Kiekvieną senosios tvirtovės sienos centimetrą rankomis išglostęs ir jose įvairių laikų paliktus pėdsakus užčiuopti išmokęs dabartinis Siesikų pilies valdytojas siekia tikro Renesanso epochos autentiškumo.
Atlaikė negandas
Prieš penkis šimtus metų, o ir vėliau, į Siesikų pilį taip lengvai kaip dabar nebūtume patekę. Čia atvykstantieji turėjo būti savi, kitaip vienintelių vartų niekas nebūtų atkėlęs, o bandantieji veržtis jėga būtų sutikti su ginklais. Tvirtovės bokštuose šaudymo angos įrengtos ne šiaip sau.
Rezidencinės pilies teritoriją iš vienos pusės skalauja Siesikų ežero bangos, iš kitų trijų – supa platūs vandens pilni kanalai, statūs pylimų šlaitai. Ir tik vienintelis kelias tarp jų vingiuoja pilies link. Tokios saugumo priemonės padėdavo gelbėtis nuo plėšikų.
Nuo 16-ojo amžiaus iki mūsų laikų per karus, marą ir negandas išlikusio statinio dabartinis šeimininkas – Siesikų dvarą iš valstybės nuomojantis ir jį tvarkantis Audrys Matulaitis.
Svečius jis pasitinka kieme ir, rankos mostu aprėpdamas visas valdas, primena, kad žengiame vienos seniausių Lietuvos pilių link.
„Dar yra tik Gedimino pilis ir Trakai“, – paaiškino A. Matulaitis. Tais pačiais laikais stūksojusių Valdovų rūmų iki mūsų dienų beveik nebuvo išlikę – jie atstatyti.
Griuvėsiai tarp krūmų
Siesikų pilis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo Renesanso epochos išlikusių statinių.
1999 metais dvaras – kultūros vertybė ir neprivatizuotinas objektas – 99 metams buvo išnuomotas naujam šeimininkui. Iš kadaise pilies teritorijoje buvusių 40 pastatų A. Matulaitis rado tik šešis – pilies rūmus, akademija vadinamą mokyklą, spirito varyklą, svirną, paukštidę, kumetyną, taip pat ir nedidelę buvusio įspūdingo parko dalį.
Entuziastingai į darbus kibęs naujasis savininkas pirmiausiai sutvarkė ežero pakrantę, dalį teritorijos ir restauravo spirito varyklą.
A. Matulaitis prisimena, kad prieš atstatant spirito varyklą pirmiausia teko prasibrauti iki griuvėsių – iškirsti juos apaugusius krūmus ir brūzgynus. Darbo teko įdėti daug, kol prieš 250 metų iškilęs spirito varyklos pastatas vėl tapo toks kaip buvęs – atkurta autentiška aplinka, sugrąžinta daugybė detalių. Visa medinė pastato dalis buvo padaryta iš naujo.
„Stipriųjų gėrimų varyklą pastatė tuomečiai dvaro savininkai Daugėlos. Ji dvarui uždirbdavo pinigų, gėrimai buvo tiekiami Siesikų miestelyje buvusiai karčemai“, – pasakojo A. Matulaitis.
Išėjęs pro buvusios spirito varyklos, kurioje dabar įrengta pirtis, šeimininko būstas, didelė salė, duris žvilgsniu gali aprėpti visą Siesikų dvaro valdą. Čia pat stūkso paukštidės pastatas, toliau matyti „akademija“, kurioje kol kas dar gyvena žmonės.
A. Matulaitis sakė, kad 1904 metais pastatytą pastatą savininkai pavadino akademija, nes jame mokėsi Daugėlų ir jų giminių vaikai, gyvendavo mokytojai ir svečiai.
Be pėdsakų nedingsta
Visos A. Matulaičio ir jam padedančių trijų bendraminčių jėgos dabar skirtos pagrindiniam pilies pastatui. Svarbiausias tikslas – kiek įmanoma sugrąžinti Renesanso stiliaus autentiką.
Visą šeimininko dėmesį šiuo metu prikaustęs antras pilies aukštas. Pirmas aukštas buvo ūkinės paskirties ir jau baigiamas restauruoti.
Įėjęs į vėsų, jokiais šiuolaikiniais akcentais nesudarkytą pastatą pasijunti tarsi patekęs į praeitį. Silpnas, žvakių šviesą atstojantis apšvietimas, arkos, balkonėliai, pakylos, nišos sienose – balta, didinga ir tikra.
Kiekvieną sienų centimetrą, kiekvieną plytą savo rankomis iščiupinėjęs, išglostęs A. Matulaitis įsitikino, kad niekas be pėdsakų nedingsta, palieka savo žymę – įsigilinus galima perskaityti ne vieną praeities paslaptį.
„Taip lengvai praeitis nepasiduoda. Tačiau po ilgų žiūrėjimų, ieškojimų, svarstymų, lyginimų ji pradėjo po truputį atsiverti. Štai ant plytos išrėžtas gilus brūkšnys. Įsižiūrėjus galima suprasti, kad šalia buvo durys, o tos plytos aukštyje – spynos vieta.
