Praėjusį ketvirtadienį paskelbti kasmetinio Londone (Didžioji Britanija) vykstančio mokslinės fotografijos konkurso „The Wellcome Image Awards“ 2009 metų laureatai. Vertinant nuotraukas atsižvelgta ne tik į estetinį grožį, bet ir į jų reikšmingumą mokslui ir žmogui.
Sintetinis vaistas, padengtas kopolimerine danga. Nuotrauka daryta skenuojančiu elektroniniu mikroskopu. Anne Cavanagh ir Dave McCarthy nuotr.
Pirmoje nuotraukoje pavaizduoti vaistams padengti naudojami sintetiniai polimerai. Jie naudojami medikamentams „paleisti“ tam tikroje virškinamojo trakto vietoje, arba sulėtinti vaisto tirpimą. Polimerai yra labai svarbios medžiagos, kurios padeda sumažinti šalutinius vaistų poveikius, be to, jie padeda sumažinti vaistų vartojimo dažnumą. Skenuojančiu elektroniniu mikroskopu užfiksuojami vaizdai sudaryti iš juodos ir baltos spalvų - nuotraukos dirbtinai nuspalvinamos vėliau. Oranžinėse sferose patalpinti vaistai, o juos dengiantys kopolimerai nuspalvinti mėlynai. „Viena priežasčių, dėl ko ši nuotrauka yra išskirtinė, yra tai, kad ji neatrodo tarsi natūralus vaizdas. Ji neprimena mikroskopu daromų nuotraukų - greičiau galima pagalvoti, jog ji yra sugeneruota kompiuteriu. Toks įspūdis susidaro dėl to, kad dalelės - tiek jų vidus, tiek danga - pasižymi labai lygiu paviršiumi: jos yra dirbtinės ir beveik neturi paviršiaus tekstūros. Nuotrauka išties atskleidžia tai, ką galima nuveikti naudojant technologijas, kai tenka nukreipti vaistų poveikį tam tikriems specifiniams tikslams. Ši sistema sukurta siekiant atitolinti mažomis dalelėmis saugomo vaisto išlaisvinimą iš kapsulės, kol ji pasiekia storąją žarną. Čia vaistai gydys žarnyno uždegimą“, pasakoja savo įspūdžius vertinimo komisijos narė Catherine Draycott.
Villus plaukeliai plonosiose žarnose. Paulo Appletono nuotr.
Antroje nuotraukoje parodytos pirštelius primenančios struktūros (lot. villous) pelės plonosiose žarnose. Jos ties viršūnėmis nupjautos ir nudažytos fluorescenciniais dažais, kad būtų galima atskirti skirtingos rūšies biologinius audinius. Mėlyna spalva rodo ląstelių branduolius, tuo tarpu raudona spalva rodo baltymą aktiną, kuris dengia kiekvienos villous ataugėlės paviršių. Fotografija daryta naudojant daugiafotoninę fluorescenciją (angl. multiphoton fluorescent micrograph). „Ši nuotrauka audinius, kurių pilna ir mūsų pačių žarnose“, aiškina fotografijos autorius Paulas Appletonas. „Mes turime milijonus milijonų lygiai tokių pat struktūrų“. Paulas kartu su kolegomis taip siekia prisidėti prie mokslininkų, dedančių pastangas suprasti, kaip žarnų audinio ląstelių pokyčiai siejasi su auglių susiformavimu. „Mokslininkams reikia tiksliai ištirti ir aprašyti normalų audinį, kad vėliau jį galėtų lyginti su ligos pažeistais audiniais“, aiškina autorius. „Šiuo atveju čia matomas sveikas villous ataugėlėmis padengtas plonųjų žarnų audinys“. Paulas pritaikė daugiafotonės fluorescencijos mikrografiją, kuri leidžia tyrinėtojams pažvelgti ir į gilesnius audinio sluoksnius. „Taikant kitokius metodus mums tektu fiziškai perpjauti audinį, tačiau mus domina būtent nepaliestas audinys, kad jis kuo daugiau atitiktų realias sąlygas“, aiškina tyrinėtojas.
Daugiafotonė ir konfokalinė (angl. confocal) mikroskopija yra neinvaziniai fluorescenciniai metodai, kuriuose mėginiui sužadinti naudojami skirtingo bangos ilgio lazeriai ir taip užfiksuojamas vaizdas.
