Paklausus apie pilietiškumą šiandien, Skaistgirio (Joniškio rajonas) šviesuolio 83-ejų metų Augustino Drigoto veidu nubėga šešėlis: prieš porą savaičių pristatant monografiją apie gimtą kraštą, kuriai pradžią davė dešimtmetį rinkta šio žmogaus medžiaga, neatėjo nė vienas mokytojas.
Mažo miestelio kraštotyrininko nuomone, seniau „buvome “biednesni“, bet dukart dvasiškai stipresni“.
Latvijoje — kito lygio kultūra
— Jūsų garbus amžius leidžia prisiminti tai, kas daugeliui jaunų žmonių — tolima istorija. Papasakokite, koks tai buvo laikas: prieškaris, pokario metai?
— Buvo sunkus laikas, bet kartu ir įdomus. Vienas ryškesnių momentų — 1932 metų kelionės su tėvais į Rygą. Mane vežė pas gydytojus, bet labiausiai atmintin įstrigo Laisvės paminklas ir geležinkelio tiltas per upę.
Prezidento Karlio Ulmanio laikais kaimyninė Latvija laikėsi geriau nei Antano Smetonos valdoma Lietuva. Manau, kad buvo skirtingas kultūros lygis. Bet apie kultūrą kalbėkime plačiąja prasme. Prieškario Latvijoje dauguma ūkininkų jau turėjo elektrą, laidinį telefoną. O pas mus? Peržiūrėjau 1940 metų Lietuvos telefonų knygą ir tuomet Skaistgiryje tebuvo 11 abonentų, Joniškyje — 133, Žagarėje — 43. Didelė dalis — įstaigos, įmonės, o ne privatūs žmonės. Latvijos ūkininkai dažnai buvo baigę žemės ūkio mokyklas, turintys naujų žinių apie ūkininkavimą. Pas mus tuo metu buvo 50 procentų beraščių ir mažaraščių, tokių, kurie vos paslebezuoja, pasirašo arba tik kryželį padeda.
Latvijoje samdinys per metus uždirbdavo apie 400 latų, mūsų pinigais tuomet — 800 litų. Prisiminkime, kokia buvo lito vertė: duonos kepaliukas — kokie 20 centų, sviesto kilogramas — 1,5 lito. Iš Skaistgirio, Žagarės apylinkių žmonės eidavo dirbti pas kaimynus latvius. Ištarnavę po 10 metų grįžę galėdavo žemės, namą nusipirkti. Tiesa, į Šiaurės Lietuvą atsikeldavo naujakuriai iš dar vargingesnių vietų, kur žemės prastesnės — Ukmergės, Utenos, Trakų.
Pilietiškumas nyksta
— O kas tada buvo svarbu žmonėms, kuo jie tikėjo, ko siekė ir ką matote dabar aplink?
„Tuo metu žmonės būdavo artimesni. Žiūrėk, ir ateina kaimynas pas kaimyną, pasiėmęs liktarną, — įsiterpia žmona Romualda Drigotienė. — Kaimuose vykdavo mašinkuliai, talkos, visi kartu sueidavo, padirbdavo, paskui pabendraudavo, alučio paruošdavo, kopūstų su lašinukais.“
— Vienas iš Amerikos grįžęs žmogus namuose turėjo radiją. Tai tėvas mane į svečius vesdavosi sykiu. Aš klausydavau radijo, o suaugę „tūkstantį“ kortomis lošdavo, politikuodavo. Bet be pijokavimo.
Prieš karą buvome „biednesni“, bet dvigubai dvasiškai stipresni. Didelę įtaką darė ir tėvai, ir mokytojai, iš kurių nuolat girdėjome žodžius apie Tėvynę, minėdavome šventes. Kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, ėjome visa mokykla melstis į bažnyčią. Skaitėme laikraščius “Jaunasis ūkininkas“, “Naujoji Lietuva“. Iš ten gaudavome dvasinį peną. Mokytojai juk ne tik savo dalyką dėstė, bet ir vadovaudavo įvairioms organizacijoms: skautams, jaunalietuviams, šauliams, turėdavo atlikti organizacinį darbą.
— Ar dabar mokykloje apie tėvynę nekalbama? Trūksta pilietiškumo? Kur jis dingo, kur žmonių vieningumas? Juk į protesto mitingus sueina vos kelios dešimtys ir dažnai tik vienos kurios profsąjungos narių.
— Pilietiškumas nyksta. Prieš 20 metų visi laukėme nepriklausomybės, o dabar įsigalėjo korupcija, atsirado didžiulis atotrūkis tarp turtingųjų ir paprastų žmonių. Susvetimėjimas ir atsainumas. Atrodo, kad valstybę statyti pradėjome ne nuo pamatų.
Prieš porą savaičių mūsų miestelyje vyko monografijos „Skaistgirys“, prie kurios ir aš įdėjau nemažai darbo, pristatymas. Atvyko leidėjai, redkolegijos nariai. Suėjo pagyvenę žmonės, o jaunų veidų beveik nebuvo. Nesimatė nė vieno dabartinio mokyklos mokytojo. Negi jiems nesvarbu, neįdomu? Mokykla nyksta vidumi ir išoriškai. Kažkada Endriškių (Skaistgirio seniūnija — aut. past.) mokykla buvo pavyzdinė, o dabar ji ne tik uždaryta, bet ir pamatų nelikę.
