Linas V. Medelis
Šiomis dienomis vienas įspūdingiausių padėtį Lietuvoje apibūdinančių dalykų, matyt, buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo 60-metis jo paties teatro rūmuose. Jubiliatas buvo įteiktas ir Kultūros ministerijos Garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk" „už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą“. Komentatoriai atsiliepė: „Vagis!“
Švieski mums ir toliau
Akinančios šypsenos ir balinės suknios, rankų paspaudimai ir pabučiavimai, gėlės ir apsikabinimai, didelės ir mažos dovanėlės... O juk tik prieš metus prokuratūra nutraukė tyrimą dėl galimo turto iššvaistymo (mažiausiai 18 mln. litų) rekonstruojant šito teatro sceną. Tyrimas buvo nutrauktas todėl, kad nesulaukta atsakymų iš Vokietijos. Tarp penkių įtariamųjų buvo ir šviesą nešantis jubiliatas. Nepagautas ne vagis? Negaudytas – irgi. Deja, internautai, atsiliepdami į šventės Operos ir baleto rūmuose aprašymus, beveik vienu balsu komentaruose šaukė: direktorius yra vagis! Na, atsiliepimų internete rašinėtojai, žinoma, gėdos neturi. Gal jie tiesiog nepamiršta, jog prokuratūra ir teismai mūsų šalyje yra reitingų uodegoje. Matyt, dėl Kėvišo irgi. Štai kodėl, tas puošnus, prabanga akinantis jubiliejus, kuriame solenizantui šypsojo ir spaudė ranką opozicijos lyderis A. Kubilius, pozicijos lyderis-premjeras Butkevičius, esami ir buvę ministrai, diplomatai, kultūros veikėjai, verslininkai ir visi kiti, save vadinantys šalies elitu, veikiau priminė triukšmingą „sabantujų“, kuriame „garbingi“ minios nerūpestingumu virtuoziškai mokantys pasinaudoti ilgapirščiai susirinko pagerbti „įteisintą vagį“ (iš rus. вор в законе). Todėl tą jubiliejų derėtų vertinti ne tik kaip pasižmonėjimą ar dalyvavimą šventėje, o mūsų „elito“ poziciją. Jie rūpinasi tauta ir valstybe, jie seniai nebesuka sau galvos, ką apie juos mano tauta ir piliečiai. Ir garbina KĄ? Įdomu, ar susirinko Kėvišas visus kvitelius apie savo pajamas ir išlaidas už penkerius metus, kaip mums visiems siūlo mokesčių inspekcija?
Valstybės vardan, naudai savo
Įvairių grėsmių akivaizdoje mus valdančių nuomonė apie mus, požiūris į mus vis labiau tampa panašus į vyraujantį civilizuotose prerijose. Kai sprendžiami svarbiausi nacionalinės politikos, apskritai, valstybės gyvenimo, klausimai, į „indėnus“ (kitaip – elektoratą) vis mažiau kreipiama dėmesio. Apie tai vis dar leidžiama kalbėti bei rašyti, ir tai panašu į rašymą smėlyje. Didžioji žiniasklaida supratingai skelbia tik tai, kas reikalinga bei apmokėta.
Mūsų valdžia kaip vaikas. Nubrėžkime ant tako brūkšnį, juoko dėlei uždrauskime mažyliui jį peržengti, ir galėsime pasidžiaugti vaiko bandymais draudimą pažeisti. Iš pradžių jis tik pakels kojytę virš draudžiamos ribos. Paskui labai atsargiai treptels uždraustoje teritorijoje, galiausiai peršoks ribą ir – valio! – nieko nenutiko, galima eiti toliau. Prisiminkim, kaip mūsų valdžia – vis peržengdama demokratijos brūkšnį - vertina savo elektorato nuomonę apie atominę energetiką, apie referendumus, apie Konstitucijos pažeidimus, apie skalūnus, apie savos valiutos likimą arba Skandinavijos bankų savivalę... Galime paniurnėti. Galime net prieštarauti ir piktintis, bet jie geriau „žino“, ko mums reikia, ir žingsnelis po žingsnelio, peržengdami ribą po ribos, daro mus „laimingais“ žmonėmis. Laiminantys ir veidmainiškumu pagrįsti sprendimai paprastai priimami tautos rūpesčius atspindinčiais, susirūpinusiais ir užuojautos kupinais veidais. Tik tokio veido žmonės gali pasiūlyti kompensuoti kontraceptinių priemonių įsigijimą nepilnamečiams arba pataisyti Kalbos įstatymą punktais, verstinais į žmonių kalbą kaip „įstatymo pakeitimai, padedantys gerinti Šiaulienės ir Kirkilo santykius su Lenkija“. O kaip su tokiais, kurie nenorės būti laimingi? Tokiems bus blogai, ir jie nutils. Arba jiems bus labai blogai, ir jie išvažiuos.
Uždrausti, nubausti, atimti, sumažinti... ir taip parodyti savo galią. Tai nemokančio, nesugebančio valdyti, vadovauti, vengiančio atlikti pareigą, pozicija. Daugeliui valdininkų tai pavyksta daryti tiesiog instinktyviai. Didieji veidmainiško susirūpinimo mūsų gerove pavyzdžiai buvo paminėti. Štai pora šviežesnių.
