Anyta velnio pramanyta yra visiems girdėtas pasakymas, kuris neretai moteriai yra tapęs realybe. Bet ar tikrai viskas taip blogai? Ar iš tiesų nėra įmanoma sutarti su vyro motina vien todėl, kad jūs jai esata pavogusi iš jos mylimą sūnų? O gal tame yra ir jūsų kaltės?
Pabandykite pažiūrėti kritiškai... Juk jeigu jūs pati turite sūnų, tai, be jokios abejonės, jį labai mylite, tačiau iš tos meilės kyla ir lūkesčiai, kad jūsų mažylis išaugs į tikrą vyrą, kuris susiras mielą ir mylinčią žmoną, jausis laimingas ir padovanos jums armiją anūkėlių, ar ne? Ir jūsų vyro mama dažniausiai mąsto lygiai taip pat. Būna visko, bet pirma taisyklė yra prisiminti, kad kartais ne tik anyta velnio pramanyta, bet ir marti karti.
Nežadėkite to, ko neišpildysite
Pastebėkite, ar jūsų mandagumas kartais nevirsta tiesiog tuščiais žodžiais, ar svečiuojantis vyro tėvų namuose arba juos priimant savuosiuose neprižadate paskambinti, dažniau lankytis, visaip padėti? Tikriausiai būna, kad pasakote kažką panašaus. Psichoterapeutė Tina B. Tessina teigia, kad tokios mandagumo frazės sukelia įtampą, žmogus, ypač tas, kuris jus vertina atsargiai ir po truputį tikrina, tokius žodžius būtinai priims už gryną pinigą, o jums nepaskambinus papasčiausiai supyks. Geriau to tiesiog nedaryti arba daryti atsargiau.
Priimkite patarimus
Žinoma, kad jūs esate blogiausi tėvai pasaulyje, jūs esate netikusi motina, o jūsų anytos laikais tokių nesąmonių nebuvo. Juk jūsų anyta užaugino jūsų mylimą vyrą, tad tikriausiai ne viską padarė taip jau blogai, ar ne? Galbūt jos patarimai adekvatūs, o jeigu jie visai netinka jūsų auklėjimo stiliui, tai padėkokite, pasakykite, kad pasitarusi su vyrų atsižvelgsite. Būtinai minėkite savo vyrą! Jūsų anyta turi suprasti, kad jos anūkėlius auklėja ne tik neaiškią vertybių sistemą turinti prašalaitė, bet ir jos mylimas sūnelis!
Nesuverskite kaltės dėl vyro
Visi turime kažkokių erzinančių įpročių - kas kojines prie lovos išmėto, kas plaukų iš šepečio neišsiima, kas vis pamiršta muilo nupirkti. Dažnai moterys pokalbio metu, gal ir nelabai rimtai, gal pernelyg įsimylėjusios tarsteli, kad anyta sūnaus neišmokė padaryti vieno ar kito dalyko. Natūralu, kad tai kelia pyktį! Gal jūsų anytą ir pačią visą gyvenimą erzino sūnaus niūniavimas po nosimi, tačiau ji nesugebėjo su tuo susitvarkyti. Taip kaip jūsų mama nesugebėjo jūsų įpratinti specifiniu būdu marškinių lankstyti. Ir tas galioja ne tik kojinėms ar marškiniams, bet ir rimties vertybių, atsakomybės ir požiūrio dalykams - tėvai mums parodo kelią, tačiau kaip juo eiti (ir ar eiti) renkamės patys, tad jeigu jūsų vyrui kažkas nesiseka, tai reiktų ne anytą kaltinti, o jam padėti!
Trys šeimos židiniai
Visos šeimos susiduria su Trigubuoju Šventiniu Galvos Skausmu. Kur švęsti šventes? Savo namuose su vyru ir vaikais? Jūsų tėvų namuose? Jo tėvų namuose? Natūralu, kad jūs norite pasimatyti su savo tėvais, o jūsų vyras - su saviškiais, vaikams tikriausiai visi seneliai patinka... Būtų labai gerai iš anksto susidaryti metų planą ir jo laikytis (gal net ir visą gyvenimą) - Kūčios savo namuose, pirmoji Kalėdų diena Jūsų tėvų namuose, antroji - Jo tėvų ir t.t. Iš karto galima ir perspėti savo šeimas, kada ir kur jūs važiuosite. Jeigu susiduriate su problema, kad vyras nori pas savo tėvus leisti itin daug laiko, tai maloniai jam paaiškinkite, kad jis tą gali daryti, o jūs tuo tarpu aplankysite savo tėvus. Lygiosios, ar ne?
Laiko neturėjimas - nemokėjimas planuoti
Šventes pasidalinti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau kartais tikrai sunku atrasti laiko paprastiems susitikimams, kartais ir tikrai nėra laiko nuvežti vaikų anytai, o ji pyksta, nes nori pabūti su anūkais. Tiesa, dažniausiai ne laiko nėra, o tiesiog nėra suplanuota, o imti ir viską metus vežti vaikus tik sukelia papildomą galvos skausmą. Verta sukurti šeimos tradicijas, paskirstykite, kad kiekvieną paskutinį mėnesio savaitgalį vaikai praleis su seneliais - vieną mėnesį su vienais, kitą su kitais. Seneliai nesijaudins ir tiksliai žinos, kada mažieji džiaugsmeliai bus jų namuose, jūs su vyrų turėsite vieną savaitgalį sau, o tiksliai žinant, kurią dieną vaikai lieka su seneliais galima viską ramiai suruošti, sudėti atžalų daiktelius.
Mes nesame paveldėtojai, jis yra
Paveldėjimo klausimas yra labai natūralus, nes, kad ir kaip bebūtų gaila, esame žmonės, senstame, mirštame. Ir mūsų pareiga su vaikais pasitarti dėl testamento klausimų ir mūsų tėvai tą turėtų padaryti su mumis, bet moterys daro milžinišką klaidą kalbėdamos su vyro tėvais apie jų užgyventą turtą. Net jeigu ir norite gero, tiesiog bandote nuoširdžiai ir jokių intencijų patarti turėtumėte prisiminti, kad tai griežtai yra jų, vyro ir jo brolių ar seserų reikalas!
