Nuvilnijo Ūkio ministerijos (ŪM) kritika, šiai kažkur nelabai viešai pasirodžius su Ekonominio saugumo stiprinimo programa. Programa lyg didelė, lyg didžiulio būrio mokslininkų ir valstybės tarnautojų ruošta net trejetą metų. Žinoma, jei būtų ruošta dar ilgiau, tai nekiltų abejonių, kad yra niekam tikusi. Ir ne tik dėl to, kad per trejus metus Rusija dar ne tai gali iškrėsti, bet ir mes patys galybę vingių spėtumėm pridaryti, net be rinkimų. Bet trejiems metams į priekį šį tą apie ateitį dar galima pasakyti.
Kritika susitelkė į vieną tašką – ŪM studijoje kalbama apie tai, kad Lietuvos bankų sistemoje dominuoja užsieniečiams (daugiausia – skandinavams) priklausantys bankai ir dėl to egzistuoja padidinta finansų krizės grėsmė, kuri sukeltų neigiamas pasekmes visam šalies ūkiui.
Nacionalinės finansų sferos atstovai pareiškė, kad jokių grėsmių nėra, o jei ir yra, tai negalima apie jas kalbėti. Tuo parengtos studijos svarstymas ir baigėsi – Vyriausybė palaikė Lietuvos banko nuomonę ir nusprendė grąžinti ją taisyti. Tikriausiai vėl trejetui metų.
Centrinio banko vadovas netgi pasiteiravo studijos autorių, kur jie „tokių durnių“ radę - kad kliedėtų apie nebūtas grėsmes šalies bankams ir visai finansų sistemai.
Įdomu ir tai, kad studijos autoriai ir užsakovai parodė charakterį ir neišdavė, kur jie radę tokių ... hm, ne visai mokytų asmenų.
Teks pabūti skundiku ir išduoti: tie nelabai elegantiškai apibūdinti tezės apie galimas grėsmes Lietuvos finansų sistemai autoriai – tai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko ekspertai, eilinį kartą lankęsi Lietuvoje ir šių metų balandį TVF vardu paskelbę atnaujintą tyrimą apie Lietuvos finansų sistemos stabilumą.
Tai TVF misija pirmiau nei ŪM savo tyrime parašė, kad „Lietuvos priklausomybė nuo finansavimo iš užsienio podraug su jos makroekonominiu nesubalansuotumu daro ją pažeidžiamą.“ Ir dar: „Užsieniečiams priklausančių bankų dominavimas bankų sistemoje yra kartu ir jos galios, ir rizikos šaltinis“.
Užsieniečių dominavimas mūsų kredito įstaigų sistemoje neginčytinas - Lietuvoje vien trys didžiausi (visi – priklausantys užsienio bankams) šalies bankai 2007 m. išdavė 70 proc. visų paskolų ir valdė 68 proc. viso bankų turto.
Būtent pirmiausia dėl jų Lietuva patyrė kredito bumą. Vidaus kreditas Lietuvoje augo taip: 2004 m. padidėjo 33 proc., 2005 m. – 55 proc., 2006 m. – 35 proc. ir 2007 m. – 41 proc.
Kreditais ne tik išplėtė savo veiklos apimtis statybų sektorius ir nekilnojamojo turto įmonės, bet ir, suprantama, apskritai padidėjo šalies BVP ir gyventojų pajamos. Tačiau kreditas didėjo taip stichiškai, kad netrukus jis tapo procikliniu – ekonomiką perkaitimą kurstančiu procesu.
Vardan nuostabaus pelno augimo buvo galima aukoti tas mažas Baltijos valstybių ekonomikas - tegul sau kaista. 2008 m. pradžioje Lietuvos bankų akcininkų nuosavybė sudarė 5,9 mlrd. litų, o bankų pelnas 2007 m. buvo 1,154 mlrd. litų (2006 m. – 0,667 mlrd. Lt., t. y. šovė aukštyn net 58 proc.). Tai reiškia, kad investicijų grąža bankų sektoriuje sudarė 19,6 proc.