Aspirino kristalai. Spike'o Walkerio nuotr.
Aspirinas plačiai naudojamas kaip nestiprus skausmą malšinantis medikamentas ir kaip prevencinė priemonė nuo infarkto, insulto ir trombų susidarymo kraujagyslėse. Iš esmės jis suskystina kraują - neleidžia trombocitams jungtis vienas su kitu. Būtent šie kraujo kūneliai pažeistoms kraujagyslėms „suremontuoti“ sudaro kraujo krešulius.
„Kadangi aspirinas yra tapęs kasdiene medžiaga, niekas galbūt net nesitikėtų, jog jis gali taip įspūdingai atrodyti. Tačiau kai aš pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką, ji man priminė kažką egzotiško ir šiek tiek siurrealistinio, tarsi kompiuteriu sugeneruotas landšafto vaizdas, ir vėliau nustebau, sužinojęs, jog tai yra aspirino kristalai. Mano nuomone, pati nuotrauka kviečia žiūrovą paklausti, kas tai yra, ir kaip tai buvo užfiksuota“, sako vertinimo komisijos narys Jamesas Cutmore‘as.
Aspirino kristalams sukurti fotografijos autorius Spike‘as Walkeris panaudojo gryno aspirino miltelius. Juos jis užbėrė ant stiklo plokštelės ir pakaitino iki lydymosi temperatūros. Išlydžius fotografas per skystą aspiriną perbraukia plona skiautele, ir medžiagai vėstant susiformuoja tokios intriguojančios apskritiminės figūros. Ryškios spalvos išgautos naudojant poliarizuotus optinio mikroskopo filtrus.
Profesorius seras Haroldas Krotas. Anne-Katrin Purkiss nuotr.
Šioje nuotraukoje užfiksuotas seras Haroldas Kroto kitą dieną po to, kai buvo paskelbta apie jam suteiktą Nobelio premiją. Šią premiją chemijos srityje jis gavo 1996 metais kartu su Robertu Curlu ir Richardu Smalley už sferinių anglies struktūrų - fulerenų - atradimą. Harold‘as Kroto sėdi savo seminarų kambaryje, o rašomoji lenta išmarginta jo paties užrašais. Pirmame plane matomi fulerenų modeliai. Jų molekulės sudarytos vien tik iš anglies. Tyrinėtojai atrado pirmąjį fulereną - C60, dar žinomą „buckminsterfullerene“ pavadinimu. Pavadinimas suteiktas pagerbiant architektą Richard Buckminster Fuller, kuris išrado geodezinio kupolo konstrukciją. Būtent ją savo struktūra primena fulerenai.
Įvairiausių rūšių fulerenai naudojami medžiagų moksle, elektronikoje ir nanotechnologijose, ir mokslininkai šiuo metu juos jau yra gan gerai ištyrinėję. „Nuotrauka daryta „The Central Office of Information‘s Overseas Press Service‘ užsakymu, ir aš vieną juodai baltą nuotrauką pasidariau savo archyvui. Keletas jo studentų man padėjo priekyje išdėlioti mokomuosius modelius. Manau, jog ši nuotrauka geriausiai perteikia tvyrojusią aplinkos nuotaiką ir parodo serą Harry taip, kaip jį turėtų prisiminti tuometiniai jo studentai“, - sako nuotraukos autorė Anne-Katrin Purkiss.
Sensorinės plauko svogūnėlio nervų skaidulos. Spike'o Walkerio nuotr.
Šioje nuotraukoje parodytas plauko svogūnėlio (folikulo) apačioje esantis nervo skaidulų „krepšelis“. Sensoriniai nervai mums leidžia pajusti išorinius poveikius - spaudimą, judesį arba skausmą. Ši nuotrauka gavo specialų apdovanojimą už tai, kad ją išgauti buvo labai sudėtinga techniniu požiūriu. Autorius Spike‘as Walkeris padarė ir apjungė 27 nuotraukas - tik taip pavyko detalizuoti visą nervų skaidulų mazgo plotį. Vertinimo komisija vieningai sutinka, jog čia paslėpta ne tik nuotraukos darymo technika, bet ir dar kažkas daugiau. „Žinoma, nuotrauka yra graži pati savaime - jūs tą išvysite, jei tik to norėsite. Šiuo atveju siekis apibūdinti ir paaiškinti (ko siekia dauguma mokslinių fotografijų autorių) nėra vienintelis. Įdomiausia tada, kai vaizdas nėra visiškai aiškus, arba kai jam galima sugalvoti kitokių, alternatyvių paaiškinimų, arba kai mintyse jis palieka savotiškų dviprasmybių“, sako vertintojas Beau Lotto.
