Remiantis baziniu prognozių scenarijumi, šiais metais Rusijos BVP augs 1,8 proc., 2014 m. – 3 proc., 2015 m. – 3,1 proc., 2016 m. – 3,3 procento. Rusijos valdžios nurodomos BVP augimo lėtėjimo priežastys – pasaulio ekonomikos neapibrėžtumas, kainų tarptautinėse rinkose nestabilumas.
Pesimistinės nuotaikos Rusijos valdžios koridoriuose neatsirado staiga: BVP augimo prognozę Ekonominės plėtros ministerija buvo priversta mažinti ir rugpjūtį – nuo dar kovą skelbtų 3,6 proc. iki 2,4 procento. Jau vasarą buvo akivaizdu, kad reikalai stringa. Nepaisydamas to, Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas sukritikavo Tarptautinio valiutos fondo prognozę, esą Rusijos ekonomika gali nepasiekti ir nurodomo 1,8 proc. augimo: Fondo manymu, šiais metais visai tikėtina, kad Rusijos BVP ūgtelės tik 1,5 procento. „Šalies ekonomika nėra tokioje apverktinoje situacijoje – nė vienas regionas nėra atsidūręs ant bankroto ribos“, – pabrėžė A. Siluanovas.
O štai newru.com atkreipia dėmesį, jog TVF prognozė visai reali, nes norint pasiekti, kad metinis BVP augimas sudarytų 1,8 proc., reikia, kad paskutinį šių metų ketvirtį bendrasis vidaus produktas augtų 3,3 proc., o tai sunkiai įmanoma.
Savo prognozes dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų lapkričio viduryje paskelbė ir didžiausias šalies bankas „Sberbank“. 2014–2020 metams pateikiami trys galimi plėtros scenarijai. Bazinis scenarijus numato, kad „Urals“ markės naftos barelis kainuos 100 JAV dolerių, o pasaulinės prekybos apimtis augs 4,5–5 procentus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, tikėtina, Rusijos ekonomika artimiausius penkerius metus kasmet kils po 2,2–2,4 procento. Anot „Sberbank“ analitikų, tokio scenarijaus tikimybė – 80 procentų.
Optimistinis Rusijos ekonomikos plėtros scenarijus numato, kad „Urals“ markės naftos barelis kainuos 115 dolerių, pasaulio prekybos apimtis augs 6–6,5 proc., o Rusijos BVP – po 3 proc. kasmet. Na, o pesimistinis scenarijus toks: naftos kainos kris iki 70 dolerių už barelį. Prasidėtų recesija, 2014 m. šalies BVP susitrauktų 3,5 proc., 2015 m. – 2 proc., vėliau pamažu imtų kilti, bet ne daugiau kaip po 1 proc. per metus.
„Sberbank“, kaip ir Rusijos ekonominės plėtros ministerija, vis dėlto tikisi, kad recesijos pavyks išvengti ir artimiausiais metais šalies BVP nors ir nedaug, bet vis dėlto augs. Tačiau šis tikėjimas nepaneigia akivaizdaus fakto, jog Rusijos ekonomika susiduria su labai rimtomis problemomis ir iš esmės remiasi tik viltimi, kad naftos kainos jai bus palankios.
Komentuodamas Rusijos valdžios pareiškimą, kad ekonomika stringa, leidinys „The Financial Times“ rašė: „Tai pirmasis oficialus pripažinimas, kad augimo modelis, ant kurio laikosi Putino valdymas, byra.“ Iš Rusijos prezidento dar labiau bus pareikalauta struktūrinių reformų, apie kurias jau ne tik pusbalsiu kalba daugelis jo patarėjų – antraip ekonomikos stagnacija sukels nepasitenkinimo bangą regionuose, kurie iki šiol buvo gana lojalūs V. Putinui. „The Financial Times“ taip pat atkreipia dėmesį, kad gali imti klibėti premjero Dmitrijaus Medvedevo kėdė, tačiau vargu ar kadrų permainų galima tikėtis iki žiemos olimpinių žaidynių Sočyje.
