Praeitoje dalyje nutarėme, jog baimės jausmas yra pats svarbiausias, lenkiantis net meilę. Supratome, kad dauguma žmonių netinkamai reaguoja į baimę bei trumpai aptarėme tris pagrindines baimės rūšis: nerimą, fobijas bei realias kritines situacijas.
Praėjusiąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Šioje dalyje išsamiau aptarsime minėtas tris baimes. Reikia jas pažinti, pripažinti tam, kad galėtume su jomis kovoti. O gal kartais kovoti nebūtina ir užuot dėjus pastangas, tiesiog pripažinti baimę, atsukti jai nugarą ir gyventi toliau? Apie tai šis straipsnis.
Nerimas
Nors nerimas gali būti vienas iš svarbiausių emocinių variklių, tačiau jis neretai lemia ir mūsų didžiausias nesėkmes. Nerimas kyla, kai per daug galvojame apie tai, kas mums arba aplink mus yra nutikę arba gali nutikti ateityje.
Be globalinių procesų - terorizmo ir ekonomikos nuosmukio - žmonės nerimauja dėl daugybės kitų dalykų: savo ateities, darbo, šeimos narių, santykių su kitais žmonėmis. Dėl to jie tampa nervingi ir įsitempę, kramto nagus, blogai miega, skundžiasi įvairiais fiziniais negalavimais, negali gerai dirbti, nepasitiki savimi.
Antra vertus, šiek tiek nerimo reikia asmenybės saviraiškai: jis skatina aktyvumą, net entuziazmą, padeda iškelti gyvenimo tikslus bei imtis tinkamų veiksmų, kai tų tikslų įgyvendinimui iškyla reali grėsmė ar sunkumai.
Nors sunku patikėti, žmogui per parą vidutiniškai kyla 66 tūkst. minčių, iš kurių du trečdaliai priskirtini prie negatyvių. Iš pastarųjų, 40% yra susijusios su dalykais, kurie niekada neatsitiks, 30% - su praeities įvykiais, 12% - su nepagrįstais pergyvenimais dėl sveikatos, 10% - su įvairiais nereikšmingais rūpesčiais ir tik 8% - su pagrįstas rūpesčiais.
Kitaip sakant, didžioji dalis nerimo - tai ne kas kita, kaip iššvaistyta ir net priešingą rezultatą duodanti energija. O tuos 8% pagrįsto nerimo mes galėtumėme įveikti gana lengvai, nes gamta aprūpino mūsų organizmą sudėtinga hormonų ir išteklių sistema, kuri padeda koreguoti planus ir sukaupti užduotims atlikti reikalingą energiją.
Specifinė baimė (fobija)
Specifinė baimė kaip fobija įvardijama tada, kai ji yra neadekvati pavojui, nekontroliuojama ir trukdo tvarkyti gyvenimą. Fobijoms peno suteikia vaizduotė ir polinkis tikėtis blogiausio. Jei jūs iš baimės nuolatos vengiate kokios nors specifinės situacijos, pavyzdžiui, pasitikrinti sveikatą medicinos įstaigoje, tai jau galima vadinti fobija.
Tačiau daug dažniau pasitaiko specifinės baimės, kurios nėra pasiekusios fobijos laipsnio. Pavyzdžiui, jeigu jūs "bijote" kraujo, bet galite sutvarkyti žaizdą, kai to prireikia, tai yra specifinė baimė, bet ne fobija. Tačiau jei jūs negalite atlikti jokio su krauju susijusio darbo, tai jau fobija.
Bet kuriuo atveju jūs tikriausiai stengiatės savo specifines baimes ar fobijas sušvelninti, ir čia jums gali padėti šis straipsnis. Per daug neišsigąskite - dauguma specifinių baimių ar fobijų varginamų žmonių kitais psichologiniais požiūriais yra visiškai sveiki.
