Tautiečiai juokauja, kad Lietuvoje pagal populiarumą pirma sporto šaka yra krepšinis, antra – emigracija. Būtent antrosios nacionalinio sporto šakos atstovai šiomis dienomis masiškai plūsta į gimtinę.
Sausakimši lėktuvai oro uoste išspjauna būrį šventėms pinigais ir dovanomis apsiginklavusių vaikų paklydėlių.
Šventės, kaip žinome, yra šventas reikalas, ir bet kuris, čia dar turintis tėvus, giminių ar šiaip artimų sielai žmonių, bent šia proga kartą per metus užklysta į Lietuvą.
Emigrantų dovanų ir pinigų laukia ne tik artimieji, bet ir restoranai, parduotuvės. Su viltimi, kad stora piniginė gerokai praskaidrins krizinį metų balansą. Tokių vilčių būta...
Pinigų jau nesiunčia
Prieššventinėmis įžvalgomis besidalijantys analitikai pastebi, kad spartesnei mažmeninės prekybos plėtrai jau nelikę jokių rezervų – nedarbas didelis, atlyginimai neauga. Vienas iš pajamų šaltinių, kuris galėtų ją kilsterėti, būtų emigrantų pinigai. Tačiau žadėta ir trokšta pinigų upė iš krantų nesilieja. Čiaupas užrūdijo, todėl ne taip seniai net pačios valdžios viršūnėlės skelbtas viltis, kad Lietuvą ant kojų pastatys emigrantų pinigai, reikia pamiršti. Iš užsienio pervedamų pinigų skaičius tendencingai mažėja.
Šiuo metu darbą praradęs ir iš pašalpos (1800 eurų per mėnesį) Airijoje gyvenantis vaikinas pasakojo: kol dirbo, tol siuntė pinigų tėvams, o šie statė jam namą. Dabar namas užkonservuotas, tėvai taip pat „išemigruoti“, todėl vieno iš šimtų tūkstančių emigrantų kapšelis jau užrauktas.
Taigi neaugančios emigrantų persiunčiamos sumos – jau oficialus faktas. Oficialiai žinoma ir tai, kad vyksta atvirkštinis procesas – pinigai keičia kryptį. Pastebimi dažnesni pinigų pervedimo į emigrantų pamėgtus kraštus atvejai: vieni susigrąžina čia kauptus pinigus, kiti maitina darbus praradusius ar mažesnį atlyginimą gaunančius vaikus. Beje, pastebimas ir masiškesnis emigrantų grįžimas. Tik paprastai grįžta ne tie, kuriems sekasi, ir ne iš ten, kur darbo netrūksta. Neretai grįžta, kad dar kartą nusiviltų...
Sugrįžo ir nusivylė
Noriu prisiminti vieną istoriją, kurią pasakojo buvęs emigrantas, 12 metų gyvenęs JAV, ten prasigyvenęs ir sumanęs grįžti į gimtinę, kur „ir saulė šviesesnė, ir sniegas baltesnis“.
„Ten turėjau viską: namus, ne vieną mašiną, darbą ir, aišku, kaip normalus JAV pilietis – paskolą. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, pamaniau, kad reikalai gerėja, viską pardaviau ir grįžau, – atviravo vyrukas. – Iš pradžių jaučiau euforiją: nusipirkau butą, mašiną. Pirmomis dienomis gyvenau kaip danguje: vaikystės draugai, tėvai... Po pusmečio suvokiau, kad tie draugai pas mane užeina tik tada, kai reikia pinigų, kalbos sukasi tik apie tai, kaip užkalti pinigų. Aplinkui susiraukę veidai, gatvėse – buduliai laksto, aptarnavimo lygis baisus. Pradėjau ieškoti darbo, nuėjau į „Senukus“. Su tokiu žmogaus pažeminimu dar nebuvau susidūręs. Pasidarė liūdna, susirgau depresija, užpuolė visokiausios ligos, kuriomis niekada gyvenime nebuvau sirgęs. Ryžausi išvažiuoti dar kartą, nes Lietuvoje būčiau gavęs galą. Daugiau tokios klaidos nedarysiu ir visiems, kurie ketina grižti, patarsiu to nedaryti.“
Taigi, airiškojo emigracijoje praturtėjusių asmenų sukelto stebuklo, apie kurį čia mes svaičiojome, teks palaukti – emigrantai nuo mūsų nusigręžia. Tik kartais – per šventes ar atostogas – mesteli kokį apgraužtą kaulelį Lietuvai. Nes mainais nieko nebesitiki gauti. Gal kada nors, ateityje...
Taigi, lieka palinkėti visiems tos geresnės ateities ir vilties... Gražių švenčių!