Laikraštis cituoja konsultacijų kompanijos „Macro Advisory“ partnerį Chrisą Weaferį, kurio nuomone, pagrindinės Rusijos ekonomikos augimo sulėtėjimo priežastys – aukšta skolinimosi kaina ir akivaizdus verslo bei vartotojų pasitikėjimo sumažėjimas. Ekonomikos stagnacija gali mažinti kompanijų pajamas ir darbo užmokestį, didės socialinė nelygybė, o tai, „The Financial Times“ teigimu, suduotų stiprų smūgį V. Putino galimybėms užtikrinti stabilumą šalyje.
Prognozuojamas Rusijos BVP augimas iki 2030 m. yra mažesnis nei pasaulio ekonomikos augimo vidurkis, taigi išeitų, kad ši šalis praras savo dalį pasaulio ekonomikoje. Ekspertų teigimu, Rusija pretenduoja tapti viena iš silpniausiai augančių pasaulio ekonomikų. Neilas Shearingas, nepriklausomos makroekonominių tyrimų kompanijos „Capital Economics Ltd“ besivystančių rinkų ekspertas, tikina, kad rusai, oficialiai pripažinę tokias prognozes, „grieždami dantimis taikosi su nauja tikrove“.
Savo ruožtu naujienų agentūra „Reuters“ atkreipia dėmesį, jog ilgalaikė Rusijos valdžios daroma BVP augimo prognozė remiasi prielaida, kad naftos kainos nekis. „Tai kur kas optimistiškesnis scenarijus nei nepriklausomų analitikų, kurie tikisi, jog energetikos išteklių gavybos revoliucija padidins pasiūlą rinkoje ir tai automatiškai sumažins naftos bei dujų kainas“, – konstatuoja „Reuters“.
Rusijos ekonominės plėtros ministerijos nuomone, naftos barelio nominali kaina išsilaikys apie 160–170 JAV dolerių ir tai lems paklausa kitose besivystančiose valstybėse. Savo ruožtu „Reuters“ apklausti analitikai pateikia kitokią prognozę: 2020 m. naftos barelis kainuos iki 80 JAV dolerių. Be to, Rusijai reikia, kad naftos kainos ne tik būtų aukštos, bet ir kad nuolat kiltų. Rusija didina naftos gavybos prognozes, akcentuodama sunkiai pasiekiamų naftos verslovių įsisavinimą, tačiau užsienio ekspertai atkerta: naujos hidraulinio uolienų skaldymo technologijos Rusijoje vis dar neatsiperka, tad planai gali ir likti tik planais. Vienaip ar kitaip – Maskva vis dar nenori pažiūrėti tikrovei į akis ir pripažinti, kad „skalūnų revoliucija“ yra tikra strateginė grėsmė, o ne tuščios kalbos.
Šalies ekonomikos problemas nevyniodami į vatą aptarinėja ir patys rusai – dar sausio mėnesį Rusijos tinklalapis finam.info rašė: „Pas mus spintoje ne skeletai, o tikros kapinės. Kurį ekonomikos sektorių bepaimtum – irstantis lavonas. Iš esmės ekonomikos suvalstybinimas jau siekia 50 proc. (2006 m. buvo 20 proc.). Kitais metais mūsų laukia dar didesnė monopolizacija, o su valstybe susiję bankininkai ir toliau supirkinės visus daugiau ar mažiau vertingus aktyvus. Naftos kainų kritimo ilgai laukti nereikės, šalies biudžetas taps deficitinis, ekonomikos efektyvumas (investicijos ir kita) kris ir todėl pyragas, pavadintas „Rusijos ekonomika“, žiedės.“
Savo žodį apie prasidėjusias ekonomines problemas tarė ir Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, šių metų rugsėjo pabaigoje laikraštyje „Vedomosti“ paskelbęs straipsnį „Atėjo paprastų sprendimų metas“.
