Milžiniškos salose prie Australijos ir N. Zelandijos aptinkamos gėlės iš visko sprendžiant yra vešlių miškų, dengusių Antarktidą prieš bemaž 2 milijonus metų, palikimas, skelbia „Discovery Channel“.
N. Zelandijos mokslininkų grupė, vadovaujama Steve‘o Wagstaffo, tyrė salose prie Australijos ir N. Zelandijos aptinkamų didelių saulučių (Pleurophyllum) rūšį. Šie augalai išsiskiria neįprastu dydžiu.
Mokslininkai ėmė tirti, kaip jie galėjo patekti į šias salas. Buvo atliktas šių augalų ir giminingų rūšių, augančių Australijoje, N. Zelandijoje ir kitose Pietų pusrutulio vietose, genetinis tyrimas. Lygindami suakmenėjusių augalų liekanas mokslininkai sukūrė ir nustatė „molekulinį laikrodį“, kuris padėjo išsiaiškinti, kada ėmė formuotis skirtingos augalų rūšys.
Apibendrinus visą gautą informaciją paaiškėjo, kad vadinamųjų „megaaugalų“ grupė iki prasidedant paskutiniajam ledynmečiui greičiausiai augo Antarktidoje, o atšalus klimatui ėmė migruoti į žemyno kaimynystėje esančias salas. Manoma, kad klimatas Antarktidoje daugeliui augalų tapo nepalankus maždaug prieš 1,8 mln. metų, tačiau jų prieglobsčiu galėjo tapti nedidelės salos žemyno šiaurėje, kurių nepadengė slenkantys ledynai.
Šiose salose išsigelbėję augalai vystėsi toliau, virsdami skirtingomis rūšimis, ir plisdami toliau į šiaurę – N. Zelandiją ir galbūt Australiją, skelbia „Discovery Channel“.
Pasak mokslininkų, kaip augalai galėjo nukeliauti tokį atstumą per vandenyną, nėra visiškai aišku. Manoma, kad sėklas galėjo nunešti vėjas ar iš vienos salos į kitą migruojantys jūros paukščiai. Mokslininkai mano, kad sėklos galėjo likti paukščių sukamuose lizduose, ir vėliau su užaugusiais jaunikliais pasiekti kitas salas.
