Kodėl kaip studijų miestą pasirinkote būtent Kauną?
Didelio skirtumo, kokiame universitete mokytis, man nebuvo. Niekada nesiejau savo ateities su tuo, ką išmoksiu. Tikrai nemaniau, kad baigsiu mokslus, gausiu diplomą ir pagal tą diplomą mane priims į darbą. Net ir tuomet aš galvojau, kad tai neturės nieko bendra su mano ateitimi.
Studijas Kaune pasirinkau dėl to, kad tikriausiai visai smagi mintis buvo važiuoti mokytis į tą miestą, kuriame aš buvau gimęs, kur buvo mano pirmieji namai, kur Žaliakalnyje, Alantos gatvėje, dar dabar yra namas, kuriame visas antras aukštas yra mano memorialinis muziejus. Kur viskas yra taip, kaip tais laikais, kai aš buvau mažas, ir tais laikais, kai mokiausi universitete. Man tai patiko. Nuvažiavau stoti į VDU, įstojau ir pasidariau studentas kaunietis.
Ką manote apie konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno?
Mano studijų laikais ta priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno buvo dar didesnė nei yra dabar. Ir šiandien žmonės lepteli ne vieną Kauną pašiepiančią frazę: ir apie degalinę tarp Vilniaus ir Klaipėdos ir, kad Kaune galima aptverti viską spygliuota tvora ir visi žinos už ką sėdi, ir dar daug kitų. Bet tuomet, nors sunku ir įsivaizduoti, ta priešprieša buvo dar stipresnė.
Tačiau man visada atrodė, kad yra labai daug vilniečių ir žmonių iš kitų Lietuvos miestų, kurie Kaunui tiesiog pavydi. Pavydi to pasitikėjimo savo jėgomis, pavydi to, kad Kaunas yra kitoks. Kiti miestai neturi tokio išskirtinio pobūdžio, tokio savitumo. Niekas apie kitus miestus nekalba taip kaip apie Kauną, niekas niekada apie jį nekalba abejingai. Tokia jau tai išskirtinė Lietuvos vieta.
Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos sklando daugybė neigiamų gandų ir stereotipų. O ką Jūs manote apie kauniečius?
Kaunietis – tai ir gyvenimo būdas, ir diagnozė. Tuo metu, kai kitur žmonės stengiasi supanašėti į vilniečius, kauniečiai tokios problemos neturi. Jie yra patys savaime. Man labai patinka, kai čia gyvenantys žmonės kalba apie tai, kad jie yra laikinoji Lietuvos sostinė, kad prisimena tuos istorinius dalykus. Be galo smagu tai girdėti.
Tuo pat metu kauniečiai labai skausmingai reaguoja į pašaipas. Nėra kito tokio miesto, iš kurio būtų taip gera šaipytis, kaip iš Kauno. Pavyzdžiui, kai pradedi kalbėti apie normalų vidutinį kaunietišką interjerą su krištolinėm liustrom, ant teliko padėta nerta servetėle ir ant viršaus dar vazele ir visa tai sutapatini su Kaunu, žmonės pradeda šnekėti: „O tai ką? Vilniuje to nėra?“ Aišku yra. Yra ir Vilniuj, ir Utenoj, ir Marijampolėj. Moterys nusidažo plaukus pragaro juoda spalva ne tik Vilijampolėj. Tai ne tik Vilijampolės ir Kauno spalva, bet kažkodėl ją visi vadina slabotkės juodąja, lyg jos niekur kitur nebūtų. Tų dalykų yra visur, bet prie Kauno jie smagiausiai limpa.
Kokius pokyčius pastebite mieste?
Šiandien pokyčiai mieste yra didžiuliai. Dar prieš penkerius metus visi kalbėjo apie tai, kad Kaunas yra miręs, kad Laisvės alėja tuščia, kad joje anksčiau buvo tik batų parduotuvės, o dabar ir tų neliko. Niekas apie Kauną nekalba kaip apie mirusį miestą šiandien. Labai daug gyvybės yra iš universitetų, iš aukštųjų mokyklų pusės ir man atrodo, Kaunas dabar tarsi atgijęs. O dar kai sutvarkė duobes Raudondvario plente, tai čia iš viso faina.
Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?
Kaunas dar labiau turi pūstis ir didžiuotis. Katinui niekas nepakels uodegos, kol jis pats to nepadarys. Ir Kaunas turi tai prisiminti. Miestas ir jo gyventojai turi savimi girtis, didžiuotis ir negalvoti: „uoj, mes pasigirsime Laisvės alėja, kuri yra pėsčiųjų gatvė, bet kituose miestuose irgi yra pėsčiųjų gatvės.“ Na ir kas? Aišku, kad yra. Laimi tas, kas daugiausiai giriasi ir daugiausiai apie save šneka. Patikėkit, jei tai pavyko man, tai ir Kaunui gali pavykti.