„Rusija gali tęsti labai lėtą, artimą nuliui ekonomikos augimą. Arba padaryti rimtą žingsnį pirmyn“, – pareiškė D. Medvedevas. Anot jo, antrasis kelias yra sunkus ir rizikingas, tačiau dabartinis kelias veda į aklavietę. Rusijos premjero nuomone, tikram atsinaujinimui ir inovacinei ekonomikos raidai reikalinga maksimali verslo laisvė: „Aš įsitikinęs, kad Rusija vėl gali užimti tas [pirmaujančias – aut.pastaba] pozicijas, padarydama žmogų, jo intelektą, jo gebėjimą kurti pagrindine varomąja visuomenės vystymosi jėga.“
Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, premjero D. Medvedevo pasisakymas nesukėlė audringų plojimų: interviu rusnovosti.ru Globalizacijos problemų instituto direktorius Michailas Deliaginas pareiškė, jog su tokiu premjeru kaip Dmitrijus Medvedevas Rusija gali prieiti tik prie katastrofos. „Šis žmogus, kurio visos iniciatyvos baigiasi gėdingomis nesėkmėmis, dar bando mus mokyti gyventi“, – pareiškė M. Deliaginas...
Ir vis dėlto – kas laukia Rusijos ekonomikos ir kaip susidariusias problemas spręsti?
Šių metų spalį žurnalas „Forbes“, pripažindamas, kad Rusijai ne itin gerai sekasi įveikti ekonomines problemas, vis dėlto neskubėjo jos laidoti. „Ši šalis iš tikrųjų laikosi ant naftos ir dujų kainų, jos leidžia Kremliui palaikyti tam tikrą darbo užmokesčio ir vartojimo lygį. O pramonės gamyba nuo energijos išteklių kainų pasaulinėse rinkose priklauso mažai ir jos apimtį padidinti vien tik administracinėmis priemonėmis labai sudėtinga. Valdžia gali didinti pensijas, bet tokiu pat būdu padidinti gamybos produktyvumą – labai sunku. Ar tai reiškia, kad kortų namelis sugrius? Ne. Ekonominis nuosmukis palietė visą Rytų Europą ir Rusijos ekonomikos rodikliai, net ir pesimistinėmis prognozėmis, vis dar geresni nei kitų šalių regione. Kita vertus, pramonės stagnacija gali tapti ilgalaike Rusijos problema – naftos kainos amžinai nekils, tad jeigu Maskva nori išlikti svarbi tarptautinės ekonomikos žaidėja, jai bus būtina pasirūpinti, kad pramonės sektorius nesustingtų 2012 m. lygyje.“
Taigi – kas kaltas ir ką daryti?
Kaip rašo „Nezavisimaja gazeta“ (2013 m. rugsėjo 26 d.), tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ prognozuoja, kad šiais metais Rusijos BVP gal ir gali ūgtelėti 2 proc., bet viena iš esminių problemų, su kuria susiduria ši šalis – kapitalo nutekėjimas iš jos ir investicijų į gavybos sektorių mažėjimas. Tai, kad iš Rusijos bėga kapitalas, pripažįsta ir Ekonominės plėtros ministerija: praėjusiais metais iš šalies pasitraukė apie 75 mlrd. JAV dolerių, šių metų prognozė padidinta nuo 30 iki 70–75 mlrd. dolerių. Planuojama, kad kitais metais iš Rusijos pasitrauks 30 mlrd., 2015 m. – 10 mlrd. dolerių, o 2016 m. situacija stabilizuosis. Ir tai – oficiali ministerijos prognozė!
