Visada sielojausi, jog tik palyginti nedidelė mūsų politikų dalis iš tikrųjų išmano Lietuvos ir kitų šalių etninę bei politinę istoriją. Dėl šios priežasties jie neretai ne tik nusišneka, bet ir balsuoja už mūsų vidaus ir užsienio politikai žalingus sprendimus.
Žinoma, tai ne tik politikų, bet ir visos mūsų visuomenės problema. Dažno lietuvio istorinė atmintis siekia tik dvidešimtąjį amžių arba kažkokiu keistu būdu peršoka į jį tiesiai iš mitologizuotos pagoniškų apeigų ir ikiunijinių kunigaikščių gadynės. Dar mažiau žinome apie artimesnių ir tolimesnių tautų ir šalių istorijos raidą (nebent apie buvusią SSRS), dėl ko dažnai nesugebame adekvačiai įvertinti jose susidariusios situacijos ir korektiškai palyginti ją su analogiška Lietuvos patirtimi. Istorijos neišmanymas nėra vien tik humanitarinio išsilavinimo spraga, jis suponuoja ir mūsų mentaliteto ypatumus, įskaitant tam tikrą tautinio bei pilietinio nevisavertiškumo jausmą. Pastarojo priežastis – įsivaizdavimas, kad esame maža valstietiškos kilmės tauta, kurią visi visuomet skriaudė, ir kuri negali lygintis su šalimis, kurios lemia pasaulio likimą.
Visą tai prisiminiau, kai mūsų Seimas jau antrąsyk nesugebėjo apsispręsti dėl Kosovo Respublikos nepriklausomybės pripažinimo. Jau esu rašęs apie Kosovo etninę istoriją, todėl šįkart pabandysiu atremti „politologinius“ naujos valstybės pripažinimo priešininkų teiginius, kuriais reiškiamas susirūpinimas dėl Kosovo pripažinimo „neteisėto“ pobūdžio ir dėl jo tariamos žalos Lietuvos nacionaliniams interesams.
Valstybės ir jų sienos nėra amžinos, bet tai visai nereiškia, kad nepriklausoma valstybe gali tapti bet kuri ja apsiskelbusi teritorija. Tokiais atvejais būtinas tarptautinės bendruomenės - daugumos civilizuoto pasaulio valstybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų pritarimas, o šios nėra linkusios skatinti valstybių fragmentacijos – tai matome iš Kipro, Bosnijos ir Somalio pavyzdžių. Juolab tai pasakytina apie teritorijas, kurios buvo paskelbtos „nepriklausomomis“ ne vietinių gyventojų laisvo apsisprendimo, o svetimos ginkluotos jėgos veiksmų dėka. Juk ne paslaptis, kad Gruzijos Respublikos Abchazijos autonomijoje 1992 metų pradžioje abchazai tesudarė 17 procentų visų gyventojų (kiti vėliau buvo išvaryti), tai apie kokį šios su Kosovu visiškai nepagrįstai lyginamos teritorijos laisvą apsisprendimą galima kalbėti?
Kai kurie mūsų „proto bokštai“ nusišnekėjo iki to, kad pradėjo gąsdinti tautiečius Vilnijos ir Klaipėdos krašto atsiskyrimu, neva gresiančiu Lietuvai Kosovo pripažinimo atveju. Gal ir prarastume kokį rajoną, jei kada nors sumanytume, kaip S. Miloševičius Kosove, vykdyti jame etninį valymą, bet tikrai tai nebūtų „Kosovo precedento“ pasekmė. Ir apskritai etninių ribų ir valstybinių sienų sutapimas yra greičiau išimtis, negu taisyklė. Iš dabartinių Europos valstybių savo „teritorinių“ (kompaktiškai gyvenančių) tautinių mažumų neturi tik Islandija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija, Malta, Slovėnija ir Albanija. Pagal „proto bokštų“ logiką, beveik visose kitose Europos šalyse turėtų lietis kraujo upės, nes daugumos jų vyriausybės jau yra pripažinusios Kosovo nepriklausomybę.
Sielvartaujantiems dėl Serbijos teritorinio vientisumo pažeidimo norėtųsi priminti, kad tikrai ne Albanija buvo įvedusi į Kosovą savo kariuomenę ir pradėjo jame masines civilių žudynes. Be to, metais anksčiau nuo tos pačios Serbijos atsiskyrė Juodkalnija, ir nieko, pasaulio pabaiga dėl to neatėjo. Neskaitant komunistinių tautų kalėjimų (SSRS, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos) subyrėjimo, po Antrojo pasaulinio karo secesiją pergyveno ir daugiau valstybių. Būtent taip Jungtinė Arabų Respublika suskilo į Egiptą ir Siriją, o Malio Federacija – į Senegalą ir Malio Respubliką, būtent taip nuo Malaizijos atsiskyrė Singapūras, nuo Pakistano – Bangladešas, o nuo Etiopijos – Eritrėja. Tai kuo gi tas „Kosovo precedentas“ unikalus?
