Priklausomybė nuo alkoholio– liga, sugriaunanti ir į jos spąstus pakliuvusio žmogaus, ir jo šeimos, artimųjų gyvenimą. Laimė, yra žmonių, sugebančių jai pasipriešinti.
Alytuje veikia ne viena anoniminių alkoholikų (AA) grupė. Viena iš jų– „Vilties kibirkštis“, rytoj, šeštadienį, minės veiklos dešimtmetį. Šios grupės narė Monika (vardas pakeistas) švenčia blaivaus gyvenimo dvejų metų sukaktį. Ji sutiko papasakoti savo istoriją, ja nešdama žinią– net ir į patį gyvenimo dugną nusiritusio žmogaus padėtis nėra beviltiška. Visada yra vilties prisikelti. Pradėti reikia nuo pirmo ir būtiniausio žingsnio– pripažinti savo bėdą. Taigi– pasakoja Monika.
„Alkoholio paragavau būdama gal trylikos metų. Atsimenu, švenčiau gimtadienį ir pirmą kartą pavogiau iš mamos spintos butelį, išsinešiau į kiemą, vaišinau kiemo draugus. Paskui vaikščiojome apsvaigę.
Vėliau kažkodėl visada rinkdavausi tokius draugus, tokias kompanijas, kurios nevengdavo alkoholio. Pavyzdžiui, prieš eidami į šokius būtinai išgerdavome dėl linksmumo.
Buvau paauglė, kai mano tėvai išsiskyrė. Mama susirado patėvį, jie kartu gerdavo... Jaučiausi laisva, man nereikėjo slėptis, manęs niekas nekontroliavo, neklausdavo, kur einu, kur būnu... Vėliau gerdavau kartu su mama ir patėviu. Tiesa, mama dar kažkiek prieštaraudavo, sakydavo, kad esu per jauna.
Dar paauglystėje pastebėjau, kad alkoholis mane traukia. Traukia ta apsvaigimo būsena– ji man buvo maloni.
Alkoholizmas– progresuojanti liga. Kai sulaukusi aštuoniolikos įsidarbinau, būdavo dienų, kai dėl gėrimo nenueidavau į darbą.
Kai susipažinau su savo dukros tėvu, man buvo tas pats, su kuo gyventi,– svarbu ištrūkti iš namų. Pasirodė, kad tas vyras turėjo dvigubą priklausomybę– narkotikus ir alkoholį. Mano gyvenimas su juo buvo košmaras: jis mane ir mušė, ir pjovė, ir ko tik nedarė... Buvau labai uždara, niekam nepasakodavau apie patiriamą skriaudą, tiesiog kentėdavau, ir tiek. Paskui pabėgau. Kai išsiskyriau, nors mano mergytė buvo labai maža, pajutau laisvę. Tada ir prasidėjo mano baisioji degradacija. Dukros neprižiūrėdavau, ne kartą pasiimti jos į darželį eidavau išgėrusi ar pagiringa. Kai pas mus į namus kas ateidavo, dukrytė svetimų žmonių prašydavo, kad ją paimtų...
Pati jutau, kad brendu į liūną, bet mano gyvenimas tapo nevaldomas. Butelis buvo mano geriausias draugas. Atstūmiau vaiką, artimuosius. Į darbą neidavau ir po dvi savaites. O darbų esu pakeitusi daugybę.
Pirmoji mano degradavimą pastebėjo teta. Tai jinai mane su mergaite priėmė į savo namus, bandė įtikinti, kad turiu rimtą problemą. Kol gyvenau pas ją, laikiausi, ištisai negerdavau. Paskui būstą nuomojausi, kurį laiką gyvenau su broliu. Degtinės troškimas buvo toks begalinis, kad išsiruošusi, pavyzdžiui, į vaistinę būtinai turėdavau užeiti pas draugę, taip pat geriančią, nors iš anksto žinodavau, kuo tai baigsis... Prieš vieną savo gimtadienį dvi savaites gėriau baisiai, lyg norėdama atsigriebti už visas dienas, kai negėriau...
Būtent teta man pasakė, kad yra toks Vilniaus priklausomybės ligų centras, paragino registruotis ten. Taip ir padariau. Mėnesį laukiau eilės.
Nuvykus į centrą man buvo neapsakoma gėda garsiai pripažinti savo problemą– kad esu alkoholikė. Norėjosi į žemę susmegti. Tačiau paskui atėjo mintis: niekur tu nedingsi, aplink tave– tokie patys žmonės, dar psichologai, psichiatrai. Dalyvavau 28 dienų Minesotos programoje. Pirmą dieną buvo nejauku, maniau, gal man čia nepatiks. Paskui jau klausiausi labai susidomėjusi ir nustebusi, nes programą veda buvę alkoholikai su keliolikos metų blaivybės stažu. Viena moteris dėstė savo istoriją, o aš galvojau– taigi čia viskas apie mane. Iš kur ji tai žino?
