Riesti anekdotus sėdint su bičiuliais daugiabučio virtuvėje buvo sovietinio gyvenimo ir išgyvenimo dalis. Ten ir gimė daugiausiai sovietinių anekdotų pašiepiančių Staliną, besityčiojančių iš Lenino gebėjimo nešti rąstą ir kikenančių iš Brežnevo noro segėti kuo daugiau medalių. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Juokas padėjo išgyventi arba numirti
Politinių anekdotų pasakojimas Sovietų Sąjungoje buvo prilyginamas ekstremaliam sportui: tai buvo pavojinga, bet labai smagu, todėl padėjo išsivystyti originaliam ir subtiliam sovietinio politinio humoro jausmui. Tiesa, anekdotai domino ne tik vietinę sovietų valdžią, kuri taip nemėgo nesijuokiančiųjų iš savęs, kad juokdarius net sodino į kalėjimus, bet ir užsienio žvalgybas, o pirmiausia – CŽV.
Amerikiečių žvalgai išsijuosę rinko politinius juokus apie sovietinę valdžią, o neretai ir patys apie save ir ataskaitas siųsdavo atgal į JAV. Taip tūkstančiai sovietinių anekdotų nugulė ant amerikiečių šnipų stalų, o vėliau – jų archyvuose. Kruopščiai rinkę juokingas istorijas iš priešiškos valstybės amerikiečiai ne tik stebėjo, kaip žmonės gyvena anapus Geležinės uždangos, bet ir laikė uždėję ranką ant sovietinės visuomenės pulso.
O jo būta įvairaus. Štai Stalino metais vienas juokas apie vadą galėjo baigtis belange, gal todėl sakyta, kad Lubianka (KGB štabas) yra aukščiausias pastatas Sovietų Sąjungoje, nes pro jo rūsio langą matosi Sibiras.
Anekdotai apie Leniną visada sukosi apie jo tariamą gerumą, meilę vaikams, poreikį mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis ir tai, kaip jis mėgo šeštadienines talkas. Tiesa, bent jau Lenino valdymo metais už anekdotus į kalėjimą pakliūdavo retas. O štai pasakodami juokingas istorijas apie Stalino paranoją ir žmogaus gyvybės nuvertinimą žmonės rizikavo savąja. Tiesa, anekdotus apie didį vadą visuomet pasakodavo parodijuodami sunkų gruzinišką akcentą.
Nikitai Chruščiovui sovietinė liaudis niekada taip ir neatleido už jo mėginimus apsodinti visą Sovietų Sąjungą kukurūzais bei poreikį kurti neįgyvendinamus ekonominius planus, na, o Leonidas Brežnevas atsiimdavo už be galo ilgas kalbas, vešlius antakius ir senatvę.
Michailas Gorbačiovas anekdotų pragare degė už permainas, o bet pirmiausia – pabrangintą degtinę.
Anekdotai – gyvenimo atspindys
Vilniaus universiteto docentas, istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad anekdotai negimė iš gero gyvenimo. Sovietiniai žmonės juos ėmė kurti išsyk po revoliucijos ir baigė tik žlugus Sovietų Sąjungai. Anekdotuose atspindėjo tai, kas vyko ir kas žmonėms buvo nesuprantama.
Vienas iš pirmųjų anekdotų atsiradusių iškart po bolševikų revoliucijos, skambėjo taip: „Dekabristo dukra 1917 metais gatvėje išgirdusi triukšmą klausia savo tarnaitės, kas vyksta. O ši atsako, kad vyksta revoliucija, norima, kad nebūtų turtingų žmonių. Moteris nusistebi ir sako: „Keista, mano tėvas kėlė revoliuciją, kad visi būtų turtingi“.
Tokie anekdotai parodė to meto žmonių sutrikimą ir mėginimą išgyventi laikais, kai aplink viskas griuvo ir nebuvo nieko tikro.
O štai kitas anekdotas parodo, kaip žmonės tyčiojosi iš tų, kurie pralobo iš revoliucijas. Pirmiausia iš paties Lenino.
„Tik dveji metai po revoliucijos, o Leninas tokius žandus užsiaugino. Ne, ponas, jūs nesuprantate, tai ne žandai, tai Leninas bandantis įpūsti pasaulinės revoliucijos gaisrą“.
Stalino valdymo laikais pasakoti anekdotus buvo itin pavojinga. Anekdotas apie Staliną prilygo pasikėsinimui jį nužudyti ir garantavo kelionę į Sibirą be atgalinio bilieto. Lageriuose buvo ne vienas šimtas žmonių ten atsidūrę būtent už juokų apie Staliną pasakojimą. Taigi, po Stalino mirties, kai Nikita Chruščiovas ėmė paleidinėti iš kalėjimų politinius kalinius, pirmieji kuriuos paleido ir buvo tie nelaimingi anekdotų pasakotojai.
