Kas galėjo pamanyti, kad ateis laikas, kai Briuselis pagrūmos Lietuvai, suabejojusiai, ar jai verta įsivesti eurą. Prieš ketverius metus būtume tai padarę kartu su slovėnais, tačiau Briuselis tada buvo negailestingas – dėl nežymaus infliacijos rodiklio neatitikimo Lietuva buvo be gailesčio palikta už durų.
O juk Lietuvos banko vadovas R. Šarkinas jau buvo numatęs pinigų kiekvienam suaugusiam šalies piliečiui nupirkti po kalkuliatorių, kad pirmosiomis euro įvedimo dienomis galėtume buvusią prekės kainą litais padauginti iš 3,458 ir taip patikrinti, ar prekybininkai nesumanė mūsų apgaudinėti euro įvedimo proga. Po pirmosios nesėkmės ekonomistai prognozavo, kad antrą kartą į euro zoną pasibelsime po trejų metų. Tačiau visus užklupo krizė, tad euro įvedimas atidėtas iki 2014-ųjų, nors šiandien daug kas neabejoja, kad ir šį terminą teks nukelti.
Rytų Europos šalyse pasklidę gandai apie valstybių abejones dėl euro ateities ir siekius referendumuose patikrinti, ar piliečiai nori patekti į euro zoną, ne juokais sukėlė nerimą Briuselyje. Maištas laive? Prisipažinkime – prieš 4–5 metus daugelis tikėjomės, kad patekę į euro zoną turėsime tarsi papildomą garantiją, jog mūsų valdininkai nebegalės su valstybės finansais elgtis savo nuožiūra. Tikėjomės, kad Briuselis neleis piktnaudžiauti. Tačiau pastaraisiais metais ši viltis sprogo kaip muilo burbulas.
Nors Lietuvos ir dar šešių ES šalių užsienio reikalų ministerijos paskubėjo paneigti į viešumą pasklidusią informaciją apie svarstymus rengti referendumus dėl narystės euro zonoje, tačiau akivaizdu, kad septynių valstybių noras įsivesti eurą yra gerokai sumažėjęs ir ši valiuta tikrai nebus visose šalyse įvesta, kaip planuojama, 2014–2015 m. Šis klausimas kyla ne tik Rytų Europos šalims, bet ir euro dar neįsivedusioms Jungtinei Karalystei, Švedijai ir Danijai. Akivaizdu, kad šiuo metu įsivesti eurą daugeliui šalių yra labiau rizikinga nei jo neįsivesti. Juk vieša paslaptis, dėl kokių priežasčių Vokietija ir Prancūzija nenori iš euro zonos paleisti Graikijos, nors kai kurie ekonomistai kaip tik taip pataria elgtis – paleiskime, tegul įsiveda savo valiutą ir pradeda ilgą gijimo procesą. Taip turėtų būti, o dabar Graikija tempia visą euro zoną į pelkę. Kodėl nepaleidžiama? Todėl, kad ne vienas stambus Vokietijos ir Prancūzijos bankas yra investavęs milžiniškas sumas į Graikijos valstybės obligacijas bei jos ekonomikas. Graikijos pasitraukimo iš euro zonos atveju daug skolų liktų beviltiškos, jas tektų paprasčiausiai nurašyti.
Tačiau neapgaudinėkime savęs – nemanykime, kad Lietuva, išvengusi euro zonos, išvengtų ir nuostolių dėl Graikijos gaivinimo. Lietuvos ekonomika labai priklauso nuo eksporto, nes vidaus rinka per maža ne tik dabar, kai gyventojų mokumas menkas, bet taip bus ir ateityje.
Tačiau Lietuvos ir Latvijos padėtis labai skiriasi nuo euro dar neįsivedusių šalių padėties. Štai Lenkija tikrai turi savo valiutą, ir mes tai jaučiame. Kai jos vertė sumažėja – lietuviai kaip mat pasuka į Lenkijos prekybos centrus. Ir atvirkščiai. O litas ir latas lyg ir yra, tačiau tuo pat metu jų lyg ir nėra, nes jie susieti su euru, o kursas yra fi ksuotas. Todėl mes, net nepriklausydami euro zonai, dėl Graikijos bėdų patiriame tiek pat nuostolių, kiek patiria eurą įsivedusios valstybės.
Kokia išvada? Kad ir kiek kritikuotume euro zoną, tačiau jos narės turi garantijų, jog kilus grėsmei pagelbės kitos šio elitinio klubo valstybės. O Lietuva tokių garantijų neturi. Neužmirškime, kad iš esmės mes net ir neturime kito pasirinkimo – esame daug pasiskolinę eurais, todėl jeigu sumanytume devalvuoti litą, užsienio skola automatiškai padidėtų, o tai mums nenaudinga. Taigi iš esmės ir dėl šios priežasties mes turime tik vieną galimybę – belstis į euro zonos duris antrą kartą.