Tai - gigantiškas rentabilumas. Normalios apdirbamosios pramonės įmonės kapitalo grąža svyruoja tarp 5-10 proc. (10 procentų - jau labai gerai).
Dar labiau paskolomis pasimagino latviai – šių metų pradžioje išduotos bankų paskolos sudarė 121 proc. Latvijos BVP (Estijoje – 99 proc., Lietuvoje – 62 proc.). Todėl labai dėsningai Latvija aplenkė mus itin sparčiais ekonomikos augimo tempais, aukščiausiais infliacijos tempais ir didžiausiu dardėjimu žemyn šįmet ir, pagal prognozes, kitąmet. Kaip numato „Nordea“ bankas, perdėm išsibalansavusi Latvijos ekonomika šiais metais smuks 0,4 proc., o 2009 m. - dar 0,7 proc.; nedarbas nuo 5,3 proc. pašoks iki 7,4 proc. (Estijoje – panašiai).
Pats Lietuvos bankų priklausymas skandinavų bankams yra mūsų privalumas, o ne trūkumas (čia, ko gero, ŪM autoriai bus prašovę, formuluodami savo išvadas). Kaip pastebi TVF, kredito reitingo agentūra „Fitch“ dar 2007 metų bankų sisteminės rizikos pranešime Lietuvos bankų sistemai suteikė D kategoriją – skalėje nuo A iki E, kur A yra aukščiausias įvertinimas. Žinia, dėl savo jaunumo, t. y. trumputės „biografijos“ mūsiškė bankų sistema negali tikėtis aukšto jos patikimumo vertinimo. Bet tas pats „Fitch“ pažymėjo, kad mūsų bankų užnugaris yra labai aukštos kokybės.
Bankų pastangos siekti maksimalaus pelno – jokia nuodėmė. Tuo laikosi visa ekonomika. Jei dėl to randasi nuostolių – tai valdžios neprofesionalumo pasekmė.
Sunkiau kaltinti valdžią, kai iš užsienio ateina pavojaus finansų sistemai užkratas. JAV bankai pasismagino, išduodami hipotekos paskolas kiekvienam panorėjusiam, ir ką čia Lietuvos vyriausybė ar jos centrinis bankas padarys?
Tačiau yra dar viena problema, dėl kurios ir kilo šurmulys, kritika, neelegantiškos frazės, ir galop trejų metų darbas tapo nukištas į stalčių.
Mūsų padangėje kalbėti apie galimas grėsmes šalies bankams ar nacionalinei valiutai iš tiesų savižudiška.
Tokioje terpėje iš tiesų geriau neprasižioti su svarstymais nei apie galimas, nei apie negalimas grėsmes ar kitokius pavojus mūsų bankams ir kitoms finansų institucijoms.
Finansų srityje informacijos asimetrija (kai informacijos teikėjai žino ir supranta daugiau nei tie, kam informacija skirta) ir šiaip visuotinė. Pas mus ji – dar daugsyk didesnė. Kada pensijų fondai paskelbia (nes privalo pagal įstatymą) savo metines „paklodes“, tai nauda iš to eiliniam pensijos kaupėjui kokia? Nulinė. O gal didžiausi šalies dienraščiai atskuba į pagalbą, paanalizuodami tas ataskaitas ir paaiškindami publikai vieno ar kito fondo situaciją? Tai kad ir dienraščiai nieko nesupranta.
Mes gal ir greiti pasakyti, kad, tarkime, „Snoro“ bankas mažiau (daugiau) patikimas nei, tarkime, Šiaulių bankas, bet paprašyti pateikti argumentų, tepasakytumėm vienintelį – „girdėjau“.
Lietuvoje net astrologai nesiima kalbėti apie ekonomiką; nors, rodos, jau jiems minties laisvės kiekvienas galėtų pavydėti.
Pastovios diskusijos makroekonomikos klausimais nebuvimas, ypač – politiniuose debatuose, sukuria pavojingą zoną. Viešojoje erdvėje egzistuoja tuštuma, kurioje gandas ar paskala tampa argumentu, o pagrįsta mintis – smerktinu dalyku.
