Metų metus šalies politinėms jėgoms nereikėjo ugdyti lyderių, todėl partijos neturi tokių žmonių, kurie eitų į mases ir sugebėtų įtikinti žmones už juos balsuoti, portalui LRT.lt teigia politologai. „Įteisinus tiesioginius merų rinkimus, partijos priverstos ieškoti ryškių asmenybių, iškalbingų žmonių. Keičiasi žaidimo taisyklės, todėl ir žaidėjai bus kiti, bet tokių, kaip Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas, turėsime dar negreitai“, – įsitikinęs politologas Vytautas Dumbliauskas.
Sąjūdžio metais nemažai žmonių, iki tol neturėjusių jokios politinės veiklos patirties, iškilo kaip ryškūs politikos lyderiai. Pirmieji atkurto valstybingumo metai parodė, kad įsisteigusios ar atsikūrusios politinės partijos nesusiduria su spalvingų, intelektualių ir kartu populiarių lyderių problema. Tačiau nuo praėjusio dešimtmečio politologai ir politikos apžvalgininkai vis griežčiau kritikuoja mūsų politinį gyvenimą dėl idėjų ir lyderystės stokos.
Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka teigia, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais lyderių iš tiesų buvo daug: „Klausimas, ar tautai jų reikėjo, nes ji buvo pasidalijusi į dvi dalis: landsbergininkus ir brazauskininkus. Tai, kad mes, liberalioji visuomenės pusė, buvome iškėlę Stasį Lozoraitį, nieko nepakeitė – už jį balsavo 38 proc. rinkėjų (1993 m. prezidento rinkimus laimėjo A. Brazauskas, jau pirmajame ture surinkęs 60,1 proc. rinkėjų balsų, – aut. past.). Maždaug tiek balsų, kiek gavo S. Lozoraitis, būtų surinkęs ir V. Landsbergis. Lyderių tuo metu iš tiesų buvo, o dabar jų nebėra.“
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Antanas Kulauskas teigia, jog kiekvienas laikas ar epocha turi vis kitokį lyderių poreikį, atitinkantį tos epochos daugumos žmonių tikslus, viltis ir lūkesčius.
„Žinoma, Sąjūdžio epocha buvo su didžiuliu pakilimu, tai gerokai romantinis laikas su tam tikru atitrūkimu nuo tikrovės daugelyje sričių. Apie ekonomikos sunkumus niekas tuo metu per daug nemąstė, nors ekonomika iki tol neklestėjo. Bet buvo įsivaizduojama, kad, atgavus nepriklausomybę, ekonomika greitai atsigaus.
Tuo metu kova dėl nepriklausomybės buvo svarbiausia, o iniciatyvos nuo pradžių ėmėsi V. Landsbergis. Jis tapo tarsi nekvestionuojamu lyderiu, tačiau, atgavus nepriklausomybę, prasidėjo idėjiniai nesutarimai. Tuomet iškilo referendumo dėl prezidentinės respublikos klausimas“, – pasakoja A. Kulakauskas.
Politologai išskiria ne tik A. Brazauską bei V. Landsbergį, kaip tuomečius lyderius, bet ir Kazimierą Prunskienę, Gediminą Vagnorių, Romualdą Ozolą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Dumbliauskas įsitikinęs, jog tokių lyderių, kaip V. Landsbergis ar A. Brazauskas, Lietuva turės negreitai: „Politikai yra priversti kalbėti tai, ką žmonės nori girdėti, jie turi būti išrinkti, nes kitu atveju – kam jie reikalingi? Tuomet buvo kiti laikai, sujudimas bei pakilimas, tauta vadavosi iš imperijos. Tuo metu ir R. Ozolas su savo filosofinėmis kalbomis buvo populiarus, o jei dabar filosofiškai politikas pradėtų kalbėti, niekas už jį nebalsuotų.“
A. Kulakauskas teigia, jog dabar kaip vieną ryškesnių lyderių galima išskirti nebent šalies vadovę Dalią Grybauskaitę: „Profesionalai jos lyderystės vienareikšmiškai nevertintų, bet tautoje tiek dešinieji, tiek dalis kairiųjų už ją pasisako.“
VDU profesoriaus manymu, lyderių iškilimo nenori partinis elitas: „Daugeliu atveju partijos nemato reikalo, kad iškiltų lyderių. Visuomenei gal ir norėtųsi tų lyderių, bet partijoms gerai taip, kaip yra. Ryškesnį lyderį pagimdo kova ar konkurencija, bet dabar aštrios konkurencijos nėra. Dažnai ginčai tarp dešinės ir kairės yra apie 25 metų senumo praeitį, nesurandama rimtų klausimų arba nenorima jais diskutuoti. Tokiu atveju iškilti lyderiams yra sunku“, – tęsia A. Kulakauskas.