Pasaulio banko (PB) ataskaitoje apie Rusijos ekonomikos padėtį teigiama, kad augimo lėtėjimą lemia ir ekonomikos cikliškumas, ir svarbūs struktūriniai trūkumai. Pirma, Rusijos ekonomika tampa pažeidžiama dėl pernelyg didelės priklausomybės nuo naftos ir dujų kainos tarptautinėse rinkose. Vertindami šalies eksporto struktūrą (nuo 2000 m.) pamatysime, kad eksporto srautuose absoliučiai dominuoja nafta ir dujos – apie 70 procentų. Sumažėjusi paklausa išorės rinkose automatiškai blogina Rusijos ekonominę padėtį. Mažėja ir vidaus paklausa, o tai atsiliepia investiciniam aktyvumui ir vartojimui. Investicijos, PB teigimu, traukiasi dėl baigiamų grandiozinių infrastruktūros projektų – dujotiekio „Šiaurės srautas“ ir olimpinių objektų Sočyje statybos.
Antra, struktūrinės šalies ekonomikos problemos – nekonkurencingi ūkio sektoriai. PB vyriausiosios ekonomistės ir ekonominės politikos Rusijoje koordinatorės Birgitos Hansl bei banko privataus ir finansų departamento ekonomisto Alvaro Gonzalezo teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl Rusijoje vystosi tik maža dalis ūkio sektorių – pernelyg didelė koncentracija didžiulėse įmonėse, ypač apdirbamosios pramonės. 80 proc. produkcijos pagamina 25 proc. pramonės įmonių, vadinasi, šalyje į pašalį nustumtos mažos ir vidutinės įmonės, kurios potencialiai yra lankstesnės šiuolaikinių ekonomikos pokyčių akivaizdoje.
Dar viena rimta Rusijos problema – jau minėtas kapitalo pasitraukimas, todėl neįmanoma užtikrinti reikiamo investicijų lygio. Taip pat kyla grėsmių dėl valiutos keitimo kursų dinamikos. O bene paradoksaliausias dalykas – gana žemas nedarbo lygis (apie 5 proc.), tai gal ir džiugina politikus, bet ekonominio nuosmukio metu atima galimybę stimuliuoti ekonomiką didinant užimtumą. Žemas nedarbo lygis rodo menką gamybos modernizaciją, nes esant daug pigios darbo jėgos įmonės praranda objektyvų poreikį modernizuoti gamybą.
Ir vis dėlto PB prognozuoja, kad 2014 m. Rusijos ekonomika gali paaugti 3,1 proc., bet tai – ne pačios Rusijos nuopelnas, nes tikimasi pasaulio ekonomikos atsigavimo, padidinsiančio naftos paklausą. Vienaip ar kitaip, kitų metų Rusijos ekonomikos perspektyvos bus susijusios su euro zonos ekonomikos atsigavimu ir galbūt su didelių investicinių projektų ne iš biudžeto lėšų pradėjimu. Tačiau jeigu pasaulio ekonomikos atsigavimas nusikels ateičiai, nieko gero nežadama ir Rusijos ekonomikai.
„Nuotaikos blogėja. Iš esmės Rusijos ekonomika yra „laukimo stadijos“ – tą daro ir investuotojai, ir vartotojai“, – konstatuoja PB analitikai. Ir priduria: bet kuriuo atveju Rusijos ekonomika pasiekė dabartinio savo potencialo ribą. Gamybinių pajėgumų panaudojimas tėra 80 proc., tai grąžina šalį į 2006–2007 m., kai BVP augo 8 procentais. Turint omenyje ribotą darbo jėgos pasiūlą ir žemą investicinį aktyvumą, atrodo, kad prieita galimybių riba.
PB ekspertų teigimu, Rusijai neišvengiamai būtinos struktūrinės reformos ir esminis ekonominės politikos peržiūrėjimas, nes dabartinis modelis, kuris iš esmės rėmėsi vidaus paklausos stimuliavimu, nebepasiteisina. Rusijai kur kas daugiau dėmesio būtina skirti jaunoms, inovacinėms įmonėms, didinti gamybos efektyvumą ir darbo jėgos mobilumą, investuoti į žmogiškąjį kapitalą, skatinti konkurenciją. Antraip – nuosmukiai kartosis dažniau nei įprasti ekonomikos ciklai.