Nuotraukos darymo metodas yra neįprastas - odos gabalėlis buvo paveiktas sidabro nitratu, ir po to „išryškintas“ panašiai kaip fotografinė juosta. Odos lopinėlis buvo gan storas - būtent todėl autoriui teko apjungti 27 skirtingas nuotraukas, kad išryškėtų nervų skaidulų kontūrai.
Rojaus paukščio gėlės (Strelicijos) sėkla. Annie Cavanagh ir Dave'o McCarthy nuotr.
Čia užfiksuota „Rojaus paukščio“ gėlės (Strelicijos, lot. Strelitzia reginae) sėkla. Augalas paplitęs Pietų Afrikoje. Jam būdingos išskirtinės oranžinės ir mėlynos spalvos, kurios tarsi primena egzotinį paukštį, pagal kurį gėlė gavo savo pavadinimą.
„Aš esu menininkė - botanikė, todėl augalai, žiedadulkės ir sėklos yra mano aistra. Kartą gavau užsakymą nutapyti akvarele Rojaus paukščio gėlę, todėl gėlyne užsakiau jo sėklų - tam atvejui, jei man tektų gėlę užsiauginti pačiai. Tačiau man to daryti neteko, nes gėlynas turėjo užaugintą puikų egzempliorių. Gavusi sėklų siuntinį, išvydau, jog visos jos tokios nuostabios ir skirtingos, ir pamaniau, jog su elektroniniu mikroskopu turėtų išeiti padaryti puikią nuotrauką“, - sako autorė Annie Cavanagh. Nuotraukoje užfiksuota Rojaus paukščio gėlės sėklos dygimo pradžia.
Kapiliarų tinklas. Spike'o Walkerio nuotr.
Šioje nuotraukoje parodytos smulkios kraujagyslės - kapiliarai. Jie sudaro jungiamąjį kraujo takų tinklą tarp arterijų ir venų ir tiekia deguonį ir kitas maistines medžiagas kūno organams bei šalina išsiskiriantį anglies dioksidą.
„Šie kapiliarai yra iš akies audinio, žinomo krumplyno pavadinimu“, aiškina autorius Spike‘as Walkeris. „Akis sudaryta iš dviejų ertmių - priekinės ir galinės, kurias skiria rainelė ir lęšiukas. Priekinė ertmė užpildyta skysčiu - stiklakūniu, kuris tiekia didžiąją dalį lęšiukui ir ragenai reikalingų maistinių medžiagų. Šį skystį išskiria mažytės krumplyno kapiliaruose esančios skylutės“, aiškina autorius. Spike‘o fotografuotas mokomasis preparatas buvo sukurtas prieš daugiau kaip šimtą metų - jį menininkas gavo iš į pensiją išėjusio histologo. Krumplyno audinys paimtas iš jaučio akies - jis atskirtas nuo lęšiuko ir patalpintas į specialią mikroskopo plokštelę. Ryški raudona kapiliarų spalva išgauta dažais - tam greičiausiai panaudotas dažas karminas - jis buvo injekuotas į kapiliarus maitinusią arteriją. Dėl mėginio storio nuotrauką teko daryti apjungiant kelis vaizdus; būtent taip išgautas realistinis trimačio vaizdo įspūdis.
Mechaninė širdis. Billo McConkey nuotr.
Šiame vaizde pasitelktas skaitmeniškai apdoroto pieštuku pieštos žmogaus širdies ir skirtingų pučiamųjų instrumentų nuotraukų koliažas. „Jei pažvelgtumėte į kūną, jį sudarančius kaulus, venas, raumenis, arterijas, plaučius ir širdį, atrodo, tarsi tai būtų sudėtinga, tačiau nuostabiai papuošta mašina. Būtent iš to įkvėpimo sėmėsi praėjusio amžiaus mašinų, tokių kaip garvežiai arba mechaniniai laikrodžiai, kūrėjai. Mokslinė iliustracija gali būti asketiška arba šalta - informacinė jos vertė gali dominuoti prieš meninę vertę. Kai aš kūriau šį mechaninės širdies vaizdą, į tokią koncepciją žvelgiau į kažką daugiau asmeniško, ir būtent tai tapo esmine idėja“, sako autorius Bill‘as McConkey. Kūrinys „The Heart“ („Širdis“) tarsi peržvelgia mūsų supratimo apie širdį evoliuciją. Nors šiuolaikinis mokslas mums sako, jog didžioji širdžiai suteikiamų „galių“ dalis realiai slypi mūsų smegenyse, mes nenoriai atsisakome idėjos, jog širdis yra mūsų emocijų ir charakterio namai.
