Bene prieš kiekvienus rinkimus ima bruzdėti politiškai aktyvesni piliečiai: kas kuria naują partiją, kas – judėjimą. Vieni iškart pretenduoja tapti „gelbėtojais“, kiti – tenkinasi satelitų vaidmeniu. Atrodo, pastarasis vaidmuo nenorom labiau limpa taip vadinamiems judėjimams. Sakau „nenorom“ todėl, kad jie nenori vadintis politikais, jiems artimesnis ir labiau prie širdies intelektualo vardas. Jie nori būti dvasiniais visų piliečių, o ypač politikų vadovais. Tai yra, būti aukščiau už visus. Tiesa, kurį laiką tokiais pabuvę supranta, kad žmonės greitai nusivilia pamokslais, kur pamokslautojas pats nerodo konkretaus pavyzdžio.
Taip nutiko Vytauto Radžvilo inicijuotam pilietiniam judėjimui „Kitas pasirinkimas“. Ambicijos vadovauti piliečių masėms, nesiimant atsakomybės, nuvylė piliečius, kurie tikėjosi konkrečių veiksmų, galingo vedlio, o ne vien prakeiksmų visoms politinėms partijoms ir visai partinei sistemai. Piliečiai pakriko. Tokia realybė nuleido garbų filosofą iš dangaus į žemę ir privertė pagaliau ištarti protingus žodžius: „šiaip ar taip, toliau delsti ir laukti, kada valdančioji nomenklatūra teiksis rimtai susirūpinti šalies ateitimi ir jos likimu, gali būti pragaištinga. (...) Esamomis sąlygomis vieninteliu tokiu patikimu ginklu gali būti tik tikrai demokratiška ir pilietiška „iš apačios“ sukurta politinė partija...“
Neseniai išgirdome, kad įsiregistravo Pensininkų partija. Atrodo, steigėsi „iš apačios“ ir lyg tai pretenduoja į vis gausėjančios pensininkų armijos „gelbėtojus“. Tačiau žinant, kad pensininkai turi vaikus ir anūkus, kurie gali senelius veikti savo pažiūromis – kas kairiosiomis, kas dešiniosiomis ar superliberaliosiomis, tenka suabejoti tokios partijos „gelbėtojos“ vaidmeniu, nebent jis būtų skirtas, pavyzdžiui, kad ir „pensininkų motinos“ Vilijos Blinkevičiūtės išsaugojimui ministrės kėdėje. Nors pastaroji ir priklauso kitai partijai, tačiau jau pademonstravo politinės perbėgėlės sugebėjimus dėl posto išsaugojimo. Tai kodėl vardan to intereso neturėti dar ir partijos satelitės?
Bene aktyviausiai iš politinių naujadarų pastaruoju metu reiškiasi politinis judėjimas (šiukštu – ne partija) Naujoji kairė 95. Šis judėjimas netgi išdrįso įsivardyti kairiuoju. Tikslas, anot vieno iš jo ideologų Andriaus Bielskio, įsibrauti į viešąją erdvę ir stumtelti, be abejo dešinėn, ją visą uzurpavusius Leonidą Donskį ar Darių Kuolį. Tokiu būdu pamokslautojų „diskursai“ išsilygintų kaip Temidės svarstyklės, o tauta gautų visavertį, subalansuotą politikos intelektualų davinį. Gal būtų ir neblogai, tik ar iš tiesų taip? Pabandykim aptarti tautai siūlomo produkto kokybės klausimą.
Jau teko išreikšti savo pastebėjimus dėl NK95 kairiąsias idėjas kompromituojančių pozicijų ir suabejoti jų siekių nuoširdumu. Galbūt pradžioje visa tai net buvo galima tiesiog nurašyti vaikiškai kairumo ligai. Tačiau tolesni NK95 veiksmai stiprino abejones dėl tikrojo jų veido, nes prieštaravimų patiems sau, savo manifestui tik daugėjo. Braižas kuo toliau, tuo labiau priminė frazes iš Vytenio Andriukaičio, Algirdo Brazausko, Gedimino Kirkilo repertuaro: „nesvarbu ką žadi, svarbu tai ką darai“, „su Darbo partija niekada“, „rinkimai baigėsi, kokie pažadai?!“, „nesieksiu partijos pirmininko posto, nes partijai vadovauti turėtų jaunesnis, su sovietine praeitimi nesiejamas žmogus“. Pateiksiu ir kelis Naujosios kairės panašaus stiliaus pavyzdžius.