Fobijas dažnai sukelia dalykai, kurių žmogus negali kontroliuoti (pavyzdžiui, skridimas lėktuvu) arba numatyti (pavyzdžiui, audra). Fobijos gali būti labai sudėtingos ir tarpusavyje susipynusios.
Pavyzdžiui, jums gali atrodyti, kad automobiliu važiuoti kaip keleivis bijote dėl to, kad galite būti sužalotas, bet giliau patyrinėjus gali paaiškėti, kad jūs dar bijote ir ko kito, pavyzdžiui, pradėti nesivaldyti vairuotojo akivaizdoje arba to, ką vairuotojas apie jus pagalvos, jei jūs prarasite kontrolę.
Realios kritinės situacijos
Galima sakyti, kad tai normali baimė, kurios simptomus kiekvienas iš mūsų kasdien jaučiame bent 40 kartų per parą. Kai kurie jos padariniai (įtampa, nervingumas, nuovargis) nėra malonūs, o kiti yra mums naudingi (energijos antplūdis, gebėjimas greitai veikti ir sutelkti dėmesį).
Kai pajuntame baimę, mūsų organizme automatiškai prasideda gynybinė reakcija į baimę, padedanti susitvarkyti su staiga atsiradusiomis grėsmėmis įvairiausiuose situacijose, pavyzdžiui, kai einant gatve iš už kampo staiga pasirodo įtartinas žmogus arba kai baigiasi užduočiai atlikti skirtas terminas, o ją atlikti privalome.
Tokiais atvejais per sekundės dalį mūsų psichikoje ir kūne įvyksta fiziologiniai pasikeitimai: širdis pradeda pumpuoti daugiau kraujo susilpnėja skausmo pojūtis, išsiskiria daugiau hormonų - adrenalino ir endorfinų, kurie suteikia papildomos energijos ir padeda sutelkti dėmesį.
Fiziologinių pokyčių laipsnis gali būti labai įvairus - tai priklauso nuo grėsmės laipsnio ir to, kaip jūs tą grėsmę vertinate. Kadangi trumpam gali pradėti blogiau funkcionuoti kai kurios kūno sistemos - pavyzdžiui, dėl to, kad į didžiuosius raumenis yra varoma daugiau negu įprastomis sąlygomis drebulys, nemalonus jausmas skrandžio srityje.
Ši gynybinė reakcija į baimę žmogų, kaip rūšį, lydi nuo pat jo atsiradimo Žemėje. Kitaip jis nebūtų galėjęs išgyventi tada, kai jį supo atšiaurios sąlygos, puldinėjo grobuonys ir priešiškos gentys. Tačiau šiais laikais galimybės pritaikyti tai darbe, versle ar mokykloje yra menkos. Mūsų gyvenime nebėra tiek daug fizinių stresų, kiek jų patirdavo mūsų protėviai.
Mes tapome mąstančiomis būtybėmis, bet senoji reakcijos į baimę sistema niekur nedingo. Šias reakcijas mumyse dabar sužadina socialinės, akademinės ar profesinės grėsmės, poreikis ginti savo išdidumą ar savąjį Aš. Jų metu išsiskyrusi energija - dėl to, kad nesugebame jos sudeginti - sukelia įtampą, nuovargį, įvairius negalavimus.
Dažnai neaiškiai apibrėžiamas realios kritinės situacijos ryšys su slegiančia situacija arba stresu. O ryšys yra toks: atsiradus realiai slegiančiai situacijai, organizmas į ją, taip pat kaip į grėsmę, reaguoja baime. Baimė gali arba mus įkvėpti įveikti grėsmes, arba, jeigu situacija mums atrodo neįveikiama, sukelti distresą.
Taigi, susiklosčius slegiančiai situacijai žmonės gali veikti arba geriau, arba blogiau, negu jie veikia nesant spaudimo, bet vis dėlto dauguma tokiose sąlygose veikia blogiau.
Kitoje straipsnių ciklo dalyje plačiau aptarsime, iš kur kyla mūsų baimės.
