Nors atsargi Vudžio Aleno (Woody Allen) pranašystė, kad “XX a. dešimtajame dešimtmetyje žmonių grobimas taps dominuojančia socialine forma”, neišsipildė, prabėgę metai nebuvo ramūs. Galbūt rugsėjo 11-osios išpuolis buvo dramatiškiausias smurto aktas, tačiau ne jis nusinešė daugiausia žmonių gyvybių.
Maždaug tuo pat metu per genčių karą Konge žuvo maždaug 3 mln. žmonių. Dalis jų buvo užkapoti mačetėmis, kiti mirė iš bado ir nuo ligų, pabėgę – nuo teroro. Kaimyninės Ruandos, kurioje per 1994 metų genocido vasarą buvo išžudyta maždaug 750 tūkst. žmonių, gyventojai žinojo apie žmogaus gebėjimą žudyti.
Šitokia neapykanta bei destrukcija nėra retenybė daugelyje Artimųjų Rytų bei Afrikos šalių. Visame pasaulyje ginklams bei kariuomenei kasdien išleidžiama daugiau nei du milijardai dolerių. Per pastarąjį šimtmetį įvyko maždaug 250 karų, per kuriuos žuvo 110 milijonų žmonių. Ši “mirusiųjų tauta” savo skaičiumi viršija Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos gyventojų skaičių kartu sudėjus.
Šias aukas nusinešė ne tik karai, bet ir genocidas: pavyzdžiui, 1915-1923 metais Osmanų imperijos vykdytas genocidas prieš armėnus, 1971 metų Pakistano genocidas prieš Bangladešo gyventojus, nusinešęs 3 milijonus gyvybių. Hitlerio vykdytas milijonų žydų genocidas, Stalino – milijono rusų, Mao – milijonų kinų genocidas ir indėnų naikinimas.
Ar mes esame panašūs į mitologinį Minotaurą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau žvėris? Kaip pateisinti tą 1941 metų vidurvasario dieną, kai Lenkijos Jebwabne miestelėnai, makabriško smurto pagauti, išžudė savo miesto žydus? Kaip paaiškinti šį polinkį kelti skausmą? Norėdami tai sužinoti, pirmiausia turime pasiaiškinti agresijos sąvoką.
Kas yra agresija?
Žmogžudžių brolijos Šiaurės Indijoje nariai nuo 1550-ųjų iki 1850-ųjų pasmaugė daugiau nei du milijonus žmonių, tvirtindami, jog tai daro deivės Kali garbei. Tačiau žmonės vartoja terminą “agresyvus” ir veikliam prekybos darbuotojui apibūdinti. Socialiniai psichologai atskiria pasitikinčią, energingą, ryžtingą elgseną nuo tos, kuri sukelia skausmą, žaloja ar naikina. Pirmoji vadinama atkaklumu, antroji – agresija.
Agresija yra fizinis ar žodis poelgis, kuriuo siekiama kam nors sukelti skausmą. Ši sąvoka neapima netyčinės žalos, pavyzdžiui, autoavarijų, susidūrimų šaligatvyje ir veiksmų, sukeliančių skausmą, kurio negalima išvengti padedant žmonėms, pavyzdžiui, dantų gydymo. Šia sąvoka apibūdinami smūgiai į veidą, grasinimai, užgauliojimai, apkalbos, pašaipos. Šia sąvoka apibūdiname ir turto niokojimą, melą ir kitokį elgesį, kurio tikslas – įskaudinti.
Šis apibrėžimas apima dvi skirtingas agresyvumo rūšis. Žvėrių socialinei agrsijai būdingas pykčio rodymas, ir tyliajai agresijai – aukos tykojimas. Žmonių pasaulyje psichologai skiria “priešiškąją” ir “instrumentinę” agresiją. Priešiškąją agresiją sukelia pyktis, jos tikslas – sužeisti. Instrumentinė agresija reiškia, kad siekimas sukelti skausmą yra tik priemonė kuriam nors kitam tikslui įgyvendinti.
Didžioji dalis terorizmo išpuolių yra instrumentinės agresijos išraiška. Beveik visų savižudiškų terorizmo kampanijų bendras bruožas yra tas, kad jos turi konkretų nereliginį strateginį tikslą. Šis tikslas – priversti liberalias demokratiškas valstybes išvesti karines pajėgas iš teritorijų, kurias teroristai laiko savo gimtine. Terorizmo aktus retai įvykdo psichikos sutrikimų turintys žmonės. Konfliktų metu – terorizmas tik priemonė.