Pelės kepenų sandara. Jackie Lewin (EM Unit, UCL Medical School, Royal Free Campus) nuotr.
Šioje nuotraukoje parodytos kepenų kraujagyslės, vadinamieji sinusoidiniai kapiliarai. Jie pavaizduoti ilgais rožiniais kanalais. Šie kapiliarai ir rudos spalvos audinys yra svarbūs tulžies gamybai. Plonyčiais žaliais kanalais tulžis gabenama į plonąsias žarnas, kur dalyvauja virškinimo procese.
„Nuotraukoje išsiskiria du dalykai. Pirmasis yra tas, jog nuotrauka yra itin aiški. Skenuojančiu mikroskopu užfiksuotas detalus vaizdas demonstruoja po objektyvu patalpinto mėginio paviršių ir formą. Aiškiai matosi raudonos kraujagyslės ir ploni tulžies latakai. Antra, nuotraukai ypatingo savitumo suteikia menininko parinktos spalvos. Jos dar labiau pabrėžia vidinę šio gyvybiškai svarbaus organo struktūrą. Skenuojančiu elektroniniu mikroskopu gautos nuotraukos yra juodai baltos, tad norint suteikti tinkamas spalvas reikalingi saviti įgūdžiai“, sako vertinimo komisijos narė Catherine Draycott.
Naudojant skenuojantį elektroninį mikroskopą, užfiksuojami nuo tiriamojo objekto paviršiaus atsimušę elektronai. Šių dalelių matmenys yra maži, o tai leidžia užfiksuoti didelės raiškos vaizdą. Gaunama juodai balta nuotrauka, ir fotografui lieka pačiam nuspręsti, kokias spalvas suteikti atskiroms vaizdo sritims.
Pelės embriono galva. Timo Mohuno (National Institute for Medical Research, MRC) nuotr.
Čia matomas trimatis (3D) besivystančio pelės embriono (amžius 14,5 dienos) galvos vaizdas. Vaizdas gautas panaudojus didelės raiškos episopinės mikroskopijos trimatę rekonstrukciją (angl. high-resolution episopic microscopy 3D reconstruction).
Aiškiai matoma, kiek daug atskirų kūno bruožų galima stebėti prabėgus vos 14.5 dienos po apvaisinimo. Pavyzdžiui, būsimųjų ūsų odos poros parodytos kaip mažytės duobutės nosies srityje. Taip pat galima stebėti įvairius akies audinius, įskaitant regos nervą, nors patys vokai šioje brendimo stadijoje dar nėra susiformavę. „Ši nuotrauka apdovanota daugiau už metodo galimybių pademonstravimą, o ne už savo estetinę vertę. Mano dėmesį pritraukė 3D vaizdo raiška - jis išties atrodo įspūdingai. Raidos biologijos požiūriu, šis naujas įrankis gali daug efektyviau iliustruoti įvairių mutacijų poveikį pelės embriono anatomijai. Naudojant įprastinius metodus, matomas tik vienas pjūvis, tačiau pritaikius trimatę rekonstrukciją ir skirtingus filtrus, galima gauti erdvinį vaizdą, kurį galima apžiūrėti įvairiais kampais“, sako vertinimo komisijos narys Gonzalo Blanco.
Darant nuotraukas mėginiai nudažomi fluorescenciniais dažais ir patalpinami plastmasiniame korpuse. Pamažu nuo mėginio nupjaunami plonyčiai sluoksniai, o likęs mėginys kaskart nufotografuojamas. Vėliau nuotraukos apjungiamos ir sukuriama trimatė vidinė ir išorinės mėginio struktūros animacija.
Dirbtinis apvaisinimas. Spike'o Walkerio nuotr.