Vėliava prie namų
— Ar viskas taip blogai? Žmonėms visai neberūpi savo šalis, tik norisi bėgti kuo greičiau? Ar Skaistgiryje jaučiate emigracijos bangą?
R. Drigotienė: „Minint Lietuvos tūkstantmetį praėjau per gatvę, kviesdama gyventojus giedoti himno. Iš kiekvieno namelio bent po vieną žmogų atėjo. Tik kad daugiausia senimas“.
— Nuo senų laikų Skaistgirys turėjo gerą pagrindą, puikų buvusio kolūkio vadovą Joną Viliūną, kurį dar prisimena daugelis skaistgiriečių. Jis rūpinosi, kad miesteliui būtų gerai: jo laikmečiu pastatyti kultūros namai, pasodintas parkas, gyventojai pradėjo labiau rūpintis savo aplinka. Ekskursijos važiuodavo ir važiuodavo žiūrėti, beveik kasdien. Tada ir vandentiekį su kanalizacija nutiesė.
Dabar išvažiuoja ir mūsų žmonės į užsienį, bet nepasakyčiau, kad labai daug. Skaistgirio seniūnijoje mažiausias nedarbas rajone. Turime lentpjūvę, skaldos karjerą, žemės ūkio bendrovę, dar vieną kitą įstaigą, yra ūkininkų.Būna, kad žmonės išvažiuoja ir turėdami darbą. Štai, vienas miestelėnas dirbo traktorininku, bet sugalvojo, kad per mažas atlyginimas. Išvyko ir dabar svetur miškuose uogas renka. Bedarbių buvo ir senais laikais. Pamenu, Žagarės centre, kur stovėjo parduotuvių eilės, bedarbiai susėsdavo, ant pado kainą užsirašę, kiek norėtų gauti už dieną. Ir laukdavo, ar koks ūkininkas pasamdys.
Bet yra, kurie grįžta, vėl bando įsitvirtinti. Kaimynystėje prieš keletą metų įsikūrė jauna šeima. Gražiai tvarkosi, stengiasi. Jų kieme kasdien plevėsuoja Lietuvos valstybinė vėliava. Kartais atvažiavę žmonės klausia, kokia čia įstaiga? Sakau, ne įstaiga, gyventojai. Jie parsivežė šią tradiciją iš užsienio, matė, kad ten vietiniai savo vėliavą gerbia, didžiuojasi.
Tikslas — susidaryti savo nuomonę
— Minėjote neseniai pasaulį išvydusią monografiją „Skaistgirys“. Jūs esate tas žmogus, kuris pirmasis prieš gerą dešimtmetį pradėjote rimtam leidiniui rinkti medžiagą. Tik prieš ketverius metus susibūrė iniciatyvinė grupė, redkolegija. Kaip ėmėtės tokios užduoties, su kokiais sunkumais susidūrėte?
— Iš tiesų, viskas prasidėjo nuo monografijos „Žagarė“. Jai išėjus planuota leisti antrą dalį, į kurią ketinta įtraukti ir Skaistgirį. Manęs iniciatoriai prašė talkinti ir taip įsisukau į darbus. Paskui nusprendėme nesijungti prie Žagarės, o leisti atskirą knygą.
Nuo seno domėjausi istorija, kraštotyra. Praėjau senus gyventojus, surinkau prisiminimus, daug nuotraukų, savo atsiminimus užrašiau. Taip pat išrinkau informaciją iš sukauptų tarpukario Lietuvos leidinių. Dabar tą kolekciją atidaviau Joniškio istorijos ir kultūros muziejui. Padėjo medžiagą rinkti bibliotekininkės, kultūros darbuotojos. Daug diskutavome su leidėju, „Žiemgalos“ leidyklos direktoriumi Vytautu Didžpetriu, kartais abu naktinėdavome iki 12 ar 2 valandos nakties, susirašinėdami elektroniniu paštu. Gaila, toli gražu ne viskas papuolė į monografiją. Tai — mokslinė knyga, o žmonės nori gyvesnių dalykų, nori pamatyti fotografijų. Todėl dar turių planų išleisti ir antrą leidinį apie Skaistgirį. Turiu apie 300 puslapių.
— Leidinius kaupėte gerokai seniau nei kilo mintis apie monografiją. Kaip tuo pradėjote užsiimti? Juk dirbote buhalteriu, tarsi tolima nuo istorijos profesija.
— Mano tikslas buvo toks — apie pasaulį susidaryti savo konkrečią nuomonę. Juk esu tarpukaro vaikas, pats daug prisiminiau, ir tėvai pasakojo, o tarybiniais metais spauda niekino aną laikotarpį, piešė juoda spalva. Todėl ieškojau literatūros, kartais iš senų žmonių maišais parsinešdavau žurnalų, laikraščių. J. Stalino laikais už namuose rastą tarpukario leidinį galėjai ir dešimt metų kalėjimo gauti.
Domėjausi gera literatūra. Kartą nuvažiavau į Žagarės knygyną, žiūriu ir savo akimis netikiu — lentynoje guli du nauji Maironio „Pavasario balsų“ tomai. Iš karto nusipirkau. Jau nepriklausomybės laikais gaudavau knygų per knygos bičiulių draugiją.
Tas noras žinoti ir pagarba savo valstybei įskiepyta nuo vaikystės. Galbūt to dabar žmonėms trūksta.
Loreta RIPSKYTĖ