Dauguma žmogžudysčių yra priešiškosios agresijos išraiška. Beveik pusės jų priežastis – ginčai, kitų – meilės trikampiai arba skandalai, paskatinti alkoholio ar narkotikų. Šios žmogžudystės yra impulsyvūs, emocingi veiksmai – įvedus mirties bausmę žmogžudysčių nesumažėja.
Kas lemia agresyvumą?
Nemalonūs įvykiai. Agresyvumą dažnai paskatina koks nors nemalonus patyrimas, bet labiausiai iš visų – skausmas. Mokslininkai pastebėjo, kad daugelio rūšių gyvūnai vieni kitiems yra žiaurūs tiek, kiek patys patiria žiaurumo. Mokslininkai taip pat kaitalioja skausmo šaltinį. Jie pastebėjo, kad išpuolius skatina ne tik dirginimas elektra, bet ir karštis bei “psichologinis skausmas” – tokios reakcijos sulaukiama nepalesinus alkanų balandžių.
Skausmas ir žmonėms žadina agresyvumą. Daugelis iš mūsų galime prisiminti panašiai jautęsi, kai susimušėme kojos pirštą ar kai skaudėjo galvą. Ne frustracija, o nemalonus dirgiklis yra pagrindinis agresyvaus elgesio stimuliatorius. Frustracija, be abejonės, nėra malonus jausmas. Tačiau bet koks nepasitenkinimą keliantis įvykis – neišsipildžiusi viltis, įžeidimas ar fizinis skausmas – gali sukelti emocinį protrūkį bei agresiją.
Sužadinimas. Sužadinimą galime išgyventi labai įvairiai, o taip pat jo negalima atsieti nuo emocijų. Kai žmogus paveiktas fiziškai, suintensyvėja beveik visos emocijos. Pavyzdžiui, žmonėms nemalonus radijo traškesys, ypač tada, kai jie suerzinami ryškia šviesa. Pastebėta, kad žmonės, tik ką nulipę nuo dviračio treniruoklio arba pasižiūrėję “The Beatles” koncerto įrašą, savo susijaudinimą klaidingai aiškina provokacija. Jų reakcija būna agresyvesnė.
Agresijos užuominos. Agresiją reiškiantys signalai tarsi išstumia susitvenkusį pyktį. Vienas tokių signalų yra ginklo vaizdas, ypač jei susiejamas su smurto, o ne su pramoga. Viename eksperimente vaikai, tik ką žaidę su žaisliniais pistoletais, dažniau norėjo sugriauti kito vaiko statinius iš kaladėlių.
Šautuvas žadina agresiją ir norą bausti. Tai, ką mato akys, “mato” ir protas. Tai patvirtina ginklo kaip smurto arba laisvalaikio priemonės suvokimas. Medžiotojams pamačius ginklą nekyla agresyvių minčių, o su medžiokle nesusijusiems žmonėms – kyla. Pistoleto turėjimas ne tik sudaro sąlygas smurtui, bet ir skatina jį.
Žiniasklaidos įtaka. Daugumoje industrinio pasaulio šalių beveik visuose namuose yra televizorius. Prie televizoriaus vidutiniškai praleidžiamos trys-keturios valandos. Kokį socialinį elgesį modeliuoja televizija? Tyrimas parodė, jog šešiose iš dešimties programų buvo smurto elementų. Per muštynes ant žemės parkritęs žmogus dažniausiai atsikelia ir mušasi dar stipriau – priešingai nei tikrose muštynėse, kurios trunka kelias minutes.
Daugybė studijų patvirtina, jog juo daugiau smurto televizijos programoje, kurią žiūri vaikas, juo šis yra agresyvesnis. Ryšys nestiprus, tačiau nuolat pastebimas ir “netiesioginis”. Kitas susimąstyti verčiantis faktas: ten, kur atsiranda televizija, išauga nusikalstamumas ir padaugėja žmogžudysčių. Žiniasklaidos propoguojami vaizdiniai skatina mėgdžioti ir atpalaiduoja “varžtus”, ko pasekoje padaugėja smurtinių atvejų ir agresijos.
Grupės įtaka. Kilus maištams, agresija išplinta praėjus kuriam laikui po pirmo agresyvaus veiksmo. Matydami, kaip niekieno netrikdomi plėšikai grobia televizorius, įstatymams ištikimi stebėtojai gali pamiršti moralinius suvaržymus ir imti mėgdžioti plėšikautojus. Grupės gali sustiprinti agresyvią reakciją iš dalies dėl to, kad jos išsklaido atsakomybę.