Šioje nuotraukoje parodyta sperma ir kiaušinėlis dirbtinio apvaisinimo metu. Kiaušinėlis apsuptas apsauginių ląstelių sluoksniu, dengiančiu išorinį paviršių (geltona spalva). Norint, kad apvaisinimas būtų sėkmingas, spermatozoidams tenka prasiskverbti pro kiaušinėlį supančią membraną, kuri dar yra vadinama skaidriąja zona (lot. zona pellucida).
Vertinimo komisijos dėmesį pritraukė nuotraukos savitumas. „Manau, kad panašių nuotraukų yra matę visi vertinimo komisijos nariai, tačiau šios detalumas yra neprilygstamas“, sako Jamesas Cutmore‘as. „Galima matyti visus vykstančius procesus, o spalvos taip pat yra nuostabios“. Su juo sutinka ir Catherine Draycott: „Spalva yra vienas iš aspektų, suteikiančių šiam vaizdui jėgos. Daugelis tokio tipo nuotraukų nuspalvinamos blyškiomis melsvomis arba pilkomis spalvomis, o spalvų žaismo pasitaiko nebent ties kiaušinėlio ląstelės pakraščiais. O ši fotografija yra neįtikėtinai gyva ir išraiškinga“.
Amchi Tala, gydytojas iš Tibeto. Theresia Hofer nuotr.
Tolimame Vakarų Tibeto regione gyvenantis tibetietis gydytojas Amchi Tala rankose laiko neįkainojamas medicinines knygas: „Gyu Shi“ („Keturios tantros“), fundamentaliosios Tibeto medicinos klasika, parašyta 12-ame amžiuje, ir rankraštis apie vaistų mišinius, kurį parašė ankstesnių Amchi Tala medikų šeimos kartų atstovai.
Vėlesniu metu sukurtuose 12-ojo amžiaus Tibeto medicinos teksto komentaruose pasitaiko ir iliustracijų, kuriomis perteikiamos medicininės žinios - Tibete vaistus gaminant naudojamų augalų ir gyvūnų savybės. „Kartu su kolega gydytojo Amchi Tala ieškojome keliaudami vingiuotais keliais tolimuose Vakarų Tibeto regionuose. Kad pasiektume jo kaimą, išsinuomojome nedidelį traktorių, kuris galėjo įveikti įprastam automobiliui neįveikiamas kliūtis. Tačiau net ir jį teko palikti, kai susidūrėme su ledine upe, maitinama tirpstančiu Himalajų sniegu. Kaip ir visuose tradiciniuose tibetiečių namuose, Amchi Tala kambariai buvo palyginti tamsūs, todėl šią nuotrauką užfiksavome stovėdami ant jo namo plokščio stogo. Fone matosi kaimą supantys kalnai, o ant kaimyno stogo - žiemos metu neįkainojamo kuro saugykla“, sako nuotraukos bendraautorė Theresia Hofer.
Plaučių vėžio ląstelė. Anne Weston (London Research Institute, Cancer Research UK) nuotr.
Pavienė ląstelė, išauginta iš plaučių epitelio vėžio ląstelių. Violetinės sferos yra „pūslelės“ - netolygūs iškilumai, kuriuose ląstelės citoskeletas atsiejamas nuo paviršinės membranos.
Šiuolaikinės vaizdų technologijos, tokios kaip elektroninė mikroskopija, leidžia mokslininkams tyrinėti, kaip vėžys ir kitos ligos pakeičia audinius ir juos sudarančias ląsteles. Anksčiau destruktyviam vėžio poveikiui iliustruoti buvo naudojamos ranka pieštos iliustracijos.
Visame pasaulyje veikia daugybė su vėžiu kovojančių organizacijų. Nuotraukos sukūrimą parėmusi labdaros organizacija „Cancer Research UK“ siekia įveikti šią grėsmingą ligą moksliniais tyrimais. Organizacija bendradarbiauja su „Wellcome Trust“ ir Kembridžo universitetu - jų įkurtame Kembridžo Gurdon institute mokslininkai studijuoja raidos biologiją - kaip formuojasi ląstelės ir kaip jos palaiko savo normalų funkcionavimą - ir vėžį, kurį sukelia įprastinių ląstelės kontrolės mechanizmų sutrikimas.
Tankusis kaulinis audinys. Ivoro Masono nuotr.
