Naftos turtinga šalis pirmą kartą per 16 metų ruošiasi balsuoti
Po neseniai įvykusių rinkimų fiasko Kenijoje ir Zimbabvėje visų dėmesys nukreiptas į Angolą. Rugsėjo 5 d. daugiau nei 8 mln. registruotų rinkėjų (iš maždaug 17 mln. gyventojų) turėtų balsuoti, kad išsirinktų naują parlamentą. Jie ilgai laukė šios privilegijos. Po nepriklausomybės nuo Portugalijos atgavimo 1975 m. Angoloje buvo surengti tik vieneri daugiapartiniai rinkimai – 1992 m. – ir po jų atsinaujino šiurpus pilietinis karas, niokojęs šalį nuo nepriklausomybės. 2002 m. pasibaigus konfliktui, valdžia vis žadėjo ir atidėdavo naujus rinkimus. Ir tik dabar, jos nuomone, Angola pagaliau yra pasirengusi.
Dešimtmečius trukęs karas, iš pradžių supriešinęs angoliečius su jų valdovais kolonizatoriais portugalais, o tuomet vienus su kitais, sunaikino ir traumavo naftos, deimantų ir derlingų žemių turtingą šalį. Abi pilietinio karo priešininkės tebėra pagrindinės politinės partijos, kurios ir varžysis šiuose rinkimuose: valdžioje esantis Liaudies judėjimas už Angolos išlaisvinimą (Popular Movement for the Liberation of Angola – MPLA) ir opozicinis Nacionalinis susivienijimas už visišką Angolos išlaisvinimą (National Union for the Total Independence of Angola – UNITA). Pastarasis, daugelį metų buvęs sukilėlių judėjimu, po savo lyderio Jonas Savimbi mirties 2002 m. sudėjo ginklus. Dabar, vadovaujamas puikaus gerų manierų oratoriaus Isaias Samavuka, jis virto normalia partija. Nors varžytis rinkimuose užsiregistravo 14 grupių, UNITA kol kas vis dar yra didžiausia opozicinė jėga. Naftos turtingoje Cabinda provincijoje vis dar būna incidentų, bet 2006 m. pasirašytas taikos susitarimas ten prislopino separatistines įtampas.
Tikimasi, kad rinkimai bus taikūs, bet rinkiminė kampanija nebuvo visiškai sklandi – tai nestebina, žinant ilgą Angolos smurto istoriją ir vienos partijos valdymą. MPLA šalininkai keliose provincijose užpuolė vykdančiuosius UNITA kampaniją. Nuo nepriklausomybės atgavimo valdžioje esanti MPLA kontroliuoja visas valstybės institucijas, įskaitant nacionalinį transliuotoją – vienintelį naujienų šaltinį už sostinės Luandos ribų. Daugelis angoliečių, ypač kaimo gyventojai, vis dar nelinkę viešai palaikyti opoziciją. Valdančioji partija apipylė malonėmis vietinius vadus, vis dar turinčius daug įtakos. Niujorke įsikūrusi stebėsenos grupė „Human Rights Watch“ teigia, kad rinkimai negali būti sąžiningi.
Bet net UNITA pripažįsta, kad smurto atvejai buvo pavieniai ir kad apskritai ji galėjo laisvai agituoti. Tam, kad numalšintų baimes dėl manipuliavimo, valdžia sutiko, kad rinkimai truktų ne dvi, o vieną dieną. Jau atvykę tarptautiniai stebėtojai ir pasirengę tūkstančiai nepriklausomų vietinių stebėtojų. Opozicinės partijos agitacijai gavo pinigų iš valstybės. Nors valstybinis radijas ir televizija daug laiko skyrė pagyroms valdžiai, jie taip pat transliavo opozicijos reklaminius skelbimus ir pranešdavo apie jos kampaniją.
Iš tiesų dešimtmečius rinkimuose nedalyvavę angoliečiai dabar patirs daugybę jų. Tikimasi, kad po šių rinkimų kitąmet seks prezidento, o 2010 m. – vietos rinkimai. Atrodo, kad nuo 1979 m. valdantis prezidentas José Eduardo dos Santos staiga pamėgo demokratiją, – jis sako, kad dabar Angola kas ketverius metus rengs visuotinius rinkimus. Gali būti, kad besinaudojanti buvimo valdžioje privalumais, susikrovusi turtus ir nebijanti greitu laiku prarasti valdžią valdančioji partija nusprendė, kad dabar saugu rinktis demokratiją.
Nepaisant to, nėra aišku, ar MPLA pasieks triuškinančią pergalę, kas jai leistų lipdyti būsimą konstituciją, kaip jai patinka, ar ji parlamente susidurs su tvirta opozicija. Pesimistai bijo, kad galų gale Angola savo de facto vienpartinį valdymą patvirtins rinkimais; bet daugelis – tarp jų ir kai kurie valdančiosios partijos nariai - tikisi labiau subalansuoto rezultato.
Kad ir kas laimės, ant kortos pastatyta ateitis galbūt greičiausiai auganti subsacharinės Afrikos ekonomika. Nuo pilietinio karo pabaigos Angola nuėjo ilgą kelią. Jos ekonomika, 2002 m. pradėjusi nuo menkų rodiklių, 2007 m. išaugo 21 proc., o šiemet gali paaugti 16 proc. Per pastaruosius šešerius metus BVP vienam asmeniui, remiantis kai kuriais skaičiavimais, padidėjo daugiau nei keletą kartų.