NK95 savo veiksmais ir kalbomis aiškiai angažavosi kaip homoseksualų palaikytoja. Belieka tik priminti jų laišką Lietuvos gėjų lygai, politikams ir visuomenei, kuriame pareiškiama, kad „NK95 priešinasi hegemoniškų diskursų ir praktikų mėginimams savintis teisę primesti visai visuomenei vienodą gyvenimo ir mąstymo būdą ir solidarizuojasi su Lietuvos gėjų lygos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, jaunimo centro „In Corpore“, Lietuvos žmogaus teisių centro ir visų politikų, visuomenės veikėjų bei kitų geros valios asmenų pastangomis ginti homoseksualių žmonių teises“. Nepritariantiems tokiai NK95 pozicijai iš jų atstovės Nidos Vasiliauskaitės (www.delfi.lt, 2007-06-21) net teko susilaukti priekaištų, kad „ar tie kairės „grynumą“ ginantys veikėjai bent puse ausies girdėjo, ką apie tokius dalykus mano kairieji į vakarus nuo Lietuvos (o jei negirdėjo, tai kodėl pretenduoja vadintis „kairiaisiais“ ir reikšti nuomonę apie tokius dalykus?)“. Bet štai vienoje radijo laidų Naujosios kairės 95 atstovas Tadas Leončikas, kaip niekur nieko, pareiškė, kad NK95 tapatinimas su homoseksualų palaikymu tėra tik žiniasklaidos ir oponentų išsigalvojimas.
Žvilgtelkim į manifestą. Jo preambulėje aiškiai pabrėžta, jog „atėjo laikas Lietuvoje kurti alternatyvią politiką. Būtent politiką...“ ir kad „Naujoji kairė 95 – tai (...) politinis sąjūdis, kuris aktyviai siekia keisti žmonių įsitikinimus, socialines praktikas bei politines ir kultūrines institucijas“. Tenka pastebėti, jog LR Konstitucijos 25 straipsnis gina žmogaus įsitikinimus. Tačiau diskusijose ar savo publikacijose Naujosios kairės 95 atstovai pastoviai pabrėžia, kad jie su politika nieko bendro neturi, nes NK95 nėra politinė partija. Manifesto 45 punktas skelbia: „visi Lietuvos kairieji, vienykimės!“, tačiau vienas iš jį pasirašiusiųjų A.Bielskis pareiškia, jog „šiandien Lietuvoje mes nematome tokios kairės politinės partijos ar jėgos, su kuria norėtume bendradarbiauti. Tačiau net jei tokia skaidri kairės politinė partija susiformuotų, mes vis tiek keltume klausimą, ar reikia su jais vienareikšmiškai bendradarbiauti“. Tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas: ar ponai intelektualai, nenorėdami imtis atsakomybės, turi pagrindo taip intensyviai pamokslauti viešojoje erdvėje? O gal tas pagrindas – tik noras dar labiau nuvilti kantrybę prarandančius tautiečius?
Gal ir galima būtų tuo užbaigti, tačiau dėl homoseksualumo tiesiog būtina atsakyti p. N.Vasiliauskaitei ką savom ausim girdėję ir akimis regėję apie tuos kairiuosius „į vakarus nuo Lietuvos“.