Asmeninė atsakomybė mažėja didėjant ne tik atstumui, bet ir grupės narių skaičiui. Brajanas Mulenas (Brian Mullen), išanalizavęs duomenis apie 60 įvykdytų linčo nuosprendžių 1899-1946 metais, pastebėjo įdomų dalyką: juo didesnės buvo linčiuotojų gaujos, juo žiauriau buvo žudoma ir juo baisiau niokojami žmonių kūnai. “Mobingas” – tai bandos veikla.
Kaip mažinti agresiją?
Katarsis. Jei žmogus “kaupia pyktį, reikia rasti būdą jam išleisti. Privalu nuleisti “garą”. Šitaip tvirtina garsūs pasaulio psichologai. Katarsio koncepcija paprastai priskiriama Aristoteliui. Nors Aristotelis iš tiesų nieko nekalbėjo apie agresiją, jis įrodinėjo, kad emocijų galima atsikratyti jas patiriant, ir kad klasikinių tragedijų žiūrėjimas sukelia gailesčio ir baimės katarsį (“atsikratymą”). Jis manė, kad jeigu emocija sužadinta, ją reikia išlaisvinti.
Darydami prielaidą, kad agresyvus veiksmas ar fantazija padeda atsikratyti susikaupusios energijos, kai kurie psichiatrai ir lyderiai skatina žmones tuo tikslu talžyti vieniems kitus putplasčio vėzdais arba daužyti lovą teniso rakete. Tačiau katarsis gali duoti ir priešingą efektą, tai panašu į gaisro gesinimą benzinu – tad, ar katarsio teorija pagrįsta?
Vargu ar naudinga slopinti nepasitenkinimą, nes tuomet vis prisimenamos nuoskaudos, mintyse kalbamasi su savimi. Laimei, yra neagresyvių būdų jausmams išreikšti ir parodyti kitiems, kaip mus veikia jų elgesys. Tarkim, kaltinimai su įvardžiu “tu” pakeičiami į frazes su įvardžiu “aš”: “Aš pykstu” arba “Mane erzina, kai palieki neplautus indus”. Tokiu atveju savo jausmus pasakome taip, kad kitam žmogui būtų lengviau tinkamai reaguoti.
Socialinio išmokimo požiūris. Jei agresyvios elgsenos išmokstama, yra vilties, kad ją galima kontroliuoti. Tokie nemalonūs patyrimai kaip frustruoti lūkesčiai ir asmeniniai išpuoliai skatina priešiškumą. Tad būtų išmintinga nežadinti žmonėse tuščių vilčių. Laukiamas atpildas skatina instrumentinę agresiją. Tad greičiausiai turėtume mokyti reaguoti draugiškai, neagresyviai. Kad pasaulis būtų taikesnis, galėtume mažiems vaikams rodyti jautrumo ir bendradarbiavimo pavyzdį ir už tai skatinti, galbūt mokyti tėvus, kaip drausminti vaikus nenaudojant smurto.
Jei stebint agresiją silpsta savidrausmė ir auga noras mėgdžioti, būtų galima kino filmuose bei televizijoje mažiau rodyti brutalių ir nužmoginančių vaizdų. Taip pat galima naudoti įvairias ugdymo formas, stiprinančias vaikų atsparumą žiniasklaidoje vaizduojamo smurto poveikiui. Abejodami, kad televizija “atsižvelgs į faktus ir pakeis savo programų turinį”, būtina dirbti su vaikais, aiškinti, jog televizija nekuria tikroviško pasaulio vaizdo.
Agresyvūs dirgikliai taip pat skatina agresyvumą. Todėl peršasi išvada, kad reikėtų riboti galimybę laikyti tokius ginklus, kaip pistoletas. Tačiau jei agresyvaus elgesio priežastys sudėtingos ir sunkiai valdomos, ar galime pritarti optimistinei Endriu Kernedžio (Andrew Carnegie) prognozei: “Žmogaus nužudymas kels tokį patį pasipiktinimą, kokį dabar kelia žmogienos valgymas”. Nuo 1900-ųjų, Kai Kernedžis ištarė šiuos žodžius, buvo nužudyta apie 200 mln. žmonių. Bet kultūra gali keistis – Vikingai žudė ir plėšė, o jų palikuonys Švedijoje beveik 200 metų nekariavo.
Kristina VIČIŪTĖ