Dar vienas bergždžias klausimas – „Ar kosoviečiai yra tauta?“ Pilietine ir politine prasme – taip, nes jie apsisprendė turėti savo valstybę. Etnine prasme dauguma kosoviečių yra albanų etnoso dalis, bet kitų šalių istorija rodo, kad po tam tikro laiko pilietinė savimonė įgauna etninės savimonės bruožų. Austrai (ir net olandai) kažkada buvo vokiečių, o dabartiniai makedonai – bulgarų etnosų dalys, bet šiandien niekas tokio klausimo jų atžvilgiu jau nekelia. Ką jau kalbėti apie Amerikos ir Afrikos valstybes, kurios beveik visos išsikovojo nepriklausomybę, neturėdamos „titulinių“ etnosų - šie susiformavo (Amerikos šalyse) arba dar tik formuojasi (Afrikoje) jau po šių nepriklausomų valstybių susikūrimo.
Susidaro įspūdis, kad kai kam Lietuvoje tiesiog liepta demonstruoti „imperinį“ mąstymą Serbijos ir Kosovo atžvilgiu, tačiau nepanašu, kad tai turėtų ką nors bendra su bandymais mėgdžioti Vytauto Didžiojo epochą. Greičiau tai lygintina su caro Petro I, Josifo Stalino arba Vladimiro Putino istorijos bei geopolitikos suvokimu ir būtent tuo galėtų būti paaiškintas užsitęsęs Kosovo nepriklausomybės (ne)pripažinimas. Nors ir čia regime „nestandartinių“ potėpių.
Kaip šeštadienį pranešė vienas tinklalapis, į mūsų šalį atvyko havajietis vokiška pavarde – K.Vogeleris, kurio tikslas – pasisemti Lietuvoje patirties, kuri galėtų praversti kovoje už Havajų atskyrimą nuo JAV. Nežinau, kaip kitiems, tačiau man panašu, kad šios provokacinės nesąmonės pagalba bandoma nušauti iškart tris zuikius. Pirma – Vašingtonui siunčiamas signalas, kad Lietuvoje šiltai ir supratingai priimami JAV separatistai (kaip pranešama, „havajietis“ jau spėjo pabendrauti su prof. Vytautu Landsbergiu, prezidento patarėju Vytautu Umbrasu, Seimo nariu Vaclavu Stankevičiumi ir kažkokiais neįvardintais istorikais). Antra – sukarikatūrinama šalių, kurių situacija iš tikrųjų gali būti lyginama su Kosovu (Ičkerijos Čečėnų Respublikos ir Tibeto) kova dėl laisvės ir diskredituojami tos kovos rėmėjai Lietuvoje. Trečia – Lietuvos visuomenę bandoma įtikinti, kad Rusijos siekiai aneksuoti Gruzijos autonomijas mažai kuo tesiskiria nuo Havajų inkorporavimo į JAV sudėtį istorijos.
Jei kažkam tai pasirodys paranoja, priminsiu dar vieną poros metų senumo keistą įvykį, kai į Lietuvą „vyriausiojo strateguotojo“ (kuris tuo metu dar darbavosi URMe) pastangomis buvo atgabentas ir taip pat mūsų istorikams pamėtėtas kitas egzotiškas ponas – brazilas Paolo Sanguszko, kuris buvo pristatytas visuomenei kaip paskutinis gediminaičių dinastijos atstovas ir įtartinai ilgai (pusmetį) užtruko mūsų šalyje. „Karalaitis“ savo interviu „Lietuvos rytui“ noriai kalbėjo apie galimą monarchijos restauraciją Lietuvoje, važinėjo po mūsų šalį ir net buvo nuvykęs (kito svarbaus „valstybininko“, kuris vadovauja TSPMI, kompanijoje) į Ukrainą. Dabar galvoju – ar tik nebus „karalaitis“ Paolo tas paslaptingas įpėdinis, apie kurį neseniai prabilo Valdas Adamkus? Turbūt Lubiankoje yra parengtas pakankamas kandidatų į karalius ir prezidentus skaičius – ir Lietuvai, ir Havajams. Ir ne tik.