Vykusiose psichoterapijos grupėse persilaužiau: iš uždaros tylenės tapau žmogumi, gebančiu išsakyti savo mintis, jausmus. Man atsiverti padėjo psichologė, iš pradžių sužadinusi manyje pyktį, o paskui– ir kitus jausmus. Pati stebėjausi, nes iki tol atrodė, kad aš apskritai nieko nejaučiu. Tokių žodžių kaip tolerancija, nuolankumas apskritai nežinojau. Supratau, kad patekau, kur seniai turėjau atsirasti.
Su baime laukiau programos pabaigos: kas su manimi bus, kai išeisiu iš centro? Ar vėl grįšiu į savo įprastą gyvenimą? Vėl rutina, darbas, draugai, išgėrimai? Bet tikriausiai globojo Aukščiausia jėga. Susipažinau su vienu alytiškiu, iš kurio sužinojau apie anoniminių alkoholikų grupes. Apie jas neturėjau jokio supratimo. Įsivaizdavau, kad tai kažkokia sekta, kurioje sėdi apsikabinę, kalba apie Dievą.
Tą pačią dieną, kai grįžau iš Priklausomybės ligų centro, atvažiavo anoniminiai alkoholikai ir nuvedė mane į grupę. Į grupės susitikimus nuo pat pirmos dienos ėjau kasvakar po darbo– kaip į mokyklą.
Vis dėlto alkoholizmas– klastinga liga. Po trijų mėnesių mane apėmė depresinės nuotaikos, grupėje verkdavau, nesuprasdama, kas man darosi. Matyt, organizmas pradėjo reikalauti alkoholio. Grupės nariai ramino– taip turi būti, praeis, reikia tik persilaužti. Tiesiog toliau lankiau susirinkimus, bendravau, sunkiomis valandomis skambindavau grupės nariams. Praėjo tie trys mėnesiai, paskui– pusė metų.
Pirmi blaivybės metai buvo sunkūs, bet juos lydėjo ir euforija– kad esi laisva, gyvenimas keičiasi. Per pirmą blaivaus gyvenimo sukaktį buvau tokia nuoširdi, tokia atvira, tiek išsipasakojau, kad net pati savimi stebėjausi.
Pirmais metais vengiau kompanijų, neidavau ten, kur girtaujama, nežiūrėjau į jokius alkoholinius gėrimus. Laimė, kad gyvenau pas tetą, kuri negerianti. Jeigu būčiau grįžusi pas mamą, tikriausiai būčiau atkritusi.
Dukra iš pradžių labai bijojo, kad vėl nepradėčiau gerti. Apie metus savo vaiką turėjau įtikinėti, kad aš tikrai nebevartoju. Įsivaizduoju, kiek dėl manęs kentėjo mano artimieji, mano mergaitė. Prašau jų atleidimo, dėkoju už paramą– kad padėjo man pakilti.
Trisdešimt metų negyvenau taip, kaip tuos dvejus metus blaivi. Santykiai su teta labai geri, grįžau į ankstesnį darbą, kurį kažkada buvau pragėrusi, atsikovojau pasitikėjimą. Su dukra, kuriai devyneri, jau pasikalbame apie rūkymo, alkoholio vartojimo, narkotikų žalą. Mes, anoniminiai alkoholikai, laiką kartu leidžiame prasmingai, vyksta įvairūs renginiai, organizuojamos stovyklos, išsiruošiame į ekskursijas, lankome vienuolynus, bendraujame su dvasininkais.
Viskas pasikeitė– visas mano gyvenimas. Tapau kitu žmogumi. Kaip buvau nugrimzdusi į dugną ir kokia dabar esu tvirta, stipri– neįsivaizduojamas skirtumas. Kai kurie pažįstami manęs tokios tvirtos net prisibijo. Prarastos gyvenimo dalies nebesusigrąžinsi, praeities nepakeisi, dukrai padarytos skriaudos neatitaisysi, bet džiaugiuosi, kad sugebėjau pakilti. Gaila, kad mano blaivaus gyvenimo nebesulaukė dėdė... Būdavo, sėdim mudu ant lovos, ir jis sako: „Kaip būtų gerai, kad tu kokius trejus metus negertum...“ O aš vos savaitę negėrus pratempdavau. Dažnai nueinu prie dėdės kapo, dėkoju jam už tai, kaip jis dėl manęs stengėsi.
Pagal AA Dvylikos žingsnių programą stengiamės laikytis trijų svarbiausių priesakų: nekelti pirmos (taurelės– A.Ž.), neauginti sparnų, t. y. nesididžiuoti, neturėti puikybės, kad esi blaivus, ir gyventi šia diena. Kas vakarą prieš guldama prašau Dievą ramybės ir stiprybės. Ir ramybė jau atėjo į mano gyvenimą, ją jaučiu savyje. Man blaivybė– ne tai, kad padėjau stikliuką ir negaliu paragauti daugiau nė lašo, kad vėl „neužkibčiau“. Man blaivus gyvenimas– tai ir mano mintys, emocijos, mano ryšys su artimais žmonėmis. Mokausi gyventi visai kitaip, kaip tikras žmogus."
Aušra Žvinakevičiūtė