Aplinkos ministerija parengė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Pagal jas , jeigu pažeidėjas (tarkime, tai jūs) yra nemokus arba apsimeta tokiu, arba nenori ir nemoka baudos, aplinkos apsaugos pareigūnas galės pakeisti baudą nemokamais viešaisiais darbais be teismo sprendimo. Jei baudos nemokėsite, o dirbti nenorėsite, atsidursite už grotų. „Nemokus pažeidėjas ne tik nėra suinteresuotas sutikti dirbti nemokamus viešuosius darbus, bet ir akivaizdžiai gali tuo piktnaudžiauti. Siūlome šią tvarką tobulinti ir taip skatinti pažeidėjus gerai pagalvoti prieš pažeidžiant taisykles“, – ministerijos tinklalapyje teigia aplinkos viceministras Linas Jonauskas.
Keista, kodėl priverčiamuosius darbus galėtų skirti vien gamtosaugininkai. O kelių policininkai, o gaisrininkai, o muitininkai, o kiti pareigūnai, ne?
Tas pats ponas L. Jonauskas šiomis dienomis pristatė Seimui dar aštuonis Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus. Pavyzdžiui, bauda už neteisėtą statinių statybą miško žemėje dabar būtų dešimteriopai didesnė ir eiliniam piliečiui siektų iki 5 tūkstančių litų. Prisiminęs kotedžų statybos istoriją pajūryje, skaitytojas pasakytų - pažeidėjams taip ir reikia. Bet dabar jau derėtų žinoti, kad į žemę įkasęs menką suoliuką miške jis gali būti nubaustas ne mažesne kaip 2500 litų bauda. Nes toks suoliukas yra statinys, visa kita – pareigūno valioje. Laikantis logikos „pagausim vieną, drebės šimtai“, galima stipriai pagerinti savo darbą. Tada ministerijos darbuotojams liks dar daugiau laiko užsiimti renginiais, panašiais į organizuojamus dabar. Pavyzdžiui, aplinkosaugines kampanijas, įsimenančiu pavadinimu „Aš galvoju“, arba seminarus „Apie atliekų rūšiavimą ir lyčių lygybę“.
Mūsų šalis – gerovės šalis
Tik pamanykit. Gyvenimas lėtai, bet gerėja. Giriamasi - Lietuva išbrido iš krizės aukštai pakelta galva ir tapo pavyzdžiu visai likusiai Europai. Pripažįstama - taip, yra tam tikrų neigiamų dalykų: pagal minimalaus atlyginimo dydį Europoje ir toliau esame tarp paskutiniųjų, treti nuo galo; vidutinis darbo užmokestis, lyginant su labiausiai išsivysčiusių šalių atlyginimais, yra 5–6 kartus mažesnis, ir toliau sparčiai didėja turtinė nelygybė. Tai naujausi duomenys. Senesni duomenys žinomi: pirmaujame pagal savižudžių skaičių, alkoholio vartojimą, nepasitikėjimo Seimu, vyriausybe, teisėtvarka lygį; išliekame šalimi, su didžiausiu įkalintųjų skaičiumi ES ir pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų prilygstame Baltarusijai bei Rusijai; Lietuva į užsienius išvarė vos ne milijoną savo aktyviausių, stipriausių, energingiausių piliečių. Tai pripažįstama susirūpinusiais veidais, ir nieko arba beveik nieko nedaroma padėčiai pakeisti. Tai negirdėtas kolonijinės, iš vidaus okupuotos valstybės modelis. Todėl savaime suprantama, kad ne tik Lietuvos, bet jau ir užsienio politologai vertina Lietuvos padėtį kaip grėsmingą. Ne vien dėl Rusijos, o ir dėl socialinės atskirties didėjimo bei gyventojų skaičiaus mažėjimo. Tačiau dabartinės šalies vidaus nuotaikos, atrodo, mus valdančius (toli gražu ne vien valdininkus) visiškai tenkina. Nepaisant, jog turime vieną narsiausių pasaulyje prezidenčių (būtų dar geriau, kad ta narsa nebūtų nukreipta tik į Rytus ir mūsų visų sąskaita), vidaus nuotaikos nekelia entuziazmo. Todėl karštakošiai optimistai tiki, jog ateina rimtesnio pilietinio pasipriešinimo melui ir veidmainystei era. Juos ramindami, pesimistai siūlo nepamiršti ką tik sukurtų greitojo reagavimo pajėgų. Žinant, kad jos iš esmės yra pavaldžios prezidentei, gali kilti ir blogesnių minčių. Tikro karo atveju šios pajėgos galėtų trumpai gintis tik labai siaurame teritorijos ruože, užtat esant reikalui apginti „teisingumą“ paimti „globon“ kokią mergaitę, arba izoliuoti antivalstybiškai nusiteikusią „marginalų“ bei „nacionalistų“ minią, kaip kokią kitą hibridinę grėsmę – pats tas. Ir visa tai – po rūpesčio tauta ir valstybe kaukėmis... Kaip gi čia neprisiminsi gero posakio: „Ei šventeivos! Arba kelnes pasikelkit, arba kryželius nusimkit!“
