Rinkimuose į Vilniaus savivaldybės tarybą užderėjo kaip niekad gražių ir stiprių kandidatų. Neapsigaukime, iš tikrųjų tėra dvi pusės, kurias skiria ryški linija: tai Zuokas ir tie, kurie prieš Zuoką. Kaip nėra truputį nėščių, taip nėra ir truputį mylinčių Artūrą Zuoką: jis remiamas besąlygiškai, smerkiamas taip pat, beje, be išlygų. Ne mažiau svarbu, kad jis šiuo metu užima mero pareigas, todėl visų kitų sąrašų lyderių tikslas yra išstumti jį iš sosto, ir jie natūraliai yra jo oponentai.
Margos koalicijos belaukiant
Tas, kas taps pagrindiniu A. Zuoko priešininku, šiuose rinkimuose gali tikėtis ženklios sėkmės. Socialdemokratų sąrašo lyderis Algirdas Paleckis demonstruoja ryžtą imtis graikų mitologijos didvyrio Tesėjo vaidmens - eiti į urvą ir įveikti korupcijos liūne nugrimzdusį Minotaurą. Dėl tokio įvaizdžio jis pasiruošęs verstis per galvą - ne tik kreipėsi į atitinkamas tarnybas, kad būtų ištirta, ar "Rubiconas" nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ir pakėlė maištą prieš "partijos tėtušį" A. Brazauską. Šis ragina nekritikuoti Vilniaus mero A. Zuoko, o A. Paleckis parašė partijos pirmininkui laišką, kuriame A. Zuoko liberalcentristus vadina susikompromitavusia, į korupcinius skandalus įsipainiojusia partija ir pareiškia, kad koalicijos su ja Vilniaus socialdemokratai nesudarys.
Tokio akibrokšto prieš partijos gyvąjį talismaną dar nėra buvę. Aktyvios pastangos, matyt, duos tam tikrą rezultatą. Tuo tarpu Liberalų sąjūdžio sąrašo lyderis P. Auštrevičius, atrodo, pats netiki savo pergale, o konservatoriams iniciatyva sprūsta iš rankų. Tuo būdu A. Paleckis įsitvirtina antizuokininkų smaigalyje kaip Antizuokas Nr. 1.
Konservatoriai kažkodėl nesistengia demonstruoti savo sąrašo asmenybių, ir tai nėra jų privalumas, nes Lietuvos rinkėjai labiau trokšta balsuoti už gyvus žmones, o ne už partijas ir idėjas. Konservatorių sąrašo viršuje - trys neblogai žinomi politikai, Kęstutis Masiulis, Stasys Šedbaras ir Raimundas Alekna, tačiau jų veidai ir balsai mažai eksploatuojami. Šiuos politikus, ko gero, nustelbė dainuojantis, tegul ir vogtą dainą, socialdemokratas. K. Masiulis ilgą laiką buvo svarbiausias ir atkakliausias A. Zuoko kritikas, net teismų dėka įgijęs teisę Abonentą vadinti Abonentu, tačiau rinkimų sūkuryje tai kažkaip vis labiau užsimiršta.
Yra dar vienas rimtas kandidatas į Vilniaus mero postą - Rolandas Paksas. Ne vienas komentatorius jį įtarinėja sudarius slaptą sandėrį su A. Zuoku, nors bent jau viešai žinomi faktai byloja visai ką kita. R. Paksas ir jo komanda kritikuoja A. Zuoką smarkiai, negailestingai: net nupirko jam bilietą į Varšuvą ir išsiuntė DHL paštu, paaiškinę, kad A. Zuokas mėgsta sprukti būtent į Lenkiją. R. Paksas taip pat pretenduoja į Antizuoko titulą, tačiau kol kas sunkoka R. Paksą įsivaizduoti kaip daugelio partijų vienytoją ir koalicijos lyderį. Mat visi turbūt sutinka dėl vieno: Vilnių po rinkimų valdys marga koalicija.
Sunku pasakyti, kiek pagrindo turi įtarinėjimai dėl slapto A. Zuoko ir R. Pakso sandėrio, tačiau svarstymai dėl jų sąjungos gali pasirodyti teisingi žvelgiant į priekį. R. Paksas greičiausiai bus pirmas politikas, kuris sulauks A. Zuoko skambučio po rinkimų. A. Zuokui valdžia svarbesnė už bet kokius principus, tad siekdamas šio tikslo jis užmirš net ir smarkiausius įžeidinėjimus. R. Paksas, kurio svarbiausias tikslas šiuo metu bent vieną koją įkelti atgal į politiką, turėtų būti sukalbamas. Liberalų ir centro sąjungos bei "Tvarkos ir teisingumo" koalicija Vilniaus mieste po rinkimų yra visai tikėtina. Kitos galimos koalicijos pagrindą gali sudaryti konservatoriai ir socialdemokratai.
Patriarchas be įpėdinio
Kol neįrodyta kitaip, tikėkime, kad A. Paleckio iššūkis A. Brazauskui yra jauno politiko smigtelėjimas patriarchui, klaninio valdymo simboliui, o ne, sakykim, “MG Baltic” ataka prieš "Rubiconą". Socialdemokratų "sąžinės balso" B. Genzelio teigimu, Kristina Brazauskienė jau kelerius metus nervina jaunuosius Vilniaus socialdemokratus, ir A. Paleckio laiškas yra šios konfrontacijos padarinys. Socialdemokratų partija kol kas daugmaž nebyliai stebi šį susipriešinimą, ir tam yra bent kelios priežastys. Pirma, sunku tramdyti A. Paleckį rinkimų kampanijos metu, nes tai tiesiog pakenktų partijai. Antra, dauguma partijos narių supranta, kad tokia A. Paleckio taktika yra teisinga, siekiant gauti kuo daugiau balsų Vilniaus miesto taryboje. Galų gale, ne už kalnų partijos pirmininko rinkimai, ir negali žinoti, iš kurios pusės pasisuks vėjas. Ministras pirmininkas G. Kirkilas, oportunizmo genijus, kaip jam įprasta panašiais atvejais naudoja laukimo taktiką, o juo seka ir visa partija.
A. Brazauskas suginė savo partiečius Vilniaus miesto tarybos narius balsuoti už miesto bendrąjį planą, tačiau gali būti, kad maištingasis Vilniaus skyrius iš tikrųjų yra jo jau nekontroliuojamas. Pabuvęs ministru pirmininku šį paskutinįjį kartą A. Brazauskas neteko nemenkos dalies savo autoriteto tiek tarp rinkėjų, tiek ir partijos viduje. Žinoma, senoji gvardija partijoje išliko, ir tai kur kas labiau patyrę vilkai, nei neapsiplunksnavę Vilniaus skyriaus jaunikliai. Bėda, kad A. Brazauskas neturi įpėdinio - jo favoritas Z. Balčytis nepopuliarus, neparanki aplinkybė ir Z. Balčyčio sūnaus teismas. Lieka vienintelis šansas - kad į partijos pirmininkus kandidatuotų pats A. Brazauskas, ir viskas liktų, kaip buvę. Tačiau ar pats A. Brazauskas norės priimti iššūkį - kelerius kadencijos metus kovoti ne su konservatoriais, o su maištaujančiais partiečiais? Taip gyventi jis nepratęs.
