„Kiekviename iš mūsų sėdi tas naivus ir atviras paauglys, padykęs Tomas Sojeris“, - šypsodamasis sako spektaklio „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ režisierius Kirilas Glušajevas. Nelaiminga pirmoji meilė tampa šio spektaklio pamatu.
Temos aktualumas
Teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ pirmą kartą pristatytas spektaklis sulaukė teigiamų reakcijų ir komplimentų. Artėjant spektaklio „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ premjerai Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre paklausėme K. Glušajevo, koks sėkmingo spektaklio koziris, rašo „Respublika“.
- Didžiulio susidomėjimo sulaukė spektaklio kompozitoriaus ir aktoriaus Tomo Stirnos sukurtas garso takelis. Permainingų nuotaikų muzika kuria labai gerą atmosferą. Bandome su teatru kalbėtis dėl galimybės paleisti spektaklio garso takelį į prekybą. Žmonės prašo įrašų, vadinasi, poreikis yra.
Pati medžiaga labai intymi. Tai vieno žmogaus prisiminimas apie pirmąją tyrą paauglišką meilę. Juk ar mes būtume darželinukai, ar paaugliai, ar žmonės, išėję į pensiją ir ravintys darželį, pirmosios meilės tema išlieka aktuali visą laiką.
Spektaklyje nepuolame į sentimentus, su prisiminimais bandome žaisti.
Viskas prasideda nekaltu žaidimu, o galų gale supranti, kad kalbama apie dalykus, kurie yra skaudūs. Aš spektaklio temą įsivardijau „meilės kaip žaizdos, kaip rando“. Meilė yra viena iš priemonių, padarančių mus brandesnius. Kol nebūname įskaudinti, apsimetinėjame esą orūs, geraširdžiai, bet užtenka vieną kartą gerai gauti per kuprą, ir atsiranda noras keršyti ar įrodyti savo vertę. Tai mus brandina, leidžia geriau pažinti save.
Padėti tašką - sunku
- Kokia batraiščio simbolika?
- Batraištis - mažas, nereikšmingas daiktas, kurio paskirtis - laikyti, kad batai nenukristų nuo kojų. Pagrindiniam veikėjui Volodikui pirmą kartą atėjus pas Verą, pirmąją meilę, batraištis nutrūksta, tad Volodikas batraištį paradoksaliai sureikšmina kaip kaltininką dėl neįvykusios meilės.
Dažnai norėdami pabėgti nuo tiesos, nuo to, kas mums nepatogu, nemalonu ar skaudu, norime rasti priežastį kituose dalykuose. Volodikas dėl visko kaltu laiko batraištį.
- Kokia Volodiko meilės istorijos pabaiga?
- Taško niekada nepadėsi. Jei vieną kartą įvyko kontaktas, kuris buvo paremtas visišku atvirumu, atsidavimu, pasiaukojimu, tai lieka ir persekioja. Spektaklio pabaigoje atsiradusi Vera - Volodiko vaizduotės padarinys.
Manau, kad daug žmonių, išgyvenusių atsisveikinimą, vis nori susigrąžinti buvusią meilę. Ir jei nėra galimybės, kad ji grįžtų fiziškai, kai tu nebeturi galimybės matyti ir girdėti tą žmogų, imi peržiūrinėti bendras nuotraukas ir kuri jį vaizduotėje, fantazuoji, kaip jis atrodo, gyvena.
Praeitis nugali
- Nebaugina ta akistata su savo vidumi?
- Tokias akistatas daryti būtina, ir kuo dažniau. Deja, dažnai žmonės nustumia tą lindimą į savo vidų, bėga nuo to.
Santykiuose tarp vyro ir moters ar kolektyve būna gi - su savimi nekalbu, tai tada ir su kitais nekalbu. Patylėjome, o paskui netikėtai išsitraukėme kirvį ir užkapojome.
Susidūręs su savimi gali suvokti, kokiame kontekste esi, gali atrasti atsakymą, kas daro įtaką tavo šiandieniniam elgesiui. Gal atradę save tapsime atlaidesni ir supratingesni kitų atžvilgiu? Tam, kad tinkamai vertintum realybę, praeitį reikia dekonstruoti ir visų pirma pradėti nuo savęs. Mes pernelyg daug vadovaujamės ne savo pačių išgyventa patirtimi, o užrašytomis išvadomis.
Svarbu būti sąžiningam su savimi. Vladimiras sako: „Aš noriu viską prisiminti taip, kad galėčiau viską pamiršti“. Vadinasi, aš pradedu interpretuoti praeitį, kapstytis, pritempinėti, derinti pagal save.
Nereikia. Galime apsimetinėti, kurti įvaizdžius, bet nori nenori tikroji praeitis vis tiek iš mūsų garuoja.
- Kaip pavyksta išlaikyti aktorių vieningumą?
- Šią pjesę pavadinčiau kaleidoskopu. Visos scenos yra labai trumpos, jų daug, todėl susistygavimas yra labai svarbus komponentas. Jei pajuntamas geras ritmas, tada viskas klostosi gerai. Jei pradėsime truputį stoti, galima ir išbyrėti. Bet mes esame kursas, vienas ansamblis. Manau, tokie ir išliksime.
Gintarė Šatkauskaitė