Kai durų rankena nenuspaudžiama iki galo, išsikišęs spynos liežuvėlis trenkiasi į sieną ir, durims iš lėto veriantis, ją įbrėžia – štai iš kur ta žymė. Pradėjome ardyti sieną ir tikrai, pasirodo, čia būta durų, vėliau jos buvo užmūrytos. Radome slenkstį, o toliau – vietą, kur prasidėjo laiptai į antrą aukštą“, – rodė ir pasakojo šeimininkas.
Atidžiai nagrinėjant buvo surastos ir senųjų židinių vietos – pagal išlikusius kaminus, kitus požymius.
Kaip prieš kelis šimtus metų atrodė pilies rūmai, padėjo išaiškinti dešimtmečius trukęs architektės Gražinos Kirdeikienės tyrimas. Daug kas buvo tikslinama pagal išlikusius 1725 metų pilies inventorizacijos dokumentus.
Pilis buvo rekonstruota aštuonis kartus, ne sykį buvo apiplėšta, padegta. Restauruoti ji pradėta 1991 metais, grąžintas 16-ojo amžiaus gynybinės ir rezidencinės pilies vaizdas, plano struktūra.
Stengiasi nekeisti
Pirmas pilies aukštas anais laikais buvo skirtas ūkinėms reikmėms, atnaujinant jo paskirties stengtasi nekeisti.
A. Matulaitis rodė, kur buvo virtuvė, tarnų kambariai, sandėliai. 1725 metų inventorizacijos dokumentuose matyti, kaip buvo išdėstyti kambariai, kur buvo krosnys, langai.
„Šios sieninės spintos buvusią vietą sužinojome tik iš senųjų dokumentų, atkūrėme tokią, kokia ji buvo“, – medines duris į sieninę nišą atvėrė šeimininkas.
Jis sakė, kad atnaujintos pilies trys salės bus atvertos lankytojams.
„Pirmas aukštas užima apie penkis šimtus kvadratinių metrų. Kai darbai bus baigti, atidarysime tris sales lankytojams, o kitos patalpos bus naudojamos kaip ir anais laikais – ūkinėms reikmėms“, – pasakojo naujasis pilies valdytojas.
Antro aukšto plotas toks pat, bet čia įrengta jau kitaip. Atkūrus pilį didžiausią įspūdį turėtų padaryti iškilminga pokylių salė – menė. Pilies atstatytojai ant menės sienų aptiko išlikusių įspūdingos sieninės tapybos fragmentų, juos ketinama atgaivinti.
Pro menės langus atsiveria vaizdingas reginys į ežerą. Palangėse išmūryti pakylėjimai rodo čia buvus suoliukus, kad kilmingi svečiai ant jų susėdę galėtų nuostabiais vaizdais grožėtis.
A. Matulaitis vedė į kitus kambarius, rodė valgomąjį, miegamąjį, prieškambarius. Viename iš jų atrastas tais laikais labai moderniai įrengtas tualetas. Plačioje nišoje – į lauką išeinanti anga, ant jos vieta atsisėsti, yra ventiliacija, vieta vandens indui.
Iš pirmo aukšto į antrą vedantys laiptai, pasak A. Matulaičio, ilgai buvo mįslė, teko sukti galvą, kokie jie turėtų būti, nes iš praeities nieko nebuvo išlikę. Tik pradėjus kurti maketus pavyko padaryti tinkamiausius laiptus, tokie veikiausiai ir buvo.
Taptų traukos centru
A. Matulaitis tikisi, kad ateityje Siesikų dvaras taps kultūrinio turizmo traukos centru. Tačiau kol kas tenka plušėti iš peties ir laukti, kol svajonės galės išsipildyti.
Pilį restauruojantys entuziastai nė vieno darbo nedaro atmestinai. Siekdami autentiškumo, nei vinių, nei vyrių, nei spynų, nei langų rėmų ir daugelio kitų dalykų parduotuvėse neperka, viską nukala, sumeistrauja, padaro patys. Viskas atkuriama pagal griežtus paveldosaugos reikalavimus.
Pagal išlikusį vienintelį autentišką langą sukurti ir visi pirmo aukšto langai.
A. Matulaitis norėtų, kad į pilį atvykę lankytojai pajustų tikrus Renesanso laikus, jiems būdingą dvasią. Jeigu ta erdvė, išlikusios sienos, pastatai galėtų kalbėti, jie dar daugiau atskleistų praeitimi besidomintiems žmonėms. Mūsų laikus pasiekusios pilies istorija įdomi ir įspūdinga.
Vyresni žmonės dar mena, kad po Antrojo pasaulinio karo pilis atiteko tarybiniam ūkiui. Pilyje buvo atidaryta mokykla, tame pačiame pastate buvo apgyvendinti mokytojai, ūkio darbininkai. Mokykla rūmuose veikė iki 1952 metų. Paskui čia buvo ūkio kontora, vėliau – sandėliai.
Į anksčiau buvusius laikus atmintis jau nenuneša – praeitis išliko knygose, dokumentuose, nuotraukose, užrašuose.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
