Karas Irake suteikia mums progą dar kartą prisiminti žodį „gentis“ – ir tikėtis geriausio.
Klaidinga okupacinės kariuomenės politika genčių atžvilgiu prisidėjusi prie to, kad Irakas buvo atvestas ant visiško žlugimo slenksčio, tačiau pastarojo meto pokyčiai rodo, kad būtent bendradarbiavimas su genčių vyresniaisiais gali būti esminė sąlyga, siekiant stabilumo ir taikos Irake bei visuose Vidurio Rytuose. Taip antradienį Libane leidžiamo dienraščio „The Daily Star“ paskelbtame straipsnyje teigia Irako Ateities Fondo vadovas Jaberas al-Jaberi (Džabaras al-Džabari).
J. al-Jaberi pastebi, jog per visą šiuolaikinio Irako istoriją gentys išliko ta jėga, kurios vaidmens nepajėgė sumažinti ar visiškai panaikinti įvairūs šalį valdę pasaulietiniai valdovai. Nors 1958 metais, kariniam perversmui nuvertus monarchiją, gentinė paprotinė teisė, kaip ir dieviškoji teisė šarija, buvo oficialiai panaikintos, visą Irako visuomenę persmelkusi gentinė sankloda išliko iki šių dienų. J. al-Jaberi įsitikinimu, jos gyvybingumas suteikia pagrindą naujai įvertinti regioninės demokratijos kūrimo prielaidas.
Kaip žinia, 2003 metai Irakui atnešė ne vien atvirą JAV vadovaujamos koalicijos karinių pajėgų invaziją. Žlugus Saddamo Husseino (Sadamo Chusaino) režimui, visame regione padidėjo santykinė kaimyninio Irano galia, o tuo pačiu – ir galimybės kištis į Irako vidaus reikalus. Dar daugiau žalos atnešė vadinamasis sukilimas, kurio metu skirtingų etnoreliginių bendruomenių kovotojai civilių gyventojų išžudė daugiau, negu koalicijos karių. Vidiniais sunitų ir šiitų bendruomenių nesutarimais suskubo naudotis ir globalių siekių turinčios užsienio teroristų grupuotės, tokios kaip „al-Qa‘ida“.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, J. al-Jaberi teigimu, būtent gentinė sistema buvo suvokta kaip esminė kliūtis įgyvendinti strategiją „skaldyk ir valdyk“. Jis žengia taip toli, jog įžvelgia netgi tam tikrą sąmokslą, surežisuotą „kaimyninių jėgų“ ir skirtą įtikinti JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų vadovybę, jog būtina vienu metu kovoti su genčių lyderiais, sunitų mažumos įtaka šalies politiniame gyvenime bei buvusiais S. Husseino „Baath“ partijos nariais. Apribojus tradiciškai genčių vykdytą jų gyvenamų teritorijų kontrolę, į pirmąjį planą netruko išeiti įvairių motyvų vedami radikalūs kovotojai.
Bene ryškiausiai tokios politikos nesėkmę simbolizavo padėtis vakarinėje Irako Anbaro provincijoje, kuri 2006 metų rudenį buvo vertinama kaip itin sunki ir neteikianti didelių vilčių dėl greito konflikto sureguliavimo. Visgi būtent čia 2007 metų pirmoje pusėje iškilo susivienijusių arabų sunitų genčių judėjimas, įgavęs Anbaro Atgimimo pavadinimą, ir neužilgo visoje plačioje teritorijoje pastebimai sumažino smurto lygį. Išvijus iš provincijos didesnę dalį čia „al-Qa‘ida“ teroristų tinklo vardu veikusių kovotojų, panašaus pobūdžio genčių sąjungos įgavo vis svarbesnį vaidmenį ir kitose Irako vietovėse. Jų veikla pastaruoju metu gali būti laikoma vienu iš veiksnių, leidžiančių JAV pareigūnams kalbėti apie gerėjančią (arba nebeblogėjančią) padėtį Irake.
Genčių sistemos sėkmę užglaistant po kruvinų kovų likusias nuoskaudas ir nesutarimus J. al-Jaberi visų pirma aiškina ta ypatinga pagarba, kurią tradicinė gentinė etika priskiria bendro sutarimo principui. Verta pastebėti, jog „idžma“, arba konsensas, remiantis pranašo Muchammado pasakymu „mano bendruomenė niekada nesusitars dėl klaidos“, nuo seno buvo laikoma ir vienu iš pagrindinių islamo teisės šaltinių, nusileidžiančiu tik šventajam apreiškimui – Koranui, bei pranašo tradicijai – Sunai, užrašytai chadysuose. Nors ilgainiui nusistovėjo praktika, pagal kurią teisės šaltiniu imta laikyti tik siauro ulamų, religinių mokslininkų, sluoksnio sutarimą tam tikrais klausimais, pirminis bendruomeninio susitarimo imperatyvas išliko svarbia gentinę sistemą konsoliduojančia jėga.
