Keistasis vietos valdžios rinkimų sezonas baigėsi. Prasideda koalicinės dėlionės, lydimos dar didesnės sumaišties ir ne itin optimistinių komentarų. Galiausiai išryškėja nuobodulio ženklai: kiek gi galima kalbėt apie tą patį.
Lietuvių demokratijos patirtis yra dažnai aptarinėjamas dalykas. Nuolat pabrėžiamas trumpas jos kelias, vingiavęs per 1926 metų gruodžio perversmą, autoritarinį A.Smetonos režimą, karus ir užsitęsusias okupacijas. Nedaug turėta laisvės, kad būtų natūralu ir paprasta ja naudotis. Po Kovo 11-liktosios daug ką darėme iš naujo, tik simboliškai perimdami konstitucines nuostatas. Valstybės tęstinumas ir nepriklausomybė mums visad buvo svarbiau už demokratijos dvasią.
Šiandien galime tik stebėtis, kad kaltindami praeitį dėl savo tautiečių autoritarizmo polinkių, ieškodami paprastų argumentų nusivylimui demokratinėmis vertybėmis paaiškinti, neretai tuo pačiu pasijaučiame išmintingesniais, politiškai labiau išprususiais, subrendusiais ir moderniškesniais už tuos mažaraščius, kurie vienokia ar kitokia tikrove pavertė Vasario 16-osios deklaraciją.
Yra tam pamatas. Institucinės demokratijos prasme neabejotina, kad šiandien esame pažangesni už smetoninį autoritarizmą. Veikia partijos, vyksta rinkimai ir referendumai, karinės pajėgos stovi kareivinėse, o saugumo tarnybos bent oficialiai yra depolitizuotos. Tad nacionaliniu mastu turime daugiau demokratijos, nei jos buvo prieš 1940-uosius, kuomet sovietai užvertė nestorą Lietuvos laisvės bylą.
Tačiau vietos savivaldos, t.y. iš apačios it žolė žaliuojančios demokratijos patyrime esame pralaimėję savo vyžotiems proseneliams. Nesunkiai galime rasti argumentų, kad tokios demokratijos vaizduotės, kokią rodė kad ir 1905 metais Didžiojo Vilniaus seimo delegatai, lietuviai daugiau niekad nebuvo sukūrę. Istorinės sąlygos susiklostė taip, kad Lietuva buvo pradedama atstatinėti nuo apačios, nuo vietinės valdžios lituanizacijos. XX amžiaus pradžios lietuviai gebėjo įsivaizduoti, kad ne tik seniūnai ir viršaičiai, bet ir valsčiaus raštininkai bei mokytojai į savo vykdomas pareigas gali būti tiesiogiai renkami bendruomenės sueigose.
1918-1920 metais vietos savivaldoje buvo pabandyta įgyvendinti tas viltis ir principus. Vyžtiems kaimiečiams užteko savigarbos ir suvokimo, kad jokia kita valdžia negali tiesiogiai pasirūpinti jų reikalais, kaip tik savo pačių betarpiškai išrinktoji. Tad vietos savivalda iš karto nebuvo nei labai centralizuota, nei biurokratizuota. Liūdnas paradoksas: valstybei stiprėjant demokratinė savivaldos idėja buvo aukojama ant centrinės biurokratijos aukuro. Smetonos režimas sistemiškai šį darbą atliko.
Kad ir kaip liūdnai baigėsi kai kurios mūsų demokratijos pamokos, turime palikti sau galimybę prisipažinti, jog vietos savivaldos baruose tie vyžočiai protėviai buvo toliau pažengę už kostiumuotus šiandienos mužikus su kompiuteriais po nosimi. Jei pasinaudosime tokia galimybe, tai liks vilties, jog demokratija mūsų krašte nebus tik ekspozicija europiečių akims dumti.