Nafta buvo gyvybiškai svarbi. Išgaudama beveik 2 mln. barelių per dieną ir lenkianti Nigeriją, Angola yra pasiruošusi tapti daugiausiai naftos subsacharinėje Afrikoje išgaunančia šalimi. Ji pralenkė Saudo Arabiją kaip didžiausia Kinijos tiekėja. Didelę dalį iš naftos uždirbtų dolerių vyriausybė investuoja atstatinėdama kelius, geležinkelio linijas ir namus, padedant rangovams iš Kinijos, Brazilijos ir Portugalijos. Hiperinfliacijos laikai praėjo – 2007 m. kainos pakilo maždaug 12 proc.
Nauda akivaizdi. Luandos horizontas prigrūstas statybų kranų ir aukštuminių pastatų. Miesto pietuose dygsta prašmatnūs gyvenamieji kompleksai. Naujais keliais bandoma paspartinti užkimštą miesto eismą. Uostas taip pat yra perpildytas: laivams dažnai tenka laukti savaites pakrantėje, kad įplauktų į doką. Skrydžių bilietai visiškai išpirkti labai toli į priekį. Kad gautų padorų viešbučio kambarį, verslininkai turi jį rezervuoti prieš kelis mėnesius. Tikimasi, kad per kelis artimiausius mėnesius bus atidaryta akcijų birža.
Laukiant, kol nubyrės
Tačiau daugelis angoliečių naudos dar turi palaukti. Nafta ir deimantai sudaro 60 proc. ekonomikos, didelę dalį valdžios biudžeto pajamų ir beveik visą šalies eksportą, bet šios pramonės šakos neįdarbina daug žmonių. Nors vidutinės pajamos padidėjo, dauguma angoliečių lieka giliame skurde. Nors valdžia stato mokyklas ir klinikas, dažnai nėra mokytojų ir gydytojų, kurie jose dirbtų. Perpildytuose lūšnynų kvartaluose, tokiuose kaip netoli Luandos uosto esantis Boa Vista, tarp lūšnų tekantis nešvarus vanduo maišosi su nesurinktų šiukšlių kalnais negrįstuose skersgatviuose; paplitęs nedarbas ir nusikalstamumas. Opozicijos kampanijoje dažnai kalbama apie nelygybę ir korupciją, o vyriausybė mieliau rodo naujus kelius ir kanalizacijos sistemą. Prieš dvejus metus nuvažiuoti 420 km ( 261 mylios) atstumą nuo Luandos iki Kwanza Sul provincijoje esančio Waco Kungo užtrukdavo 16 valandų; sunkvežimiai dažnai užstrigdavo ir kelionė užimdavo net tris savaites. Dabar važiuojant nauju keliu tereikia penkių valandų.
Vyriausybė nori diversifikuoti ekonomiką į žemės ūkį ir pramonę ne tik tam, kad sukurtų naujas darbo vietas, bet ir tam, kad būtų pasiruošta tam laikui, kai ims sekti Angolos naftos resursai. Vyriausybė pati investuoja į žemės ūkį, pavyzdžiui, kaip Waco Kungo vietovėje. Atsirado ir keli privatūs komerciniai ūkiai, kurie daugiausiai priklauso įtakingų pažįstamų politikoje turintiems angoliečiams; žemės ūkiu ima domėtis ir užsieniečiai: bananų prekybos konglomeratas „Chiquita“ galbūt investuos Benguela provincijoje. Angola, kažkada buvusi maisto eksporto šalis, dabar didžiąją jo dalį gauna iš užsienio.
Užsienio susidomėjimas auga sparčiai, bet silpnoms asmenybėms imtis verslo nerekomenduojama. Kolonialistinė portugalų administracija ir marksistų valdymo metai sukūrė biurokratijos džiungles ir nuslopino verslo dvasią. Pasaulio Bankas sako, jog tam, kad sutartis būtų vykdoma, reikia atlikti 46 procedūras ir tai užtrunka ilgiau nei 1 tūkst. dienų. Angola yra beveik pačioje Banko rengiamų valdymo reitingų apačioje. Dėl karo daugelis žmonių liko be išsilavinimo, jau nekalbant apie verslininkišką sumanumą. Tiesiogiai ar per valstybės kontroliuojamas įmones, tokias kaip valstybinė naftos kompanija „Sonangol“, valdžia įsipainiojusi į didelę dalį ekonomikos. Centrinio planavimo metai atbukino šalies šeimininkų biurokratų protus.
Pažangos ženklų yra. Greičiau galima gauti pritarimą investuoti. Valdžia stengiasi, kad jos biudžetas ir naftos pelno paskirstymas taptų kiek skaidresnis. Kaip bebūtų, pelningos verslo galimybės dažnai prieinamos mažam, ryšių su valdančiąja partija turinčiam elitui. „Daugelyje šalių, prieš eidami į valdžią, žmonės praturtėja privačiame sektoriuje“, – pastebi vietinis ekonomistas. – „Angoloje viskas yra atvirkščiai“. Net jei šie rinkimai pasibaigs gana gerai, jei ir nevisiškai sąžiningai, Angolos kelias į išgijimą vis tiek bus ilgas ir duobėtas.
Parengta pagal The Economist