Žinoma, konsenso principo taikymas nėra apribotas vien arabų šalių visuomene. Veikiau tai yra bendras gentinę tradiciją ženklinantis bruožas, padedantis veiksmingai spręsti potencialiai destruktyvius konfliktus bendruomenės viduje. Pats J. al-Jaberi cituoja Ada Pecos Melton, savo straipsnyje apie Šiaurės Amerikos indėnus rašiusią, kad gentinėje santvarkoje į konfliktą linkstama žiūrėti kaip į visumos dalį, į bendrą sprendimo lygtį įtraukiant tiek nuskriaustųjų, tiek ir aukų gimines. Kadangi nusižengimas genties normoms atneša kaltę ir gėdą visai giminei, o ne vien atskiram individui, būtent ji yra atsakinga už tai, kad sugadinti santykiai tarp atskirų bendruomenės grupių būtų kuo greičiau atkurti.
Irake tokiais principais veikianti gentinė sutaikinimo institucija, apimanti genčių vadus, gentinę teisę ir ją vykdančius genčių teisėjus, J. al-Jaberi teigimu, jau įrodė savo efektyvumą ir užsitikrino sau vietą šalies politiniame gyvenime. Tarp daugelio privalumų autorius nurodo ir jos pasaulietinį pobūdį, taigi atsietumą nuo tarpkonfesinių ginčų, pastaruoju metu šalyje keliančių didžiausią įtampą. Be to, pabrėžia J. al-Jaberi, nemaža dalis šiandieninių genčių vadų, priešingai negu anksčiau, nebėra vien tik išmintingi beraščiai; jie jau gali pasigirti turį teisės, inžinerijos, matematikos, medicinos mokslų diplomus – taigi ir žinias, būtinas siekiant nepasiklysti šiandieniniame „susitraukusiame“ pasaulyje.
„Mes galime ir nepamatyti džefersoniškosios demokratijos Irake, tačiau Irako genčių vadai yra nusiteikę vesti savo tautą teisingesnės sistemos link“, optimistiškai teigia J. al-Jaberi, kalbėdamas apie tvirtos „arabų demokratijos“ galimybę. Mes, pastebimai geografiškai ir kultūriškai nutolę nuo konflikto Irake, galime ir kiek skeptiškiau įvertinti genčių sistemos, tokios svetimos vakarietiškajam pasaulio suvokimui, teikiamą atsinaujinimo galimybę, visų pirma nurodydami jos nesuderinamumą su šiuolaikinės nacionalinės valstybės prievartos monopoliu tam tikroje teritorijoje. Lieka neaiški ir „tautos“ (nation) samprata, bandant įvertinti Irako vienybės klausimą bendroje genties nario įsipareigojimų grandinėje – ar gali šis idealas kada nors iškilti aukščiau už konkrečios genties gerovės siekį?
Ko tikriausiai nevertėtų pamiršti, yra daugelis istorijos pavyzdžių, rodančių dvilypę gentinės etikos prigimtį – viena vertus, ji patikimai saugo ilgaamžę tradiciją, kita vertus, sumišusi su stipriais papildomais impulsais, ji gali virsti stipria revoliucinga jėga. Ypatingą iš dykumos ateinančios specifinės gyvensenos ir socialinės organizacijos pobūdį turėjo galvoje didysis arabų mąstytojas Ibn Khaldunas (Ibn Chaldūnas), kurdamas savo istorijos ciklų teoriją, ją bent iš dalies realizavo ir XVIII amžiaus Arabijos pusiasalio religinis reformatorius Abdu‘l Wahhabas (Abdul Vahabas), padėjęs pamatus šiandieninei Saudo Arabijos karalystei, galbūt ji kurį laiką padėjo ir XIX amžiaus pabaigos Sudano dervišams kautis su Didžiosios Britanijos armijomis.
Apskritai griežta gentinė etika, sumišusi su stipriu, ją transformuojančiu religiniu impulsu, gali sukelti netikėtą sprogimą, tokį kaip vienas didžiausių žmonijos istorijoje sąjūdžių, VII amžiuje Arabijos pusiasalyje pradėtas pranašo Muchammado. Muchammado, religijos reformatoriaus, sukeltas žmonių ir idėjų bangavimas peržengė atskirų genčių ribas ir stulbinančiu greičiu sukūrė viršgentinę tikinčiųjų visuomenę. Kas ne mažiau svarbu, ta pati gentinė struktūra pasiekė modernybės laikus, ir dabar jau modernios Irako valstybės teritorijoje gyvenančių genčių atstovai turi galimybę dalyvauti bandant gaivinti nebefunkcionuojančią visuomenę, o gal ir valstybę. Šiaip ar taip, kitų didelių vilčių kol kas nematyti...
Autoriaus prašymu straipsnyje vartojami terminai ir vardai nebuvo redaguojami.