„Plaukikų neturime ne todėl, kad nemokame plaukti, o dėl to, kad yra mažai baseinų, mūsų vaikai neturi kur tapti gerais plaukikais. Dėl tiesioginių merų rinkimų partijas ištiko šokas. Prisiminkime, kiek laiko tokia rimta partija, kaip TS-LKD, ieškojo kandidato į merus Vilniuje. Tai rodo tam tikrą krizę, – tvirtina politologas V. Dumbliauskas. – Partijoms nereikėjo ugdyti lyderių, merai būdavo tiesiog parenkami. Bet dabar tokių žmonių, kurie eitų į mases ir įtikintų žmones už juos balsuoti, partijos neturi ir bus priverstos turėti. Gal lyderiai pasikeis ir partijų viršūnėse. Partijos bus priverstos ieškoti ryškių asmenybių, iškalbingų žmonių. Keičiasi žaidimo taisyklės, todėl ir žaidėjai bus kiti.“
Kaip teigia politikos apžvalgininkas R. Valatka, lyderių klausimas yra partijų vidaus demokratijos problema. „Partijoms iš tikrųjų nereikėjo lyderių, priešingai – pas mus jos kuriamos aplink vadą. Yra vadas, kokie penki didieji mokytiniai, turintys balso teisę, bei pritarėjai. Kadangi partijos ir į prezidento rinkimus praktiškai yra spjovusios, tai joms nereikėjo ir lyderio, nes Seimo pirmininku galėjo būti bet kas, o premjeru visada nori būti partijos pirmininkas“, – aiškina R. Valatka. D. Grybauskaitė, V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Pasak politikos žinovų, įteisinus tiesioginių merų rinkimus, partijos bus priverstos ieškoti lyderių. „Bet kuriai partijai dabar reikia 60 lyderių. Jei yra 7 parlamentinės partijos, tai lyderių reikia daugiau kaip 400. Žinoma, kad per dieną tų lyderių neatsiras, jei jų nebuvo. Iš esmės į šiuos merų rinkimus partijos atėjo basos. Staiga paaiškėjo, kad be kelių žmonių partijoje, kurie yra Seime, daugiau nėra ką iškelti į rinkimus. Netgi iš tų 15 kandidatų, kurie iš Seimo kandidatuoja į merus, šansų laimėti turi 1–2. Tai reiškia, kad partijose nėra lyderių, ir žinoma, kodėl partijos 20 metų kovėsi iš paskutiniųjų, kad tiesioginių merų rinkimų nebūtų“, – LRT.lt kalbėjo R. Valatka.
Anot Nepriklausomybės akto signataro, dabar partijos turi atsakyti į klausimą, ar jos po šių tiesioginių merų rinkimų keis savo strategiją ir augins lyderius. „Tačiau lyderių nereikia pačiai tautai, nes bet kurį žmogų, kuris mąsto originaliau, yra linkęs į reformas, Lietuvos visuomenė atmeta iš principo. Lietuvos visuomenė balsuoja už tuos, kurie rėkauja apie vagis ir korupciją, bet nieko konkrečiai nesiima, kad būtų reformuota valstybės ir visuomenės gyvenimo sąranga“, – mano R. Valatka.
Politikos apžvalgininkas svarsto, jog galbūt vertėtų Seimą rinkti proporcine rinkimų sistema, o savivaldybių tarybų narius – mažoritarine sistema. „Tuomet politinė sistema būtų daug sveikesnė, partijoms reikėtų stiprių apačių, o dabar jų tiesiog nėra“, – komentuoja R. Valatka.
Tuo metu V. Dumbliauskas mano, jog laikas pradėti galvoti ir apie tiesioginius seniūnų rinkimus – tai esą išugdytų politikų klasę.
„Seniūnų rinkimai būtų žingsnis pirmyn, atsirastų žmonių, kurie kovotų dėl seniūno posto. Žinoma, reikėtų ir atlyginimus pakelti, kad žmogus norėtų būti perrinktas, kovotų dėl to. Pabuvęs porą kadencijų, toks žmogus galbūt eitų į merus, vėliau – į Seimą. Taip ugdytume žmogų, ir atsirastų politiko profesija. Žmonės taip pat pajus, kad gali kažką išrinkti ar blogai dirbantį nubausti. Taip priartinsime mūsų visuomenę prie valdžios, nes dabar atotrūkis yra per didelis“, – įsitikinęs MRU docentas.
Savivaldybių tarybų rinkimai įvyks kovo 1 dieną. Juose pirmą kartą merai bus renkami tiesiogiai.