Šioje nuotraukoje parodytos apskritiminės žmogaus šlaunikaulio tankiojo kaulinio audinio struktūros. Tankusis kaulo audinys suformuoja išorinį sluoksnį, kuris supa korėtą kaulo vidų ir centre esančius kaulų čiulpus.
„Ši nuotrauka sudaro natūralų įspūdį. Mėginiui nesuteikta jokių papildomų spalvų, bet nepaisant to, kraujagyslių kanalai beveik atrodo taip, tarsi jie kraujuotų. Kaulo struktūra ir vingiai taip pat intriguoja. Daugeliu atveju daromos kaulų nuotraukos skenuojančiais arba transmisiniais elektroniniais mikroskopais, kurie mėginį išdidina iki ląstelių lygmens. Čia mes turime vaizdą, gautą naudojant šviesos mikrografiją, ir jis atrodo taip, tarsi žvelgtume į kažką tarpinio tarp to, ką galima matyti paprasta akimi, ir to, ką galima matyti skenuojančiu elektroniniu mikroskopu. Jausmas toks, tarsi matytume tikrąją mėginio struktūrą ir spalvą“, sako vertinimo komisijos narė Catherine Draycott.
Kaulo išorinė danga yra kieta - ją sudaro sluoksniuota organinių junginių ir neorganinių druskų matrica, kurioje suformuojama sudėtinga kraujo kanalų struktūra, vadinamieji haversiniai kanalai (raudona spalva). Kartu su tankiojo kaulo sluoksniais jie suformuoja tam tikrus struktūrinius vienetus - vadinamuosius osteonus. Mažytės juodos erdvės talpina osteocitus - gyvąsias kaulo ląsteles; jos yra juodos, nes pačios ląstelės prarandamos ruošiant kaulo mėginį, o jų vietoje lieka anksčiau jas talpinusios skylutės. Ruošiant mėginį į jų vidų dažnai patenka oro, kuris dėl optinio šviesos laužimo ertmėms suteikia tamsius atspalvius.
Vasarinis planktonas. Spike'o Walkerio nuotr.
Čia matomas planktonas - mažyčiai vandenynuose, jūrose ir gėlame vandenyje plūduriuojantys organizmai. Daugelio tipų planktonas, kaip kad šis, yra mikroskopinis, tačiau kai kurios jo atmainos, pavyzdžiui, medūzos, yra labai didelės.
„Mėginys gautas iš vietinio vandens telkinio. Iš vandens organizmai surinkti naudojant specialų planktono tinklelį, kuriuo mėginys yra sutelkiamas vienoje vietoje. Šie organizmai yra gyvi ir labai greitai juda, todėl jiems užfiksuoti šioje sąlyginės ramybės būsenoje aš panaudojau elektroninę blykstę“, sako nuotraukos autorius Spike‘as Walkeris. Pirmuosius mikroskopinius planktono vaizdus užfiksavo Robert‘as Hooke‘as savo 1665 metais išleistoje knygoje „Micrographia“. Atradimas, jog daugelis organizmų yra nematomi plika akimi, pakeitė žmonių požiūrį į juos supantį pasaulį.
Pjautuvinės anemijos pažeistas eritrocitas greta normalaus raudonojo kraujo kūnelio. Jackie Lewin (EM Unit, UCL Medical School, Royal Free Campus) nuotr.
Ši nuotrauka parodo du raudonuosius kraujo kūnelius. Priekyje esanti ląstelė paveikta pjautuvinės anemijos (angl. sickle-cell anaemia), ir dėl to įgavusi charakteringą pjautuvo formą (suplotos ‚C‘ raidės forma), kuri yra būdinga šiai ligai.
„Tai yra nepaprasta grafinė iliustracija, parodanti, kas atsitinka su eritrocitais, kai žmogus serga pjautuvine anemija. Raudonieji kūneliai pavirsta suplotomis, ilgomis, plonomis pseudo-pusmėnulio formos ląstelėmis. Šioje nuotraukoje tai akivaizdu, nes sveika ir ligota ląstelė užfiksuota viena šalia kitos. Norint parodyti tai skenuojančiu elektroniniu mikroskopu, iš esmės reikia nufotografuoti dvi ląsteles, todėl vaizdas tokiam detalumui išgauti tiesiog stipriai padidintas“, sako komisijos narė Catherine Draycott.