Homoseksualumas nėra apibrėžtas politine orientacija ar partine priklausomybe. Rasime jų ir tarp kairiųjų, ir tarp dešiniųjų – konservatorių, liberalų ir net krikščionių demokratų. Politiniai lytinės orientacijos niuansai atsirado tuomet, kai medikai su socialiniais darbuotojais, matydami problemas, dar diskutavo ar homoseksualumas yra rimta patologija ar tik tam tikras nukrypimas nuo normos – kažkas gi jau pradėjo įžvelgti ir galimus rinkėjų balsus, ir pinigus. Tuomet šis klausimas įsisuko į politikos karuselę. Homoseksualų problemas pradėjo spręsti politikai. Aišku, pirmiausia per rinkimų ir politinės karjeros prizmę. Beje, taip kaip šiuo metu į „naujuosius“ ir „tikruosius“ skirstomi kairieji, taip galima suskirstyti ir homoseksualus: „tikrųjų“ kitoniškumą galima pastebėti gan jauname asmens amžiuje. „Naujaisiais“ dažniausiai tiesiog tampama. Todėl nereikėtų painioti homoseksualų teisių su jų pačių propaganda. Be to tokios teisės ir laisvės negali būti beribės – jos neturi žeisti kitų asmenų teisių ir laisvių.
Pasižiūrėkime į paskutinio dešimtmečio Vokietiją. Pagal įvairių šaltinių duomenis, homoseksualų čia buvo priskaičiuojama apie 10-13 procentų. Kai kas linkęs pateikti ir kitokius skaičius, nors greičiausiai reikėtų sutikti su nuomone, kad tiksli informacija vargu ar įmanoma. Skelbiama, jog homoseksualai dažniausiai balsuoja už socialdemokratus. Dar kažkiek tenka žaliesiems. Štai tada krikščionys demokratai, partinės politinės karjeros laiptais kylant ir dabartinei kanclerei Angelai Merkel, taip pat pradėjo skaičiuoti galimus homoseksualų balsus.
Taigi, greičiausiai ir Lietuvoje kažkas jau pradėjo juos skaičiuoti. Kaip tautoje sakoma, kas galėtų paneigti, kad Naujoji kairė 95 nebuvo sukurta, kaip projektas tokiems balsams pritraukti? Kiek jų gali būti, niekas tiksliai tikrai nepasakys. Bet vis šiek tiek bus. Neatsitiktinai NK95 taip atsainiai žiūri į socialinius klausimus, socialinę nelygybę, skurdą, viešą visuomenės interesą, visiems prieinamo aukštojo mokslo galimybę, sveikatos apsaugą ir t.t. Intensyviai diskutuojama progresinių mokesčių klausimu, kaip apie vieną iš priemonių socialinei atskirčiai mažinti, tačiau iš gausaus NK95 būrio atstovų kažkaip neteko išgirsti pozicijos dėl PGPM.
Žinant, kad NK95 projektas gimė TSPMI auditorijose, toks atsainus jų požiūris į minėtas socialines problemas tikrai nestebina. Tiek šio instituto vadovo, tiek ir kito „valstybininko“, premjero patarėjo, orientacija tradicinės tikrosios kairės atžvilgiu yra žinoma. Be to tai ir galimybė nors kiek nukreipti dėmesį nuo naujos atominės elektrinės statybos niuansų, finansinių interesų bei kitų problemų. Taigi, bet kokiu atveju projektas NK95 yra naudingas.
Tarp kitko šis projektas nėra jokia politinė naujiena. Naujosios kairiosios organizacija veikia ir Rusijoje. Ten taip pat diskutuojama homoseksualų klausimais. Pagrindinis eteris diskusijoms – „NTV Mir“ kanalas, kurį valdo visiems gerai žinomas „Gazprom“. Taigi, kas vėl galėtų paneigti, kad Lietuvos „valstybininkų“ NK95 projektas šiuo atveju nėra dubliavimas tik to, kas jau anksčiau „valstybiškai“ vykdoma Rusijoje? Todėl p. N.Vasiliauskaitei drįsčiau patarti, kad reikia girdėti ir tai, kas vyksta į rytus nuo Lietuvos. Ir klausyti ne puse ausies...
Atsakymo „kas yra kas?“ tikrai nereiks ilgai laukti. Artėjantys 2008 m. Seimo rinkimai sudės taškus ant „i“.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
