Keistas sutapimas, kad pirmąjį advento sekmadienį, to prasmingo laikotarpio, kai visi dažniau pagalvoja apie atjautą vargstantiems, Vilniaus mieste įsigaliojo naujos Tvarkymo ir švaros taisyklės, kurių 15.24. punktas be kita ko skamba taip: „Draudžiama prašyti išmaldos ar ją duoti, aukoti. “... Tad jei prie kokio prekybos centro pasigailėsite elgetaujančios senutės ir jai į saują įdėsite kad ir kelis centus, rizikuojate būti nubaustas solidžia bauda ir savo baustumo dosjė turėti atitinkamą įrašą.
Kitaip nei cinizmu, visišku idiotizmu ir teisiniu neraštingumu tokio Vilniaus valdžios sprendimo pavadinti negaliu. Susidaro įspūdis, kad teisės ir kitais klausimais Vilniaus politikams patarinėjantys „guru“ niekada nėra net vartę Civilinio kodekso, Konstitucijos, o ką jau kalbėti apie kokią nors Europos socialinę chartiją ar panašius norminius dokumentus.
O juk teisiniu vertinimu, auka ar išmaldos davimas yra elementarus ir teisėtas civilinis sandoris, kurį įvykdo du subjektai – aukotojas ir aukos gavėjas. Juolab, joks įstatymas nenustato ir negali nustatyti, kokioje vietoje ir kokiu laiku toks sandoris gali būti įvykdomas. Todėl labai tikėtina, kad jei kada nors Savivaldybės administracinė komisija iš tiesų ką nors sumanytų nubausti už išmaldos davimą, tokia byla turėtų keliauti bent jau iki Vyriausiojo administracinio teismo, kuris privalėtų pasisakyti ir dėl minėto taisyklių punkto prieštaravimo Civiliniam kodeksui, o Vilniaus meras Artūras Zuokas arba visa Taryba turėtų šansą gauti dar vieną „Šnobelio premiją“. Tačiau būtų neteisinga minėtą sprendimą vertinti tik teisiškai.
Miesto valdžios noras turėti gražų miesto fasadą be elgetų gatvėse yra suprantamas, tačiau nesuprantama, kai šie norai prasilenkia su morale, kuri, be kita ko, apima ir tokius aspektus, kaip atjauta vargstantiems, visuomenės solidarumas. Tad net neverta klausti, ar moralu drausti teisę į auką, nes atsakymas aiškus iš anksto, kaip ir neverta klausti, ar tokie ir panašūs draudimai išspręs skurdo problemą iš esmės?
Minėtas Vilniaus valdžios sprendimas yra labai simptomiškas ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, ko gero visų laikų valdžios mentaliteto atspindys – noras turėti gražų ir patrauklų valstybės fasadą, kuris kalba, kad valstybėje viskas „OK“, kad čia klesti demokratija, dargi „valdžiažmogiams“ pavirkaujant, kokie nesąmoningi ir nepilietiški piliečiai. Bet fasadu stengiamasi užmaskuoti vieną esminę problemą, kad karalius ne tik nuogas, bet ir viduje supuvęs kaip vėlyvo rudens obuolys ir bijo jis labiausiai piliečių sąmoningumo, ir daro viską, kad tą sąmoningumą prislopinti.
Grįžtant prie Vilniaus, per pastarąjį dešimtmetį galima priskaičiuoti jau visą pluoštą ne tik absurdiškų sprendimų, bet ir sprendimų, kurie prasilenkia su ekonomine logika bei prieštarauja vilniečių interesams. Kam reikėjo 2002 metais nuspręsti už grašius parduoti pelningai dirbusį moderniausią kino teatrą „Lietuva“, niekas dabar jau nepaaiškins, kaip ir niekas nepaaiškina, kodėl iki šiol tinkamai neveikia elektroninio bilieto sistema ir elektroniniai informaciniai stendai Vilniaus stotelėse, kodėl 140 mln. litų kainavusi šviesoforų sistema taip kaip žadėta veikia tik vienoje–dviejuose miesto trasose, kodėl greitąjį tramvajų būtinai stengiamasi įbrukti į Kalvarijų – Pylimo gatvių trasą, kur jis fiziškai netilps, o kur dar mistinė Guggenheimo muziejaus galimybių studija, VEKS'o epopėją ir kaip suprasti Vilniaus miesto vadovo pareiškimą, jog savivaldybė nemokės savo skolų „Snoro“ bankui, ir dar daug panašių kodėl, kaip ir kam. Pagaliau, ką davė vilniečiams išnuomoti Vilniaus šilumos tinklai? Tikrai ne tai, ką Artūras Zuokas vilniečiams žadėjo prieš rinkimus.
Šioje vietoje grįšiu prie pradžios. Galbūt pats metas būtų ponams iš miesto valdžios pravėdinti smegenėles ir pagalvoti, ar elgetaujančių miesto gatvėse skaičiaus tiesiogiai neįtakoja miesto būstų šildymo kainos. Gal ponams šilumos gamintojams pats laikas būtų apmalšinti savo apetitus, nes priešingu atveju, ir visų sostinės policijos pajėgų neužteks, kad išvaikyti elgetas iš Gedimino prospekto.
Priminsiu, kad 2010 metų rudenį sostinės savivaldybė neleido profsąjungoms miesto centre rengti mitingo, o „pasiūlė“... prie „Siemens“ arenos. Tąsyk ginčas nukeliavo iki teismo, kuris savo verdikte pasakė labai paprastai ir aiškiai – susirinkimų laisvė yra konstitucinė ir jokie administravimo subjektai negali piliečiams nurodinėti, kur jie turi susirinkti.
Deja, Lietuva dar netapo civilizuotų valstybių klubo nare, ne dėl to, kad yra elgetų, bet dėl to, kad valdžia skurdo problemą įstengia spręsti tik administracinių draudimų priemonėmis, kitaip tariant – tik retušuodami fasadą, kuris, beje, jau taip pat apsilaupė...
Tomas Bakučionis
