkerijos Čečėnų Respublikos, IČR) suvereniteto, t.y. nepriklausomybės;
- 1992 metų kovo 12 dieną IČR parlamentas priėmė konstituciją, atitinkančią visus civilizuoto pasaulio konstitucinės teisės reikalavimus;
- 1996 metų rugpjūčio 31 dieną (po Rusijos pralaimėto Pirmojo Čečėnijos karo) Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos įgalioti atstovai pasirašė vadinamuosius Chasavjurto susitarimus, kuriuose buvo numatyta, jog politinis Ičkerijos statusas bus galutinai nustatytas iki 2001 metų gruodžio 31 dienos (taigi tarptautinės teisės požiūriu IČR šiuo metu nėra pasaulio pripažinta nepriklausoma valstybė, tačiau lygiai taip pat ji nėra Rusijos Federacijos subjektas);
- 1997 metų sausio 27 dieną įvyko Ičkerijos Čečėnų Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kurie tarptautinių stebėtojų buvo pripažinti teisėtais;
- 1997 metų gegužės 12 dieną Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidento Aslano Maschadovo (vadovavo šaliai 1997 – 2005 metais) buvo pasirašyta Taikos ir tarpusavio santykių pagrindų sutartis, kuria Ičkerija de facto buvo pripažinta tarptautinės teisės subjektu. Deja, Chasavjurto susitarimai ir 1997 metų gegužės 12 dienos sutartis nebuvo realizuota, nes 1999 metų pabaigoje ją sulaužė Rusija, pradėjusi Antrąjį Čečėnijos karą. Dėl tos pačios priežasties 2002 metais negalėjo įvykti (kaip to reikalauja Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucija) eiliniai Ičkerijos parlamento ir prezidento rinkimai.
Pralaimėjusi pirmajame kare mūšio lauke, Rusija stengėsi diskredituoti čečėnų kovą dėl savo tėvynės nepriklausomybės, įvardindama ją kaip „ekstremizmą“, „terorizmą“ ir „islamiškąjį fundamentalizmą“. Tuo tikslu Rusijos spec. tarnybos siekė fiziškai likviduoti arba bent jau sukompromituoti Ičkerijos lyderius, taip pat infiltruoti į jų tarpą savo agentus. Reikia pripažinti, kad tam tikra prasme jiems tai pavyko. 2007 metų spalio 30 dieną buvo paskelbtas Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinojo prezidento Dokos Umarovo (laikinai vadovavo pasipriešinimo judėjimui 2006 – 2007 metais) pranešimas apie IČR panaikinimą ir „Islamiškos Valstybės Kaukazo Emyrato“ įkūrimą. Pats D.Umarovas pasivadino „emyru“ Abu Usmanu. Tokiu būdu buvo bandyta galutinai likviduoti čečėnų valstybingumą kaipo tokį, pakeičiant jį nelegitimiu pseudovalstybiniu dariniu. Rusijos spec.tarnybų kontroliuojami „veikėjai“ siekė pakeisti kovą dėl Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybės ir jos tarptautinio pripažinimo totaliniu „musulmonų karu su netikėliais“, įrašydami į pastaruosius ne tik (ir ne tiek) rusų okupantus ir jų kolaborantus, bet ir visą “judeokrikščioniškąjį” pasaulį, taip pat jiems nepritariančius čečėnus musulmonus. Pseudoislamistų (Rusijos agentūros) veikla labai pakenkė kovotojų už Ičkerijos laisvę įvaizdžiui ir atitolino jos tarptautinio pripažinimo galimybę. Panašu, kad būtent šių bergždžių, bet rėksmingų „kovotojų“ portalo „Kavkazcenter.com“ dezinformacija naudojasi ir kai kurie mūsų apžvalgininkai
Kita vertus, vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimas leido tuometinio užsienio reikalų ministro A.Zakajevo vadovaujamiems čečėnų politikams pareikšti, kad „emyratininkai“, įskaitant buvusį laikinąjį prezidentą D.Umarovą, daugiau neturi teisės kalbėti jų išduotos valstybės – Ičkerijos Čečėnų Respublikos – vardu. Nežiūrint pseudoislamistų padarytos žalos, visada buvo institucijų (Žoloudino Saraliapovo vadovaujamas parlamentas) ir aukštų valstybės pareigūnų (A.Zakajevas ir kiti), kurie liko ištikimi 2002 metų Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucijai. Dėl šios priežasties Ičkerijos Čečėnų Respublika per visą laikotarpį nuo 1991 metų ir iki šiol traktuotina kaip nepriklausomybės bei tarptautinio pripažinimo siekianti valstybė (pripažinimas – labiau politikos, o ne teisės klausimas), įgyvendinanti savo prigimtinę teisę į savigyną, o IČR vadovybė (parlamentas ir vyriausybė tremtyje) – kaip vienintelė legitimi nuolatinių Čečėnijos gyventojų atstovė. Ši teisė yra garantuojama pagal bendrąją tarptautinę teisę. O pagrindinė kaltė dėl užsitęsusio Ičkerijos nepripažinimo tenka imperinio mąstymo neatsikračiusiai Rusijai, sulaužiusiai 1997 m. gegužės 12 dienos Sutartį dėl taikos ir tarpusavio santykių pagrindų, kuri galėjo (ir turėjo) tapti tolesnio pripažinimo de jure proceso pagrindu. Beje, šį pažeidimą konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimas savo 1999 metų lapkričio 16 dienos rezoliucijoje dėl karo Čečėnijoje.
Todėl sutikdamas derėtis su R.Kadyrovu, A.Zakajevas neišduoda Ičkerijos nepriklausomybės idėjos. Turint omenyje, kad R.Kadyrovas yra sudėtinė Rusijos politinės sistemos dalis, bet kokios Rusijos oficialių institucijų ir jų pareigūnų (toks ir yra R.Kadyrovas su jo vadovaujama marionetine administracija) derybos su čečėnų nepriklausomybininkais reiškia tik vieną – jų (nepriklausomybininkų) pripažinimą de facto. Kremliaus šeimininkams suvokus, kad IČR vyriausybės tremtyje vadovas išnaudoja R.Kadyrovo „iniciatyvas“ Ičkerijos pripažinimo reikalui, ir buvo pradėta dar vieną jo diskreditavimo kampanija.
Kažkodėl Lietuvoje – taip pat.