Pjautuvinė anemija yra genetinis sutrikimas, kurį sukelia hemoglobino geno mutacija. Eritrocitai paprastai yra apvalūs, tačiau dvi mutavusio geno kopijas turintys žmonės taip pat turi ir nelanksčias pjautuvo formos raudonąsias ląsteles, kurios sukelia rimtas sveikatos problemas, tokias kaip anemija ir kraujagyslių užsikimšimas. Vieną mutavusio geno kopiją turintys žmonės turi mažiau pažeistų eritrocitų, ir jie taip pat yra atsparesni maliarijos infekcijai. Dėl to tokia pjautuvinės anemijos atmaina yra būdingesnė toms šalims, kur paplitę maliarijos infekciją pernešantys parazitai - tai yra adaptyvios evoliucinės reakcijos į ligą pavyzdys.
DNR kūrimas. Oliverio Burstono nuotr.
Grupelė mokslininkų manipuliuoja DNR gija. Vaizdas sumodeliuotas ir sugeneruotas naudojant trimačio vaizdo redagavimo programas. „Čia parodoma, kaip išnarpliojama gigantiška DNR spiralė. Iliustracijos idėja yra ta, kad molekulė modifikuojama ir koreguojama. Viršuje spiralė sudaryta iš grubaus ir surūdijusio metalo, o einant link apačios gija „ištaisoma“ ir padengiama chromu. Ji tarsi pertvarkoma į geresnę versiją. Čia slypi atsakomybės, atsirandančios iliustruojant mokslą, elementas. Tarp idėjos iliustravimo ir „realybės‘ suvokimo yra labai plona riba. Mes dažnai galvojame, jog žinome, kaip atrodo moksliniai dalykai, tačiau tai, ką mes realiai žinome, dažnai mums būna pateikiama taip, kaip tai suvokia iliustratorius arba menininkas. Tai paprasčiausiai yra manoji DNR „versija“, - sako iliustracijos autorius Oliveris Burstonas.
Odos ląstelės po nudegimo. Anne Weston (London Research Institute, Cancer Research UK) nuotr.
Pažeistos rankos odos ląstelės (pačios autorės Anne Weston), apdegintos verdančios sriubos. Pradinė skenuojančiu elektroniniu mikroskopu daryta nuotrauka buvo juodai balta, o rožinis atspalvis jai buvo suteiktas vėliau. „Žvelgiant į šį vaizdą ir įvertinant, jog čia yra po nudegimo atsiradusi pūslė, gan aiškiai matosi pūslės padarytas poveikis ląstelės membranai - kiek daug gali iškęsti ląstelė, vis dar išlaikydama savo įprastą erdvinę formą. Galima matyti visas raukšleles, kurios atsiranda odai grįžtant į normalią būseną po išsitempimo. Membrana išsitempusi iki savo ribos. Dirbtinės spalvos yra subtilios ir tuo pačiu efektyvios - vaizdui jos prideda dramatiškumo. Nuotraukoje galima jausti karštį“, sako komisijos narys Gonzalo Blanco.
Neišnešiotas vaikas inkubatoriuje. (Medical Illustration Department, Leicester Royal Infirmary nuotr.)
Neišnešiotas vaikas, apsuptas medicininės įrangos ir žaislinio meškiuko. „Kūdikio nuotrauka daryta informaciniam lankstinukui, kuris buvo dalinamas tėvams, kurių kūdikiams teko praeiti panašias kančias. Nuotrauka iliustruoja, jog netgi tuo atveju, kai šį mažą ir pažeidžiamą vaiką supa platus sudėtingos įrangos arsenalas, greta jo lieka svarbi vieta mielam pūkuotam žaislui“, sako vienas nuotraukos autorių Gordonas McLeodas.
„Tai labai jausminga nuotrauka, tačiau tai neiškart pastebima. Pirmą kartą pažvelgus, kyla savotiškas sumaišties pojūtis - čia daug įvairių detalių, o kūdikis paslėptas tarp aparatūros, netgi jo akytės uždengtos. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, žvilgsnis visais laidais ir vamzdžiais nukeliauja link kūdikio, kol galiausiai pastebi minkštą meškiuką ir mažą rankytę, jį spaudžiančią prie savęs - nepaisant to, kad akys uždengtos specialia kauke. Viskam interpretuoti prireikia šiek tiek laiko, tačiau įspūdis ilgainiui tik didėja“, - sako vertinimo komisijos narė Catherine Draycott.
