Kaip vyko partizanų vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos bei ką kokią reikšmę jis turėjo rezistensinei kovai, laidoje „Dėmesio centre“ aiškina Krašto apsaugos ministras istorikas Arvydas Anušauskas ir partizanų vado anūkas, Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus.
1946 metų liepos 2 dieną žuvo J. Vitkus-Kazimieraitis. Partizanų vado mirtis aprašoma kaip atsitiktinė, nes jis, kartu su kitu partizanu, išlindo iš bunkerio ir nepastebėjo nieko įtartino. Jų balsus išgirdo miško šukavimą baigę ir prie mašinų grįžtantys rusų kariai. A. Anušauskas sako, kad rusai iš karto negalėjo suprasti, ką nukovė.
„Suprasti, ką nukovė, galėjo tik tie saugumiečiai, kurie, beje, nuo 1946 metų pavasario buvo įpareigoti žinoti netgi vizualiai partizanus, ypatingai vadus, kurie veikė tose apylinkėse. Tai buvo sudėtinga, daugelio jie vizualiai niekaip negalėjo patvirtinti, bet jau tokie įsakymai buvo duoti. Kai nukaudavo partizanus, tai ta praktika atpažinimo – numetimo turgaus aikštėje – ji buvo ne šiaip sau. Jie neturėjo nuotraukų, jiems reikėjo identifikuoti ir surasti, kas atpažįsta tuos žmones. Ir kartu jie išniekina, išgąsdina visuomenę ir dar gauna sau naudos, kad galbūt suranda artimuosius, pažįstamus. Tas identifikavimas reiškia irgi daug, nes nuo čia prasidėdavo tolimesnė grandinėlė: arba artimieji represuojami, arba toliau vystoma, ieškoma, su kuo jis bendravo“, – sako A. Anušauskas.
Kokios detalės jiems kėlė įtarimų dėl nukauto partizano tapatybės?
„Šiuo atveju, manau, be atpažinimo niekaip neapsiėjo, nes 1946 metais daugelyje partizanų apygardų, kurios jau buvo susiformavusios, veikė maršrutiniai agentai, kurie buvo užverbuoti saugumo. <…> Tai jie, matyt, ir atpažino. Nes atpažinti žmogų, kuris neturi nei kažkokių laipsnių, nei yra žinomi išskirtiniai bruožai, tai tokiom sąlygom atpažinti praktiškai neįmanoma“, – pastebėjo A. Anušauskas.
Pirmojo užkasimo vieta buvo žinoma, antro – ne. Kaip buvo nuspręsta ieškoti būtent Leipalingyje?
„Detalių šiuo klausimu nepasakysiu. Galiu pasakyti tai, kad Leipalingis visada buvo ta kryptis, į kurią buvo sukami paieškininkai. Kaip ir kitose vietose, pavyzdžiui, stribynai, buvę kalėjimai, netoli esančios aikštės, stadionai, bet kas galėjo būti ta slapto palaidojimo vieta“, – kalbėjo A. Anušauskas.
G. Vitkus pridūrė, kad paieškos istorija yra gana sena, mat šeima J. Vitkaus-Kazimieraičio pradėjo ieškoti iš karto atgavus nepriklausomybę.
„Lietuvos nepriklausomybės metu mano tėvelis Vytautas, kaip vyriausias sūnus, ir kiti broliai bei dukra, norėjo surasti brangaus žmogaus palaikus. Buvo žinoma, kad jo kūnas po mūšio Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, buvo atgabentas į Leipalingį. Tada, po palaidojimo, egzhumavo ir vėl užkasė. Tai tas klausimas, kur stribai galėjo palaidoti kūną, visada buvo keliamas. Ir pirmoji versija, kad reikia ieškoti pačiame stribyno kieme, ir tada 1991 metais jau buvo pradėti kasinėjimai. Ir nemažai kūnų buvo atkasta. Jie tada buvo nuvežti tyrimams į Vilnių. Tuo metu DNR tyrimų nebuvo, todėl jie buvo palaidoti Leipalingio kapinėse.
2018 metais vėl buvo grįžta prie minties, kad dabar jau su DNR tyrimu reikia bandyti vėl. Tie žmonės buvo vėl egzhumuoti iš Leipalingio kapinių, tačiau senelio tarp jų nebuvo. Tada Ernestas Kuckailis iškėlė versiją, kad galbūt verta paieškoti stribyno kieme. Jis, kartu su Laimute Žukauskaite iš Leipalingio muziejaus, sukvietė mus, giminaičius, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Nuo tada ir atsirado tas kryptingas ieškojimas“, – pasakojo G. Vitkus.
A. Anušauskas sako, kad J. Vitkus-Kazimieraitis partizaniniame judėjime turėjo didelę reikšmę.
„Jei trumpai apibūdinti, tai jis buvo partizaninis Vanago krikštatėvis. Adolfas Ramanauskas buvo tas žmogus, kuris buvo jo pavaldume. <…> Kas yra svarbiausia, kad J. Vitkus buvo aukščiausio rango Lietuvos karininkas, kuris dalyvavo tikroje ginkluotoje rezistensijoje. Jo reikšmė rezistensijai buvo kaip vienytojas, kaip iniciatorius daugelio direktyvinių dokumentų, pavyzdžiui, jis reikalavo ruošti mobilizacinius planus, kuriais apibrėžiama, kad, jeigu Lietuva, kartu su Vakarų valstybių pagalba arba karui prasidėjus, tokiu atveju lietuviai būtų pasiruošę ginklu iš karto jungtis kaip kokiais 1918-1919 metais masiškai ir kovoti jau su okupantais“, – sakė A. Anušauskas.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, rasti pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, pirmadienį patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys.
