Norite tikėkite, norite ne, bet net nelabai nustebau vieną žiemos pavakare per kelias TV programas išgirdęs cituojamus ir cituojamus šiandieninio LR Kultūros ministro žodžius apie tai, jog, girdi, Jurgis Mačiūnas, Fluxus įkūrėjas, prieš keliasdešimt metų kontraversiškais pokštais garsėjusi asmenybė, savo šlove ir meniniais laimėjimais jau neva toli pranoko M.K. Čiurlionį.
Nežagtelėjau, neužspringau, nesuklapsėjau blakstienomis padažnėjusiu ritmu. Ilgainiui žmogus pripranta prie visko, postmodernistinės epochos žmogui gi apskritai ne naujiena toleruoti visas nuomone iš eilės, net ir tas, kurios drąsiai pretenduoja į naujus nusišnekėjimo rekordus, labai plačiai išviešina mūsiškosios prigimties silpnybes ir neatšaukiamą kvailumą. Kitas dalykas, jog įkyriai peršama ministro nuomonė paskatino pagalvoti apie tai, koks reiškinys yra abonentinė kultūra kaip tokia, kas tai yra – abonentinis politinis vadovavimas kultūrai, žinoma, žodį abonentinis čia vartojant ezopine, mums, slaptai susimirksintiems, gerai žinoma prasme. Leiskite paklausti būtent komparatyvistine maniera – ar abonentinė kultūra skiriasi nuo proletkulto, taip pat į kraštutinumus pretenduojančio kultūros tipo pavyzdžio? Kaip atrodo man, pastarasis atvejis vis tik dar leidžia įžvelgti kažkokias permainytos humanistinės nuostatos liekanas, nes čia, šiaip ar taip, nežiūrint karikatūrinio pobūdžio ir liūdnų pasekmių, kalbama apie nuskriaustųjų ir pažemintųjų lūkesčius, tuo tarpu mums žinoma žodžio prasme abonentinis požiūris, net nesvarbu apie kokią sferą eitų kalba, - apie kultūrą, apie sveikatos apsaugą, statybos projektus etc., - nurodo vien tik į cinišką naudos kalkuliaciją ir tuo pagrindu kuriamas falsifikacijas.
Iš tiesų, kai užvaldo, pradeda dominuoti maniakinis noras pralobti, tokie dalykai kaip didesnis ar mažesnis ištariamų žodžių panašumas į tiesą pradeda suvis neberūpėti... Iš kitos pusės, teisybės dėlei vis tik reikia pasakyti, jog garsioji Jono Jučo nuomonė apie naujuosius čiurlionius, atsirado, regis, ne iš noro savo naudai ,,pasiglemžti kasą“, bet tik dėl ideologinės ištikimybės abonentiniam principui ir vadui.
Kai anais sovietiniais laikais į rusų kariuomenę rekrūtizuodavo kurį nors iš lietuvių dailininkų, būdavo aišku iš anksto – tarnaus jis kariniame statybos dalinyje dažytoju. Tokia buvo nerašyta taisyklė. Kita vertus, kyla įspūdis, jog abonentinėje perspektyvoje kiekvienas dažytojas iš principo gali tapti dailės ekspertu, dailiųjų menų kuratoriumi ar net kultūros ministru, svarbu tik – ar lojalus jis nusistovėjusiom bičiulių rate vertybėm ir pačiam abonentui. Kita vertus, čia išties kyla platesnės reikšmės klausimas: ar bent pageidautina, kai nėra griežtai privaloma, kad ministro išsilavinimas, kvalifikacijos, patirtis daugiau ar mažiau derėtų su kuruojamos sferos specifika? Ministras gi organizuoja politinį sektoriaus vadovavimą, taigi galbūt partijos programinių nuostatų žinojimas, politinis mobilumas ir vadybiniai įgūdžiai yra pakankamas sėkmės pagrindas?
Visi gerai žinome, jog vakarietiško pavyzdžio demokratijos šalyse krašto gynybos ministerijoms kaip taisyklė vadovauja ne koks nors aukšto rango kariškis, bet būtent civilinės profesijos žmogus, be to, ne taip jau retai moteris. Tai išmintinga, gyvenimo patikrinta nuostata, ieškant balanso tarp gero žmonių karinio pasiruošimo ginti Tėvynę ir visuomenės lūkesčių gyventi taikiai. Tačiau tiesa yra ir tai, jog demokratinėse šalyse paprastai ekonominę šalies strategiją kuria ir panoraminiam kultūros vyksmui ministerijos lygyje vadovauja kaip tik atitinkamą išslavinimą ir nuovoką turintys žmonės. Vis tik, kaip atrodo, siekiant susivokti kultūrinio vyksmo prieštarose, festivalių organizatoriaus patirties kartais neužtenka. Bendrųjų kultūros klausimų žinojimas kultūrinininkui svarbus yra bent jau dėl to, jog pastarasis kaip tik žinotų ko dar nežino išvis arba žino nepakankamai, pagaliau suprastų, jog ne visados būtina afišuoti savo nuomonę. Kartais toks žinojimas įpareigoja kaip tik patylėti. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie M.K.Čiurlionį ir šiame kontekste – apie meno pavyzdžių hierarchiją.
Sovietmečiu žmonės irgi neretai linksminosi taip kaip išmanė bei mokėjo. Iš mano kaimo, pasiklydusio tarp lietuviškų laukų ir miškų, keletas jaunuolių vieną kitą kartą per metus atvykdavo pasilinksminti į Kauną. Dabar galiu įvertinti, jog tai būdavo net labai fluxinio pobūdžio luxinės linksmybes. Kaip pasakoja šio kaimo legendos, atvykėliai kaimiečiai suvirsdavo į sausakimšą troleibusą, čia vienas iš kapelos būtinai pagadindavo orą, o po to, kas esą yra dar juokingiau, kaltininkas, žiūrėdamas savo draugui į veidą, labai garsiai pareikšdavo ,,...jeigu tau gėda, sakyk, kad tai padariau aš“. Gardaus juoko būdavo visus metus. Kaip atrodo, pagal A.Zuoko kainoraštį toks ultramodernus performansas šiandien kainuotų ne mažiau 500 000 litų.