Štai anekdotas iš Stalino laikų: „Geria du draugai alkoholį, pasakoja politinius anekdotus. Baigiasi vakarėlis vienas jų svarsto vykti į NKVD papasakoti, kad draugas pasakoja anekdotus apie Staliną. Visgi sutingsta ir nutaria NKVD aplankyti ryte. Rytą į jo duris pasibeldžia saugumiečiai. Pirmasis draugas nueiti vakare iki NKVD nepatingėjo“.
Tiesa, žmonės net bijodami represijų ir kalėjimo apie Staliną anekdotus kūrė, pasakojo. Štai dar vienas jų: „Didžiausias sodininkas yra Stalinas. Jis vis sodina ir sodina“. Arba štai dar vienas: „Salė, vyksta renginys. Ant sienos kabo Stalino portretas, dainos – apie Staliną, skaitovai deklamuoja eiles apie Staliną. Vakaras skirtas Puškinui“.
Stalino diktatūros laikais žmonės juokaudavo, kad Stalinas, kaip radijas. Ir klausyti nemalonu, ir prieštarauti negali. Pasakoti anekdotai ir apie KGB, nors tos institucijos žmonės itin bijojo.
Žmogus įkyriai skambinėja ir klausia: „Alio, ar čia KGB?“ KGB sudegė – neapsikentę skambučių atsako jam agentai. Tačiau žmogus ir toliau kasdien skambina. „Ko gi jūs norite?“, – pagaliau paklausia jo. „Man tiesiog malonu tai girdėti“.
Dar vienas „gražus“ juokas iš tų laikų: „Mokykla. Mokytoja vaikams pasako, kad atvažiuos inspekcija, todėl reikia kažką gražaus pasakyti dėdėms iš Maskvos. Atsistoja viena mergaitė ir sako: „Mano katė atsivedė tris kačiukus, visi nori į partiją“. Mokytoja nutaria, kad ši naujiena – puiki, todėl kitą dieną mergaitė pasakoja tą pačią istoriją inspekcijai. Katė atsivedė tris kačiukus, vienas – nori būti komunistas. Visi klausia, kodėl tik vienas. Mergaitė atsako – du jau praregėjo“.
Tiesa, anekdotus pasakojo ne tik apie politiką, bet ir apie sunkų gyvenimą. Praėjus dešimčiai ir daugiau metų po karo pabaigos, net Maskvoje gyvenantys žmonės gyveno skurdžiai, rengėsi kukliai, dažniausiai – persiūtais kariniais drabužiais, pilkais gobtuvais ir prastais bateliais.
„Susitinka su vyrai ir vienas sako kitam. „Ponas, aš jus pažįstu, mes kartu revoliucinėse kovose prieš keliasdešimt metų kartu dalyvavome“. Kitas nustebęs klausia: „O kaip jūs mane pažinote?“. „Iš to paties palto“, – atsako jam revoliucijos laikų draugas“.
Mirus Stalinui ir į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui pasipylė anekdotai apie kukurūzus, kuriais N. Chruščiovas norėjo apsodinti visą Sovietų Sąjungą. Manyta, kad taip galima pavyti ir pralenkti JAV.
„Futbolo rungtynės tarp Anglijos ir Sovietų Sąjungos. Pirmauja anglai. Sovietų treneris gauna skambutį iš Kremliaus. Po šio skambučio sovietiniai futbolininkai išlygina rezultatą. Dar po kelių minučių – antras skambutis iš Kremliaus. Apie jį sužinoję sovietiniai futbolininkai laimi rungtynes. Po rungtynių teisėjo klausia: „Kas skambino ir ką sakė“. Teisėjas atsako: „Skambino N. Chruščiovas, jei išlyginsime rezultatą žadėjo kiekvienam po „Moskvič“, o antrą kartą paskambinęs jau grasino: „Jei nelaimėsime rungtynių – visą Sovietų Sąjungą užsodins kukurūzais“.
O štai dar vienas anekdotas iš tų laikų: „Žmonės skundžiasi N. Chruščiovui, kad nėra ko valgyti, o šis atsako: „Mes einame į komunizmą. Eidami niekas nevalgo, nueisime ir pavalgysime“.