„Tarp Leipalingyje surastų palaikų yra žymaus pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, šiandien tai galima patvirtinti šimtu procentų“, – per spaudos konferenciją pirmadienį Vilniuje sakė LGGRTC direktorius A. Bubnys.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė Jūratė Jankauskienė per spaudos konferenciją teigė, kad laboratorijos atliktas DNR tyrimas rodo 99,9 proc. atitikimą.
„2018 metais mes buvome gavę Vitkaus sūnų Rimgaudo ir Liudo seiles, pristačius šių palaikų kaulą buvo atliekamas identifikacinis tyrimas ir gauta išvada, kad tai yra Liudo ir Rimgaudo Vitkų biologinis tėvas su 99,9 išvada, patvirtina tai, kad tai yra būtent šio asmens palaikai“, – sakė J. Jankauskienė.
LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas pasakojo, kad bandymai rasti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikus prasidėjo prieš keliolika metų, tačiau paieškos sisteminėmis tapo tik pernai centre įsteigus specialų skyrių.
„Praėjusių metų gruodžio mėnesį įsteigtas specialus paieškų skyrius ir šitie darbai tapo sistemiški, žmonės ne užsiėmė tuo papildomai, kai kokia gera mintis ateidavo į galvą, o dirbo darbą kasdien ir turėjo atsiskaityti, kas padaryta šiuo klausimu, ir taip mes žingsnis po žingsnio ėjome“, – sakė R. Zagreckas.
Patvirtino iš ketvirto karto
Apie tai, kad Leipalingyje rasti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai praėjusią savaitę pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Vis dėlto LGGRTC tuomet teigė negalintys to patvirtinti, nes identifikavimo procesas dar nebuvo baigtas. J. Jankauskienės teigimu, DNR tyrimai tikslų atsakymą davė tik iš ketvirto karto.
„Kiekvienas DNR tyrimas atliekamas iš kaulinio audinio, imami keturi mėginiai. (...) Pirminiai duomenys buvo tokie, kad gautas dalinis DNR profilis. Jis nepaneigė tos iškeltos versijos. (...) Bet kad duotume garantuotą išvadą, būtina gauti pilną profilį. Tyrimas buvo kartojamas tris kartus iš to paties šlaunikaulio, bet rezultatai buvo tie patys ir neleido gauti pilno DNR profilio“, – sakė Teismo medicinos tarnybos ekspertė.
„Tada buvo užprašytas kitas kaulas ir iš jo buvo gautas pilnas DNR profilis“, – pridūrė ji.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto archeologė Justina Kozakaitė teigė, kad tyrimas dar turėtų būti tęsiamas, siekiant nustatyti tikslias partizano mirties aplinkybes.
„Palaikai yra be galo fragmentiški. Tai bendram paveikslui nupiešti, išsiaiškinti mirties aplinkybes, reikia daugiau kaulų surinkti“, – sakė ji.
Pritartų valstybinėms laidotuvėms
J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkė Vilija Vitkutė-Pranckienė teigė, kad, suradus ir identifikavus partizano palaikus, jo artimieji yra „laimingi iki debesų“.
„Tas identifikavimas mus įpareigoja nešti toliau, skleisti senelio vardą į visuomenę, kad ji kur kas daugiau žinotų, nes anksčiau jis buvo primirštas“, – žurnalistams sakė ji.
Tuo metu partizano anūkas, Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus sakė, kad apie galimą kūno perlaidojimą artimieji pradėjo svarstyti dar tik įtariant, jog palaikai yra būtent J. Vitkaus-Kazimieraičio.
Viena svarstytų vietų – Panemunėje, kur palaidota partizano sutuoktinė. Vis dėlto G. Vitkus pabrėžė, kad šeima sutiktų ir su valstybinėmis laidotuvėmis.
„Jeigu bus pripažinta jo kaip valstybės veikėjo indėlis, tai svarstysime su valstybės institucijomis, kada, kaip būtų logiškiausia palaidoti“, – sakė jis.
Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.
2019 metais Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš jų pernai atpažinti septynių partizanų ir dviejų rėmėjų palaikai.
Vėliau Leipalingyje toliau ieškota dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti.
Anksčiau lapkritį centras paskelbė įkūręs ir kaupiantis žuvusių bei dingusių Lietuvos laisvės kovotojų artimųjų biologinį (DNR) seilių banką.
Jame tikimasi sukaupti ne mažiau kaip 30–40 tūkst. DNR mėginių, reikalingų laisvės kovotojų palaikams identifikuoti. Mėginiai bus saugojami neribotą laiką.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
ir krūtinėmis laisvę apgynėt.
Pasilikot jauni, dainose amžini,
Partizanai-sūneliai Tėvynės.