Arba štai kitas, apie tai, kaip jautriai sovietų valdžia reaguodavo į kritiką. „Ateina žmogus į biudžetinę įstaigą ir sako: „Noriu pensijos“. Jo klausia kokį darbo stažą jis turi. Pasirodo, tik tris dienas. „Nuėjau pirmą dieną į darbą, o ten – šeštadienio talka. Prieina prie manęs mažas žmogus su barzda ir siūlo eiti nešti rąstą. Aš jį pasiunčiu toliau, mane uždaro į lagerį. Išleidžia iš lagerio, einu vėl į darbą. Pirma diena darbe – siūlo važiuoti sodinti kukurūzų. Aš atsisakau. Mane pasodina. Išeinu vėl. Vieną dieną atidirbu, reikia eiti į demonstraciją, nešti senio portretą. Nešu, o kitas nešikas man mina ant kulnų. Atsisuku ir sakau, kaip duosiu su šituo durnium per galvą... Mane ir vėl pasodino. Štai todėl ir dirbau tik tris dienas“.
N. Chruščiovo, o ir vėlesniais laikais, Sovietų Sąjunga vykdė penkmečio planais. Žmonės juokavo, kad tie planai – parašyti ant lubų, todėl atsirado posakis, kad negalima spjaudyti ant lubų, nes ten parašyti visi gero gyvenimo planai.
Atėjus Leonido Brežnevo laikui anekdotai apie jį pasipylė tarsi iš gausybės rago. Šis sovietų lyderis buvo žmogus, kuris mėgo gražiai rengtis, bet nebuvo oratorius, mylėjo moteris, bet nebuvo lyderis, o štai garbėtroška tikrai buvo.
Šios savybės leido žmonėms iš jo tyčiotis. Anekdotai apie išplatintą krūtinę, kad tilptų ordinai ar tai, kaip jis nesugebėjo sakyti oficialių kalbų buvo tapę sovietinio folkloro dalimi.
Štai vienas tokių: „Nuskendo laivas, jo keleivius suvalgė rykliai. Po kelių dienų susirinko rykliai ir skundžiasi: „Man pakliuvo prancūzas, iš burnos kvepalais kvepia, o kitas dūsauja – man anglas, cigaro dūmais smirdžiu, o štai trečias ryklys susikuklinęs sako, man tris dienas viskas buvo gerai, o tada pradėjau viduriuoti ordinais“.
Juokauta ir apie tai, koks nereikšmingas istorijos bėgyje atrodys L. Brežnevas. „Tarybinė enciklopedija po 50 metų. L. Brežnevas – smulkus politinis veikėjas Pugačiovos eroje“.
Mirus L. Brežnevui ir po jo dar dviem sovietiniams vadams buvo anekdotas apie puošnias laidotuves: „Vienas bičiulis klausia kito: „Ar tau nereikia leidimo į Černenkos laidotuves? Ne, nereikia, aš turiu abonementinį bilietą“.
Apie Michailą Gorbačiovą anekdotų taip pat buvo daugybė, bet beveik visi jie sukosi apie alkoholį ir jo pardavimą, pabranginimą.
Štai vienas tokių: „Vyno parduotuvėje nusidriekusi ilga eilė. Vienas pasipiktinęs darbininkas, pareiškia: „Atsibodo stovėti ir laukti – eisiu, užmušiu Gorbačiovą“. Po dviejų valandų jis grįžta ir vėl atsistoja į eilę. „Na ką, užmušei?“, – klausia jo. „Ne, ten eilė dar ilgesnė“, – atsako darbininkas“.
Dar vienas anekdotas lygina sovietų vadų darbų metodus. „Traukinys, kuriuo važiuoja Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir Gorbačiovas, netikėtai sustoja – baigėsi kelias. Kiekvienas griebiasi savų metodų. Leninas sušaukia visus apylinkės valstiečius bei darbininkus ir įtikina juos nutiesti daugiau geležinkelių. Stalinas, neapsikentęs, jog traukinys vis stovi vietoje, sušaudo jo darbuotojus. Chruščiovas reabilituoja sušaudytus darbininkus ir įsako išrinkti bėgius, esančius už traukino ir tiesti juos priekyje. Brežnevas užtraukia užuolaidėles ir įsitaisęs krėsle linguoja pirmyn atgal, įsivaizduodamas, jog traukinys toliau važiuoja. Gorbačiovas prie lokomotyvo sušaukia mitingą ir skanduoja: „Nėra kelių! Nėra kelių! Nėra kelių!“.
Anekdotai, unikali Sovietų Sąjungos dalis, kuri apie žmonių gyvenimą tuomet gali papasakoti tiek daug, kiek nepapasakos jokios istorijos knygos. Žmonės juokdavosi iš savęs, savo lyderių ir savo gyvenimo ir taip – išgyvendavo.
